"Jei tavęs nėra - aš tiesiog užsimerkiu..."

Mamyte,

tiek kartų norėjau Tau padėkoti už viską: už gyvybę, už meilę, šilumą, už tai, kad po Tavo sparnu jaučiuosi laiminga. Kai Tave apkabinu, atrodo, sustoja laikas. Taip gera, kai tu sakai "mano mažyte" arba "varliuke". Nors mudvi pasipykdavom, nuo to meilė tik stiprėjo. Ačiū už tai, kad vis saugai mane nuo visų pasaulio negandų, žiūri, kad tik niekas manęs nenuskriaustų. Tu girdi mane, kai nebyliai sakau, jog man sunku, ir stengies padėti. Kaskart Tau pažvelgus man į akis atgimstu iš naujo. Jei Tavęs nėra šalia, o man sunku, tiesiog užsimerkiu, ir iškart išvystu Tavo skaistų veidą, kuris tarsi sakytų: "Nebijok, mažyte, aš su tavim." Tada širdį užlieja tokia šiluma, ir jaučiu, kad aš ne vieniša. Norėčiau kiekvieną dieną matyti Tavo šypseną, tiek daug galinčią. Ji lyg padrąsinimas: "Nenuleisk rankų."

Noriu Tavęs paprašyti: tiesiog būk. Ir aš būsiu laiminga.

Greta Kelbenkovaitė

"Nors esi tik trapi gėlė, Tu saugai ir gini mane..."

"Mama,

kas aš būčiau, jei neturėčiau Tavęs? Mažytė, vėjo pustoma smiltelė ar lašelis vandenyno platybėse. Jausdama Tavo beribę meilę ir šilumą, suvokiu save, turinčią brangiausią viso pasaulio lobį - Tave. Tavo kantrybė - lyg neišsenkantis šaltinis, iš kurio pasisemi stiprybės. Tavo meilė man spindi kaip patys gražiausi deimantai. Tavųjų akių tyrumas - tarsi melsvo dangaus pieva, skatina mane žvelgti į saulę. Tavo šypsena nušviečia net labiausiai apniukusią dieną. Tavo veidu riedančios ašaros man degina širdį. Bučiuoju, Mamyte, Tavąsias rankas, švelniai mane supusias, glosčiusias, pindavusias man kasas... Kelrodė žvaigždė esi mano gyvenime. Nuoširdumą ir gėrį semiu delnais iš Tavo širdies jūros... Nors esi tik trapi gėlelė, kurią prie žemės lenkia vėjo gūsis, Tu saugai ir gini mane. Likimas man dovanojo Tave - vienintelę ir nepakartojamą. Myliu ir mylėsiu Tave, Mama.

Lauryna Pudžiuvelytė

"Be tavęs pasaulis būtų kitoks"

"Mamyte,

kadais buvau mažas berniukas, žvelgiantis į pasaulį pasitikinčiu žvilgsniu. Esu tau dėkingas už žingsnius, už pirmą išmokytą žodį, už laimę, už paguodimą skausmuose ir varguose. Buvo gera prabudus išgirsti tavo tylius žingsnius ir tylų šnabždesį už durų. Išleisdavai į mokyklą ir pasitikdavai bučiniu. Nežinau, kaip išreikšti savo jausmus... Kad galėtum, tu rožėm išklotum man kelią. Ačiū tau už viską. Jei tavęs nebūtų, visas pasaulis būtų kitoks.

Ramid Grikstas

"Saulele mano..."

Mamyte...

Tiek daug noriu Tau pasakyti... bet nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau atsidėkoti.

Atsimenu, kai mes dar buvome visai mažos mergytės, tau būdavo sunku, labai sunku... Tu buvai viena, jauna, silpna. Turėjai dvi mažas dukreles, kurioms taip Tavęs reikėjo... Ne visada Tave suprasdavau, ir neįstengdavau suprasti - juk buvau maža išlepinta mergytė... Bet - Tavo mergytė, Mama...

Dabar, kai man jau 28-eri, o Tau jau greitai 50 m., aš tave gerai suprantu. Dėkoju, kad buvai ir esi PATI GERIAUSIA visame pasaulyje. Kad užauginai mus geras.

AČIŪ Tau už švelnius delnus, už bemieges naktis, už šypseną gražiausią ir nuoširdžiausią. Mamyte, labai myliu tave, labai džiaugiuosi kiekviena akimirka su tavimi, saulele mano... Tu esi BRANGIAUSIA VISAME PASAULYJE...

Atleisk man už mano nesupratingumą ir piktumą. Su meile - Tavo mergaitė...

Lina P.

"Mano delnas - Tavo delne"

Mama,

aš Tau dar niekad nesakiau, bet kaskart, kai vakare ateini manęs apdovanoti švelniu bučiniu ir tylutėliai išeini, aš seku paskui klausytis Tavo lengvo kvėpavimo, saugoti Tavo miego, kad niekas jo nesudrumstų... Aš nenoriu, kad Tave kas nuskriaustų.

Dievinu akimirkas, kai, rytą atnešusi Tau į lovą puodelį kavos, matau Tavo šypseną. Kai nebyliai sakai: "Tu man labai reikalinga."

Prisimenu, kai pievoje, nuskynusi pienės galvelę, įsidėjau delnan ir mes, susikibusios rankomis, pasišokinėdamos keliavome per pievą... Mano delnas Tavo delne, Tavo delnas mano delne. Jame - mūsų draugystė, gerumas ir pienė.

Mamyt, aš dėkinga Dievui, kad turiu Tave.

Viktorija Gorčakovaitė

"Tu - angelas..."

Labas, Mamyte.

Tavo meilė, šiluma, rūpestis, šiltas apkabinimas kviečia mane šalia tavęs. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju, kas būtų, jei tavęs šalia nebūtų, sakau sau: tu esi saulė, šviečianti manyje. Kai susipykstu su tavimi, jaučiuosi blogai, nors aš ir nekalta dėl to. Tu nesuprasi manęs, nes niekas to nesupranta. Žinau tik viena: kai tu esi, aš gyvenu, kai tu toli - aš bedugnėje. Tavo meilė, šypsena, gailestis, pyktis, neapykanta leidžia man gyventi. Man svarbi tavo meilė, šiluma, o ne į mano ateitį dedami pinigai, nes aš pati savo ateitimi pasirūpinsiu, kaip ir tu. Meile, juoku, šypsena tavo gyvenu. Mama, tu suteiki stiprybės gyventi. Tavo širdis manyje rusena. Žinok, tu - angelas tamsiame tunelyje į šviesą.

Sveikinu su Motinos diena.

Ernesta Luneckaitė

"Visi keliai veda pas Tave"

Mama,

jeigu kalbėtume apie tai, nuo ko viskas prasideda, turbūt nedvejodama pasakyčiau, kad nuo tavęs. Juk pirmas mano ištartas žodis buvo MAMA. Ir pirmas žmogus, kurį išvydau savo visai dar silpnutėmis akimis, buvai TU.

Dabar sėdėdama darbe esu jau suaugusi moteris, tačiau tu esi ir visąlaik liksi tas pirmasis žmogus, pas kurį lėkiau ištikus nesėkmei. Žinau, visi keliai veda pas tave, į namus, kur visada kvepia švara ir tavo ruoštais pietumis, kur niekada nebūna šalta. Ta jauki prieglauda, tylūs ir aiškūs tavo žodžiai, lengvi mostai, reiškiantys meilę.

Mama, negi negalima kaip nors pratęsti ar pakartoti kiekvienos minutės, kai mudvi esame drauge? Negi negalima visko įrėminti gražiuose rėmuose ir saugoti seife? Na, kad tie prisiminimai niekada neišbluktų ir nuolat man primintų tave tokią niekad nepailstančią mane globoti ir mylėti? Nežinau, ką daryčiau, jei nebūtų tavęs... Turbūt nuvysčiau, kaip gėlė, netekusi vietos po saule ir vandens...

Giedrė Šeputytė

"Tu buvai, ir mes buvom laimingi"

Mama...

Vėl rašau Tau. Rašau į Niekur. Žinau, kad manęs negirdi, nematai, bet tikiu, kad mane jauti, nes motinos širdis gyva ir po žemėm...

Mama, kasdien rašau tau, o mano atminties keliai veda vis tolyn, į vaikystę: ten, kur svaiginančiai kvepia ievos, suokia lakštingalos ir amžiną giesmę gieda vyturiai. Na ir kas, kad mūsų gyvenimas buvo ne toks, kokio mums linkėjai, bet tuomet buvai Tu, ir mes buvome laimingi...
- - -
... Nuo pat ryto dardame ir dardame išmaltais kaimo keliais. Padegėliai... Nedaug tos mantos ir beliko, viskas tilpo į vieną vežimą. Arkliokas ir vežimas - skolinti. Davė geraširdis kaimynas, prisakydamas arklį patausoti, nenuvarginti. Nuvarysi tu jį! Kinkuoja sau leisgyvis ir, tiktai tėvo peršniotas botagu, staiga trukteli, pasileidžia pirmyn. Sutarška puodai, suklykia mažoji seserėlė, nuo ryšulio pašoku aukštyn, vos spėju įsitverti į vežimo šonus. "Ir kas gi padegė? - garsiai mąsto tėvas. - Kam ranka pakilo?"

Sukusi apsukusi, ir mano mintis prie tos bėdos grįžta. Ir kam gi užkliuvo? Trobelė - nuošaly, prie miško, atokiau didelių kelių. Stribai nesilankė, miškiniai - irgi. Tėvas, mažaraštis eigulys, į jokias politikas nesivėlė, atrodo, iki šiol niekam rimtai nebuvo užkliuvęs. Viršininkai džiaugėsi tokiu "patogiu" eiguliu: juk nemokytą ir apgauti lengviau, be to, nagingas esąs, moka namus statyti, drožinėti, pinti. Bet parūpo viršininkams valdiška mediena, pakvipo dideliu pinigu. Pastato tėvui "samanės" buteliuką, kerta medžius ir prašo "nematyti". Tėvui nesutikus, daro užuominą, kad jis čia ne amžinai esąs, kad visai nesunku surasti į jo vietą raštingesnį, sukalbamesnį. Ir tėvas "nemato". Bet kuo didesnis viršininkas - tuo didesnis apetitas. Jau maža buvo tėvo pažymėtų sausuolių, kirto medžius bet kaip, išsirinkdami pačius gražiausius, sveikiausius. Vos spėja tėvas uždaryti duris, kaip vėl pabarkšt naujas viršininkas, tik gerokai aukštesnio rango, ir tam medžių duok, ir tas nenori likti "nuskriaustas"...

Užsisuko "išrinktųjų" vagišių karuselė. Tik duok ir duok. Su pagrasinimais, su "pamaloninimais" buteliuku. Įprato tėvas į degtinėlę. Ilgam. Iki mirties. Bet nebuvo iš tų drebančių mėlynanosių, viską iš namų tempiančių, nuo vaikų paskutinį kąsnį išplėšiančių. Buvo viskuo besidomintis, nepašnekėjęs per daug, nenutylėjęs per mažai, bet kokiomis aplinkybėmis "gėdos" nepadaręs, visur išsaugojęs savąjį "aš".

Vogė viršininkai - galėjo vogti ir jis, gaisrais ir įvairiais nurašymais prisidengdamas. Tačiau nevogė. Nė šiaudelio! O ir mama kasdien sakydavo: "Medis turi gyventi! Kaip ir žmogus..." Iš vaikystės atsimenu mamos žodžius: "Atmink, dukra, kad žmogus tave gali apgauti, išduoti, paniekinti, bet medis - niekada. Glauskis prie jo, ir jis pasakys, kaip reikia gyventi." Branginu mamos žodžius. Ir atmenu. Kai būna labai sunku, visada ateinu į mišką, medžių šnaresy klausausi mamos žingsnių aido, bandau nors akimirkai sugrįžti į praeitį ir ištarti: "Ačiū tau, Mama..."

Bet tas supratimas ir dėkingumas mamai ateis gerokai vėliau, kai pati savo kailiu būsiu patyrusi žmonių gobšumą, klastą ir išdavystę, kai, prie "savojo" medžio prisiglaudusi, ne kartą atgausiu dvasinę ramybę ir pasitikėjimą...

Bet dabar kratausi vežime, žiūriu į šalia ratų einančią mamą, viena ranka besistengiančią nulaikyti besprūstančius puodus, kita ranka bandančią apkamšyti seserėlę, pavadintą romantišku Sabinos vardu. Arkliokas vos juda, atšipusiais dantimis vis taikstydamas grybštelėti dulkėtos pakelės žolės, bet tėvas vis niūkina, kartais perliedamas botagu. Išalkau ir aš. Kai paklausiau, ką valgysime ir kur važiuojame, mama piktai mesteli: "Į rojų!" Mūsų "rojus" - Šafarnės kaimas. Kas mūsų čia laukia? Pasirodo, niekas. Beveik niekas. Tik iš vienos trobos iškurnėjo toks nedidukas žmogelis ir linksmai pranešė: "Ugi, prietėliai, klojimo dar nesutvarkiau. Jau jūs šią naktelę kaip nors... Žemė dar neįšalusi..." - "Bet buvom sukalbėję, sutarę" - graudžiai sako mama, kad man net per širdį dilgteli. - "Vakar pažadėjom - šiandien netesėjom", - uždainavo vyriokas ir uždarė duris.

Ką padarysi, nakvosim lauke. Pūkų patalų niekur nepaklos, todėl be pykčio ir skriaudos pasitraukėme atgal, į mišką. Padegėliai, ką ir norėti... Tėvas nukinkė arklį ir paleido jį ganytis, o mama suskato ruošti vakarienę. Raišiojo mazgus mazgelius, ieškodama kruopų ar miltų, o mes, vaikai, pasklidome po mišką laužui malkų.

Vakarieniavome po atviru dangumi, lietučiui krapnojant. Srėbėme pražilintą "zacirką", o taupusis brolis Kajetonas kramtė duonos plutelę. Norėjau duonelės ir aš, bet nenorėjau iš jo skolintis. Visą gyvenimą bijojau skolų. Lengviau būdavo kitam duoti, nei pačiai ko nors prašyti. Tiesa, ne viską gaisras iš mūsų atėmė: pamiškėje ganėsi mūsų Žalutė ir veršelis. Taigi, turėjome pienelio. Miegojome kietai. Vieni sugulė į vežimą, kiti - po juo, treti susirietė aplink išblėsusį laužą. Pakėlė mus šaltis. Knirkė pabudę broliai, klykė mažoji, bambėjo tėvas. Buvau basa. Nakties vėsos persmelkta, kišau kojas į pelenus, beviltiškai bandydama sušilti. Po to pasėdau jas po savimi, pašildžiau pamėlusias rankas, įtraukiau galvą į vatinuką ir laukiau ryto. Kai visai prašvito, pamačiau, kad žemę sukaustė gruodas, o ant medžių, krūmų ir mamos plaukų spindėjo šerkšnas... Rojus... Jeigu toks yra rojus, tai koks turėtų būti pragaras?..

Tik gerokai įdienojus, persikraustėme į klojimą. Tėvas išėjo į gretimą kaimą, tikėdamasis surasti vyresnėms seserims darbo, mama triūsė "namuose", o mes dūkome. Klojimo pašelmenyje garsiai čirškė žvirbliai, kartais permušdami net mūsų keliamą triukšmą.

Polina Sarapinienė
ištrauka iš spaudai rengiamos atsiminimų knygos "Mano gyvenimo istorija"

"Aš tave pažinčiau iš tūkstančio"

Nežinau, kur tu esi, kaip atrodai...
Nežinau, kuo tu vardu...
Nežinau, kokios spalvos tavo akys...

Tu gyveni mano mintyse, mano sapnuose. Aš susikūriau tavo paveikslą. Tu graži kaip fėja iš girdėtų pasakų, tu gera ir nuoširdi kaip pelenė, kuri padeda nuskriaustiems ir nelaimingiems... Tavo švelnios rankos, mielas balsas... Tu tobula...

Žinau, kad pažinčiau tave iš tūkstančio kitų...
Žinau, kad ir tu sugebėsi pamilti, nes aš dalelė tavęs...
Lauksiu, kiek reikės, aš kantrus...
Žinau kad susitikimo akimirka taps švente, kuri niekada nesibaigs...
Žinau, kad būsiu pats laimingiausias, galėdamas pakviesti tave vardu... Mama...
Žinau... Tikiu... myliu ir vis dar laukiu... Labai...

Jolėta Grigorjevienė
vaikų ligų gydytoja, Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai

"Saugau Tave tyloje..."

Mama...

Kokia laimė, kad turiu Tave. Tokią, apie kurią svajoja daugelis vaikų. Aš jau močiutė, o Tu - promočiutė, bet dar vis jauna, energinga, pilna moteriško žavesio ir elegancijos.

Aš jau seniai esu pasakiusi tau viską, ką norėjau ir galėjau pasakyti. Tikrai žinau, kad man neteks gailėtis nesuspėjus. Ir Tu žinai, mano brangioji, kad myliu Tave kasdien, kad buvai ir esi reikalinga. Norėčiau dar ilgai naudotis Tavo pagalva, sulaukti tavo skambučių ir klausimų, ar man viskas gerai, kaip aš...

Manau, jog esu gera mama, mylinti ir mylima savo sūnų. Nuolat iš jų girdžiu, kad esu jiems reikalinga ir mylima. Šie žodžiai skirti ne tik man, mama, jie - ir Tau. Tai Tu mane išauginai tokią, kokia esu dabar savo vyrui, vaikams, draugams. Tu mane išauklėjai rūpestingą - kaip ir Tu, mama.

Žmogaus gyvenime nėra nereikšmingų dalykų. Svarbu juos laiku suprasti. Mes nepajėgūs sustabdyti laiko, išvengti skaudžių nesėkmių, netekčių, bet yra toks nuostabus dalykas, duotas žmogui dovanai - tai atmintis. Ji šventai saugo mums brangių paveikslus. Ir po daugelio metų aš girdžiu Tavo balsą: "Dukryte, mažyte mano, laikas keltis." Ačiū, mama, Tau už tai. Regiu Tavo susirūpinusį veidą ir girdžiu Tavo sunerimusį balsą dėl mano ligos, dėl mano vaikų negalavimų. Aš kartoju Tavo žodžius savo vaikams. Aš saugau Tavo atminimą Tavo žodžiuose, darbuose, bučiniuose man, mano vaikams. Tavo eisenoje. Tavo tyloje. Saugau taip, kaip norėčiau, kad mano vaikai saugotų manąjį.

Audronė K.

"Žvilgsniu ji lyg sietu sijoja"

Mama...

Kaip neatskirsi pavasario nuo saulės, taip neatskirsi vaikystės nuo mamos. Prisimenu Tave judrią jauną, darbščią. Seniai palikau vaikystės gūžtą, išėjau savu keliu. Bet ir dabar, kai man sunku, Tavo meilė duoda jėgų. Prisimenu, kaip mus mokei, kad nėra blogo gyvenimo - yra tik nemokėjimas gyventi. Įveik save, sakydavai.

Motina kantriai moko savo vaikus visko, ko jiems prireiks gyvenime. Aš jaučiu sunkią skolą savo širdy Tau, mama. Per mažai dėkojau Tau už meilę, šilumą ir rūpestį. Kaip gera grįžti pas mamą - su kokia meile ji sutinka, žvilgsniu lyg sietu sijoja... Nuo mamos nieko nepaslėpsi.

Mama, aš dėkinga Tau už viską. Už išugdytą meilę žmonėms. Tu sakydavai: "Elkitės su žmogumi taip, kad jis verktų tik iš džiaugsmo."

Mama, per maža pavasarinių lauko gėlių Tau padėkoti... Brangus Tavo vardas liko mano širdy amžinai. Nors seniai jau išėjai anapilin, bet dėkojame Dievui, kad gerą, mylinčią mamą turėjome. Tu sakei: "Nėra mirties, tik išsiskyrimas..."

Mamos, mylėkite savo vaikus - tada ir vaikai mylės Jus. Nėra didesnės žmogiškos meilės nei motinos meilė.

Janina

"Gera žinoti, kad esi"

Mama,

kaskart, kai skaičiuoju savo metus, daug galvoju apie Tave ir dėkoju Aukščiausiajam, kad galiu džiaugtis Tavo išminties buvimu šalia.. . Dažnai mintimis klajoju po vaikystės pievas, prisiglaudžiu prie mūsų vienkiemio šimtamečių klevų, ant smilgos suveriu raudonšonę beržynėlio žemuogę, žengiu į ajerais išklotos pirties prieangį bei savaitgalio švara kvepiančius namus.

Menu mūsų kiek pakrypusio namo kiemą, kas pavasarį pražystantį įvariomis gėlių spalvomis, ir rasodos daigų šiltnamius. Jų užtekdavo visų aplinkinių kaimų šeimininkių daržams...

Pavasario potvyniams ir ledonešiui nuplukdžius lieptą, regiu Tave prie upelio kalbančią su kaimynais iš ano kranto: apie besibaigiančius pašarus, rūpesčius dėl apsiveršiavusios karvutės ir šeimą pakirtusių ligų.

Matau Tave eketėje skalaujant akinančio baltumo skalbinius, kurie nuo šalčio sustingsta į keistų formų paveikslus.

Savo ramiu ir nuosekliu pamaldumu Tu mokai mus puoselėti tikrąsias vertybes bei auginti savyje meilę...

Mama, gera žinoti, kad Tu esi..."

Ulijana Petraitienė