Jolanta Daiva Baliūnienė: "Nerimas gimsta kartu su mumis"

Esame ne tik gamtos reiškinių įkaitai, bet ir priklausomi nuo vidinių stichijų: nerimo, baimės...

Nerimą reikia skirti nuo baimės. Nerimas gimsta kartu su mumis, o baimių - įgyjame. Per visą savo gyvenimą - įvairių.

Vaikai nieko nebijo: šešių mėnesių kūdikis žais su žiurke, ropodamas viską krapštinės, kiš rankas į ugnį, kol įgaus patyrimo, kol jį kas nors išgąsdins. Nakties ir tamsos pradeda bijoti, nes kažkas jį išgąsdino - gal klykė, šaukė... Išmokė bijoti. Civilizacijos raidoje baimių vis daugėjo: šiuo metu jų priskaičiuojama apie šešis šimtus pavadinimų.

Nerimas yra mumyse, jis slegia, kankina žmogų tam tikrose situacijose, arba net situacijos nereikia - daugelis žmonių sako, kad nei iš šio, nei iš to jam pasidarė bloga parduotuvėje ar važiuojant automobiliu, pajuto diskomfortą. Nerimas nemalonus: pila prakaitas, daužosi širdis, gali pykinti, svaigti galva, džiūti burna, vėliau - drebėti rankos. Kartais ištinka netgi panikos atakos.

Mes dėl daugelio psichologinių dalykų kaltiname sovietmetį, kai už mus buvo viskuo pasirūpinta, todėl dabar nemokame susitvarkyti gyvenimo, priimti iššūkių. Tačiau ir klestinčiose Vakarų šalyse žmones siaubia egzistencinis nerimas.

Psichoterapijos metu išryškėja giliai glūdintys užmiršti, uždaryti dalykai: skausmingi santykiai su motina; dėl to irgi kyla panika. Arba dėl nevykusio ryšio su sutuoktiniu, blogo sekso. Žmogui pačiam sunku tai atkasti ir nustatyti priežastį; nežinodamas, kodėl tai vyksta, išsigąsta, pradeda panikuoti. Nerimo jausmas nesusijęs su lytimi, kenčia ir tie, ir tie.

Gal moterims dažniau kyla nerimas dėl su metais vystančio kūno? Ji gėdijasi intymių santykių. Arba bijo permainų: išsiskirti su smurtaujančiu vyru.

Kyla toms moterims, kurios jaučiasi nevisavertės. Drąsios, išdidžios, mylinčios save dėl to nesisieloja. Nesakyčiau, kad tai nerimas, tai - nepasitenkinimas savimi. Kartais vengiama eiti į viešą renginį, nes bijoma pasirodyti neprotingai, būti neįvertinta; tai susiję su asmenybe.

Moterys iki 35 metų - drąsios, nebijo iššūkių, jos gali keisti ir darbą, ir sutuoktinį. Su amžiumi žmogus tampa rigidiškesnis, kiek pailsęs ir norėtų komforto, susitaiko, aptingsta. Skirtis moterims sunku, nes jos dirba daugiau už vyrus, bet gauna mažesnį atlygį. Tos, kurios gyvena mušamos ir kenčia, dažniausiai neturi profesijos, darbo.

Kas nutinka, kad respektabilus vyras prekybos centre staiga pajunta panikos priepuolius, jam trūksta kvapo, ima dusti, net gali prarasti sąmonę?

Tai susiję su sekso problemomis, bet vyras to sutrikimo neįvardija kaip pirmos priežasties. Taip galvoja psichoanalitikai.

Dabar dauguma graibsto psichologinius leidinius. Ar įgytos žinios padeda susitvarkyti su savo problemomis?

Iš tikrųjų nespecialistas turi labai daug žinių; na ir kas? Šalia turėtų būti žmogus, kuris kalbėtų širdimi, aiškintų emocijas, kodėl jos kyla, kodėl tokie jausmai užvaldo. Knygas skaitydamas neišsigydysi, nebent darytum autogenines treniruotes, vis tiek giluminių dalykų, savo pasąmonės vienas pats neatskleisi.

Pati didžiausia turbūt yra mirties baimė. Ją apmalšina tikėjimas, kunigo paguoda, kad po mirties neištinka nebūtis, tik pereiname į kitą būseną ir būvį...

Taip. Egzistencialistas Kierkegoras rašė apie mirties ir gyvenimo baimę. Liūdna filosofija: mes gimstame tam, kad mirtume, ir kiekvieną dieną palaipsniui mirštame.

Dažnai pagyvenę žmonės sako, kad bijo mirti, ir aš kiek galėdama taktiškiau paklausiu apie jų santykį su Dievu. Iš tikrųjų labiausiai bijo mirti tie, kurie neturi jokio tikėjimo. O tikintieji ramiau, filosofiškiau priima gyvenimo pabaigą.

Jokios baimės nereikia nustumti, reikia ją įveikti. Bijai tamsaus kambario, - būk jame, išbijok, patirk visus baisumus. Maži vaikai mokomi nupiešti savo baimes, siaubukus, - gražiai, spalvingai, kaip klounus, prisijaukinti, susidraugauti.

Buvau užpulta laiptinėje, manęs nesužeidė, bet atėmė rankinę. Pasijutau bejėgė, ir suvokimas, kad su tavimi gali padaryti bet ką, kurį laiką vertė bijoti laiptinių.

Tiesiog reikia būti tvirtai ir budriai, neleisti sau bijoti, bet būti pasiruošusiai tai situacijai. Kitas žmogus gali ir visą gyvenimą neįveikti, nesusigyventi su savo baime ir drebėti. Labai daug energijos veltui švaistoma bijant.

Kokių keisčiausių esama fobijų?

Susirgti venerine liga, liguista vėžio baimė, klitrofobija - tvankių patalpų baimė, nakties, aukščio baimė, būti nubaustam už draudžiamų dalykų geidimą, vorų... Dismorfofobija - įkyri mintis apie savo kūną, šlykštėjimasis juo: nepatinka rankos ar nosis, ausys, dėl to nepaliauja lankytis pas plastikos chirurgus. Ir paaugliai tokių baimių turi. Kai kurie turi įkyrią baimę parausti, atkreipti aplinkinių dėmesį, gėda, kad nesuvaldo jausmų, parodo, kad jaudinasi. Ne tokios retos yra uždarų patalpų ir vandens baimės.

Nereikia baimių skatinti ar numoti į jas ranka, jos nepraeis, jas reikia įveikti. Kai kurie skendę žmonės mokosi plaukti, įveikia ežerus, o štai mano teta, vaikystėje skendusi Nemune, iki šiol nebrenda giliau kelių.

Kartais mes bijome suaugusio savo vaiko įvertinimo, pasmerkimo, atstūmimo. Ypač kai santykiai buvo itin artimi, buvom geriausi draugai, ir staiga vaikas, išėjęs į savarankišką gyvenimą, atsiriboja, nutraukia ryšius, pažeria kaltinimų, kad neišmokei jo gyventi.

Tai normalus amžiaus raidos periodas. Nuo aštuoniolikos metų prasideda tėvų niekinimas. Vaikas "pamato", kokie jo tėvai primityvūs, žlunga autoritetai. Reikia ramiai išlaukti, pagarba vėl atsiranda maždaug nuo 28-erių metų, sulig asmenybės branda. Kai išvažiavau studijuoti, aš ne atvirai, bet širdyje niekinau savo tėvus, kokie jie nevykę, ir negerbiau jų nuomonės, neklausiau, o vėliau grįžo didžiulė pagarba, meilė, žavėjimasis.

Kai kuriems žmonėms sekmadienis - baimių kaupimo diena: nerimauja, ar pirmadienį įveiks savo darbus, ar sugebės...

Tiesiai šviesiai pasakysiu: jūs jau nebeapimat, nebesuvaldot, nekontroliuojat įsipareigojimų, kuriuos esate prisiėmusi. Vienintelis patarimas - susidėliokite prioritetus. Yra darbai, kuriuos rytoj turiu padaryti, o toliau jau - kaip Dievas duos.

Bet nesakyčiau, kad nerimas man kelia vien niūrius jausmus; būna, kad neša kaip vėjas. Blogiausias tas - dėl krizės, nežinomybės...

Jis turi ne tik negatyvų atspalvį, jis turi daugybę spalvų; jausdami tokį nerimą mes galime daug ką pasiekti.

Reikia gyventi čia ir dabar, nešvaistyti energijos svarstymams, išgyvenimams, kas bus rytoj, po metų. Geriau su vaiku pabūkime, pabendraukime, pasidžiaukime vienas kitu. Saulė šviečia - gerai, o dėl rytdienos nereikia taip mąstyti: kas bus, jeigu sprogs atominė elektrinė, kas bus, jeigu... Apimti baimių, žmonės bijo išeiti iš namų, eiti per tiltus. Turėjau pacientą, bijojusį išeiti iš namų todėl, kad numirs. Jokios priežasties nebuvo, buvo visiškai sveikas. Iš pradžių braižėme maršrutą - nuo vaistinės iki vaistinės, kad galėtų įveikti didesnį atstumą, eidamas į krautuvę užsukti pagalbos. Sunkiai, bet įveikėm. Dažnam žmogui vos suduria širdį - ir tas jau eina pas kardiologą, skrandį - pas gastroenteriologą... Tai hipochondrija, ligų įsikalbėjimas; hipochondrikai be reikalo trukdo specialistus. Kitas, žiūrėk, ir operaciją be reikalo pasidaro.

Ko jūs pati bijote?

Bijau vorų, bet manau, kad tą baimę įveiksiu. O dar labiau bijau aukščio.

Kas jums gyvenime teikia daugiausiai džiaugsmo?

Jaučiuosi pagauta, nes labai seniai apie tai galvojau. Gal... grįžti namo, atsipalaiduoti... graži, saugi aplinka, daug paveikslų. Ir mintis, kad aš neturiu didesnių bėdų. Epizodiškai esu rašiusi dienoraštį, visą knygą, nes mums su kolegomis reikėjo save analizuoti. Tiek daug tenka išklausyti įvairių gyvenimo istorijų, turiu daug pacientų, per daug jie mane užpildo, tad atsvara yra ir daugybę džiaugsmo teikia augalai, neturintys sąmonės. Aš tarp jų savo kieme tiesiog "kaifuoju".