Jis tiesiog myli kitą....

Yra toks geras filmas su meilės trikampiu - "Namai, kuriuose viskas galima", kur kalbama apie tai, kaip gimsta ir miršta meilė, apie iš lėto žudantį buvusios mylimosios priekabiavimą. Jis kalba apie tai, kaip stebėjo kitos kojinių siūles ir pasijuto nebegalįs be jos tverti, jam prikiša, kad ši pasija - tik vanile kvepianti bandelių pardavėja, o jis atsako: "Taip, žinau, tokių moterų pilnas miestas, bet aš ją pasirinkau, ji man nebuvo primesta". Ir čia nebepadeda nei su pirmąja moterim keturiomis rankomis skambinta mėnesienos apasionata, nei virtinė gražiausių drauge išgyventų metų, dvasios artumas, nei jaukūs įpročiai ar mažytės seksualinės perversijos. Kartais vyrai sugrįžta, bet retai.

Meilė yra akla

"Negaliu apmąstyti, surikiuoti įvykių, iš kurių susideda gyvenimas, reikšmingų mažmožių, kuriuose, sakoma, ir slypi Dievas. Mano mintys vis susigeria į mudviejų užauginto sodo žemės grumstus, laivų stiebus ir smėlį, kiūtant prie jūros, kai mane semia vanduo, švelnus kaip motinos pienas, žalias kaip vaiskus smaragdas - o aplink plaukioja šiukšlės ir srutos; tokie sumišę dabar mano jausmai", - kalba Sintija. - "Jei ta kita moteris įsliuogė į mane kaip aspidas, kaip miazma, vyras tuolab gali būti apžavėtas. Įtikėjau, jog egzistuoja nemateriali, bet paveiki magija, it šešėlis nutįsusi pirma mūsų, ir ji yra kūniškai juntama, kaip medžiagiška esybė. Kas yra lengvo elgesio moteris? Kaip sakoma, vyrai žavisi paviršutiniškomis moterimis, bet visada ieško jose tam tikros gilumos... Prostitutės dirba savo sunkų darbelį, ir turi atjautos, tam tikro garbingumo, o nusprendusios tapti geromis žmonomis, turbūt tokiomis ir tampa. Kaip gražiai rašė O. Milašius: "O dvi jos krūtys šauks praeivį lyg šaltiniai miestuose, lyg nepaženklinta versmė"... O štai ištekėjusi senstanti moteriškė, paveržusi mano vyrą, yra kur kas įžūlesnis bei pavojingesnis grobuonis. Vargšui Pauliui gal atrodo, jog jis yra išrinktasis, bet tėra jos paskutinis kavalierius... Štai skaičiau apsakymą "Meilė yra akla", kuriame alegoriškai pasakojama, kaip neperregimas rūkas užslenka miestą, ir tvyro, plyti, o neregiai žmonės gatvėse, laiptinėse apčiuopomis kopuliuojasi su kuo pakliūva, nepaisant amžiaus, išvaizdos nei lyties. Aš savaip apakusi; juk pagieža ir pavydas nėra mano savastis, įgimtos savybės. Antra vertus, pikta, kad taip nedrąsiai palaikydavau savo vyrą, jo idėjas, kad dažnai tylėdavau kaip žuvis, buvau nuolanki kaip ta bebalsė undinėlė. Kaip galiu mėgint jį susigrąžinti; kai vyras ima ignoruoti, nebepadės nei žvakės, nei gražūs apatiniai baltiniai, nė išdidus atsainumas. Mano kaimynė, kai ją paliko vyras, pjovėsi venas, raudojo, kad negalės daugiau niekad gyvenime išsirengt prieš jokį vyrą, o po mėnesio su savo šefu apkeliavo Europą. Dabar buvusysis ateina pas ją pasiskolint pinigų, pasiguost, kokia ta kita moteris reikli ir godi, kaip jam įsipykusi. Klausiu, kodėl kaimynė jam padeda, viskuo dalinasi, o ji: "Juk tiek metų kartu gyvenom! Tai mano antroji pusė". Aš niekad savęs nemylėjau, nemokėjau savęs "pateikti"; viską atidaviau jam, glūdėjau jame kaip driadė, medžio dvasia, kuri ir miršta su savo medžiu. Turbūt tada jam tokios reikėjo - besąlygiškai atsidavusios, atlaidžios visoms silpnybėms, kuriai galima išsiverkt į sterblę bet kada, nors kartais būdavau išsekusi nuo sergančio vaiko slaugos ar savo nesėkmių darbe. Paulius net sakydavo, kad mano rankos tarsi du dvyniai angelai, aš jo tvirta žemė, priebėga sielvarto užkluptam. Galbūt nuvyliau jį, kad netapau garsi smuikininkė, o Paulius ambicingas, šį tą pasiekė; bet juk pagimdžiau du vaikelius. Jau visus metus žinau, kad Paulius laksto paskui kitą moterį, miestelis mažas, o kai svetimi vyrai mėgindavo mane palenkti, ir jiems atsakydavau, šaipydavosi: "Gal tu esi davus kokius įžadus?" Nebeįstengiu griežti smuiku nei myluoti vaikų, jei galiu skaityti, suvokdama tekstą, dėkoju Dievui kaip ligonis, kuris šiandie galėjo vaikščioti. Norisi tik tūnoti lovoje, susirietus į kamuoliuką, bet privalai vaduotis iš sustingimo, darai mechaniškus, kone refleksyvius judesius, ir vis galvoji, kada visa tai baigsis. Vidinis skausmas tiesia mano nugarą, o akyse turbūt tvyro skaudus, beviltiškas, aklas pyktis, kurio negali išlieti, nežinai, ką kaltinti. Gal jis atsikvošės? Baisiausia, kad pažįstu tą moterį. Visada, kai ją matydavau, jausdavau keistą baimę, pasišlykštėjimą ir gailestį (jos vyras biseksualus), o pasirodė, kad gailėtis turiu savęs. Ji viskuo aprūpinta, ir elgiasi kaip tinkama, ir vadint ją "pigia kekše" būtų netikslu, nes jiedu su manuoju buvo jau seniai pažįstami, o prisiplakė ji tada, kai jis įkūrė savo verslą. Mintyse ją praminiau madam Fifi: joje tiek falšo, veidmainystės ir pasipūtimo, tik "liežuvis josios kaip šokanti reptilijos galva", o vyras dėl jos rizikuoja šeima. Ji turi tą prašmatniai tviskantį lukštą, kuris gaubia čežančią tuštumą. Galėjau daug Pauliui papasakoti apie ją, bet jis gi mato tik tai, ką nori matyti, be to, kaip byloja istorija, ir išmintingas karvedys nukerta galvą žygūnui, atnešusiam blogą žinią".

Corpus delicti arba daiktinis įrodymas

"Tą vasaros rytą Paulius buvo tokios nuotaikos, kaip ankstesniais laikais, ir pusryčiaujant daug kalbėjo, pasakė komplimentą, kad plaukų spalvą iš svietinės pakeičiau į šokoladinę, paglostė man ranką ir pasiteiravo, kaip ketinu praleisti dieną", - sako Sintija. - "Perspėjo, kad tikriausiai grįš vėlai, tikrai žinojau, jog bus "su pompa" švenčiamas jo kolegos jubiliejus. "Tu nelabai jį mėgsti, bet gal norėtum nueit ir pabūt kartu?" - pasiūlė. Pamaniau, kad verčiau aplankysiu pas tėvus besiganančius vaikus. Bet tai buvo pirmoji mano atostogų diena, gal širdies gilumoje ir troškau po ilgo laiko, kitoje šviesoje išvysti savo žmogų, paflirtuoti su juo - dievai žino ko tikėjausi. Kartais užsliepsnodavo vien pamatęs, jog kiti vyrai suka ratus aplink kaip didžiuliai apžilpę drugiai. Bet ir būgštavau išgirsti iš netaktiško jubiliato kokią užuominą apie netvarius mudviejų su Paulium santykius ar pašaipėlę, kad atrodau liūdna. Jau buvo pastebėjęs: "Tu kažko praradai šarmą". Deja, kokia dekolte maskuočiausi, mano veidas visada nuogas ir išdavikiškas, ir ypač dabar man trūksta stoicizmo. Neapkenčiau savęs tokios ištižusios, medūziškos, suglebusios, bet, tarkim nereikia tikėtis, kad žmogus lūžusia koja pašoks kankaną.
Nusipirkau suknelę, perstačiau baldus, paplepėjau telefonu su vaikais, kurie dar nemirė iš ilgesio ir nutariau dviračiu nuvažiuot į sodą, 14 kilometrų. Nors buvo karšta, minti buvo smagu, sulig kiekvienu kilometru, regis lengvėjau. Suglumau, prie mūsų geltono namelio pamačiusi Pauliaus automobilį: na, turbūt užsuko vaikams kriaušaičių paskint, draugui - bijūnų, o gal rytdienos pagirioms parsivežti obuolių sidro iš rūsio; mielai išgerčiau ir pati. Nenutuokiau, jog man tuoj teks išgyventi vieną banaliausių ir šlykščiausių scenų. Lyg krištolinėj vazoj pamatytum knibždant kirmėles. Nežinau, ar pirma išgirdau bruzdesį, ar pamačiau jį gulintį ant jos "misionieriaus" poza; atrodė labai susikaupęs. Pažvelgiau į madam Fifi susiglamžiusį veidą, juo slenkančias vos ne skausmingas grimasas, mačiau jos melsvą apdribusį pasturgalį ir ilgas, bet beformes it kolonas kojas, jomis it žnyplėmis spaudė mano vyro dubenį. Tai štai koks jos aukštasis pilotažas! O tada pamačiau išdrabstytus drabužius ir, o Dieve, purpurinį ne pirmo švarumo korsetą. Tai mane ir pribaigė; tas korsetas ir tas reptilijos kvapas - puoliau į mažąjį kambarėlį ir įsitvėriau kriauklės. Rodėsi, išvemsiu žarnas, įkritau į laiko duobę, nes kai atsitokėjau, išgirdau beldimą į duris ir Pauliaus prašymą įleisti. Juk reikėjo kada nors iš ten išlįsti, nestiprūs smūgiai, rodos, aidėjo mano pilve, maištaujančiame skrandyje ir smegeninėje. Jos nebebuvo, gal madam Fifi išvažiavo taksi, susirinkusi savo skudurus, o mane Paulius norėjo parvežti namo, suakmenėjusiu veidu tikino nepaliksiąs čia nieku gyvu, panaudosiąs prievartą, jei reikės. Jau temsta, negi aš norinti, kad mane kokie vaikėzai išprievartautų? Nepamenu: lyg ir apgailestavo, prašė susiimti. Net jo akys sudrėko, o veidas tapo purpurinis, žavingojo korseto spalvos. Aš tik nusidrėskiau ir nusviedžiau jo dovanotus papuošalus, bet nesudaužiau nė vienos lėkštės. Kai tik išvažiavome iš sodo, pasakiau, kad mane vėl pykina, nes nors jaučiausi išsekusi, kažkur giliai mano viduje sujudo, suspurdo įtūžis, nelyg koks nežmogiškos būtybės embrionas. Buvau lyg apsėsta, ir galėjau ką nors iškrėsti, jam trenkti ar sugriebusi pasukti vairą. Be to, kam jį linksminti savo "bepročiavimu"? Ir dar - man norėjosi jį išprausti kaip vaiką. O paskui jau bėgau mišku, apsukusi lankstą, išnirau vėl prie sodo tvoros, priklydau kaip primušta kalė į iš matymo pažįstamų žmonių namuką. Kai paprašiau leisti paskambinti, jie tik paklausė, kuo galėtų padėti, ar mane ištiko nelaimė. Man atrodė, visą amžinybę varčiau sučiurusią knygelę: šitiek telefonų, juk buvome tokia komunikabili pora, o nėr ką prisišaukti. Draugė išvažiavus, kita - neseniai mirė, trečia bus užsiėmusi. Pagaliau tie žmonės pasisiūlė parvežti, bet išėjau į kelią tranzuoti - lyg būčiau svetimuos soduos prisiobuoliavus mergiūkštė".
"Pasaulis mažas, o kai tau reikia, kartais jis susitraukia ir telpa tau į saują. Sustojo pažįstamų sodininkų šeima, bet galinėje sėdynėje saldžiai miegojo kūdikis, nenorėjau dabar imti jo ant rankų ar paliesti. Paskui sustojo mūsų konservatorijos vargonininkas; važiavo iš skautų stovyklos, aplankęs brolio vaikus. Žinojau, kad tai maloni ir subtili asmenybė, nors uždara; jis manęs ir netardė. "Dar negaliu eiti namo, pasivaikščiosiu, išleisk mane prie kokio baro". - "Kam tau baras, jei nepasirodysiu įkyrus, galiu pasiūlyti savo draugiją mano viengungiškuose nūnai namuose", - nusišypsojo labai draugiškai, ir akyse nemačiau jokių kabliukų. Įjungė televizorių, greitosiomis paruošė lengvą, bet labai skanią vakarienę, šaltų užkandžių, pasiūlė amareto. Bet labiausiai mane sužavėjo Pranciškaus niūfaudlendas, patikliai padėjęs galvą man ant kelių; akimirką net pasidingojo, kad jiedu - mano tikroji šeima. Mes su Pranciškum darbe per pertraukas pasišnekėdavom, bet vis tokiom abstrakčiom, globaliom temom, o dabar kalbėjomės apie paprasčiausius, žmogiškiausius dalykus. Jų net neprisimeni, bet tai kaip balzamas ant žaizdos - kaip ir žvilgsniai, balso tembras, įsivyravus tyla, kurioje kažkas auga, skleidžiasi lelijos. Paskui Pranciškus prisėdo prie senutės fisharmonijos: "Aš kitaip nemoku tavęs užimti, tau turbūt baisiai nuobodu". - "Ne, tu labai gražiai groji, bet tavo rankos truputį virpa", - nusijuokiau. O paskui mes mylėjomės, taip, ir tas vyras įkaitino mane kaip geležį, o po pašėlusios įtampos buvo labai lengva. Ne taip, kaip paprastai po sueities kad būna liūdna; sako, kad ir gyvūnai taip jaučiasi. Pranciškus kalbėjo apie tai, ką jautė su manimi, bet labai nedaug. Pajutau, kad tebesu moteris, kaip mano vyras bebūtų mane nuvertinęs, atstūmęs. Ir, pažvelgusi į miegantį Pranciškų, į jo gerą, ramų veidą jau žinojau, beveik buvau tikra, kad tai tęsis. Nenorėjau niekam atkeršyti, situacija buvo visai man nebūdinga, gal tik... norėjau pasijusti ta kita moterim.