Jūratė Sučylaitė: "Net keista: turėjau daug gyvenimo"

Dirbau su išsilavinusiomis moterimis. Ne gydymo tikslų siekėme, o norėjome patirti, ar poetikos terapija gali suteikti gyvybingumo. Paprašiau susitikimo dalyves įsivaizduoti vietą, kurioje joms labai gera. Drąsinau į tą vietovę nuskristi mintimis ir parašyti, ką jos ten mato, kokios ten spalvos, kokie garsai, kokie kvapai, ar ten yra žmonių. Vis dar matau nušvitusias ketvirtą dešimtį įpusėjusios moters akis, girdžiu jos atgijusį balsą:ji skaito ką tik parašytą tekstą apie susitikimą su vyru, laikrodžio rodyklei artėjant prie dienos trečios valandos. Abu eina į "Akropolį" apsipirkti. Jos rankose - pilni krepšiai pirkinių.

Kaip esame nuskurdinti nesibaigiančių darbų rutinos, jei pats gražiausias prisiminimas ne iš tėviškės namų, ne iš kelionių gražios gamtos vietomis, ne iš muziejaus salės, o iš buitinio apsipirkimo valandos...

Kitame susitikime moteris pasakojo: ji buvo pas draugę, kai staiga suskambo mobilus telefonas, o atsiliepusi išgirdo sūnaus balsą. Širdis pradėjo greičiau plakti: jos vaikas trumpam grįžta į Lietuvą. Pasakodama ji jaudinosi, neabejojo, kad tas vakaras draugės namuose buvo pats gražiausias, laimingiausias jos gyvenime. Paskui moterį apėmė pyktis: "Man negalima jaudintis. Aš sergu depresija. Šiemet man labai blogai". Ji jautė likimo skriaudą, kad sūnus toli, o šviesaus vakaro prisiminimas tą skriaudos pojūtį tik sustiprino. Stengiausi padėti suprasti, kad yra išsiskyrimai ir yra susitikimai, o mes, bijodami skausmo ir liūdesio, linkę atsisakyti šviesių akimirkų.

Po mėnesio vėl ją pamačiau poetikos terapijos grupės susitikime. Ji jau nebijojo atsiminti laiko, praleisto su sūnumi, noriai dalijosi gražių akimirkų prisiminimais. Moteris suvokė, kad bijodami užeiti į skausmo kambarį pasiimti džiaugsmo duris atrakinančio rakto, mes pasmerkti likti dusinančiuose namuose...

Komunikuojame

Ne iš gero tas užsirakinimas devyniomis spynomis - mes daug kartų buvome kitų nesuprasti, pažeminti, atstumti. Bet kai nieko nežinome vienas apie kitą, tai ir praeiname pro žmogų kaip pro akmenį.

Kartą paskambinusi į vieną institutą išgirdau: "Klausau ir komunikuoju". Pagalvojau, jog išmokome komunikuoti, tačiau praradome gebėjimą kalbėtis. Mūsų balsai paranda melodijas, žodžiai - spalvas. Tampame nebylūs...

Viena mokytoja po poetikos terapijos susijaudinusi padėkojo, kad ji pirmąkart išdrįso pasakyti savo nuomonę. Nors iš tiesų per tą valandą mes tik pasakojome apie vietas, kuriose gerai jautėmės, ieškojome simbolio, metaforos savo sielos ypatybėms išreikšti... Po kokiu simboliu, po kokiu gamtos vaizdu slėpėsi tos moters nuomonė, kurios ji iki tol neišdrįso pasakyti?..

O vyriškis, nedrįsęs papasakoti apie vietą, kurioje jam labai gera, po poetikos terapijos valandos man pasakė, kad jam priminiau policininkę, būtinai norinčią sužinoti tiesą. Pasidžiaugiau, kad jis rado, su kuo palyginti baimę atvirai kalbėti. "Tavo baimė įgijo policininkės pavidalą", - pasakiau. Po dviejų mėnesių tas pats žmogus pasakė: "Kai mes pradėjome bendrauti, aš ėmiau prisiminti savo gyvenimą. Vaikų darželį, mokyklą, kaip labai norėjau būti gamtininku... Man net pačiam keista, kad turėjau tiek daug gyvenimo..."

Kur eiti?

"Pasivaikščiokime mąstydami apie savo gyvenimą, - kartą pakviečiau dalyvius į meno terapijos kambarį. - Mūsų gyvenimas yra kelias, ir kiekvienas turime savąjį. Iš kur mes ateiname? Kur norime nueiti? Vaikščiokime laisvai, eikime kur norime..."

Po užduoties dalijomės nuotaika: kaip jautėmės, ką galvojome. Vienas vyriškis kalbėjo: "Kai jūs pasakėte, jog esame laisvi ir galime eiti kur norime, nebežinojau, kur aš, kiek man metų... Man pasidarė taip lengva... - žmogaus akyse suspindo ašaros. - Dėl to, kad mes - laisvi."

Turime daug gyvenimo, kuriame esame laisvi. Net keista, tiesa?..