Gyvenimą galima pratęsti

Hipnozės metu mes ieškome jo mirties dienos ir vietos: ar tai buvo avarija, smūgis peiliu ar liga.

Jeigu reikia perkelti datą, - dėliojame situaciją iki laimingos baigties: priverčiame jį mintimis eiti kita gatve, kad nepakliūtų į avariją, sustabdyti mašiną.

Žmogus pats renkasi įvykių eigos variantą, kad išgyventų, ir saugiai pereina lemties rubikoną.

Tačiau svarbu, kad pasąmonė tai priimtų ir įgyvendintų naują scenarijų realioje situacijoje kaip įsakymą.

Vienas iš mano mokinių liko gyvas po to, kai į jį buvo šauta. Įveikęs pirmąjį barjerą, žmogus pagal laiko ašį prieina prie antrojo, trečiojo, o paskui sutinka numirti.

Tai reiškia, jog gyvenimo programa įgyvendinta. Jis jaučia, kaip siela prisipildo džiaugsmo ir susitaikymo.

Mirtis yra maloni, jeigu ji ateina pagal mūsų iškvietimą.

Pamačiusi savo mirtį, aš turbūt numirčiau iš baimės...

Jokiu būdu. Psichotreningo sistema leidžia pakeisti mirties paveikslą - juodas spalvas į šviesias. Tai žmogui leidžia sėkmingai susitvarkyti su ekstremalia situacija.

Vadinasi, mirti nebaisu?

Ne baisiau nei užmigti. Tik šįkart prabundi ne šiame pasaulyje. Žmogus palieka fizinį kūną, jo siela ištirpsta Visatoje.

Kodėl veliono veidas ramus, rimtas, dažnai - palaimingas?

Mokslininkai aiškina, kad mirštant žmogaus smegenyse išsiskiria endorfinas B, kuris sukelia malonius pojūčius. Sugrįžusieji iš ano pasaulio dažnai būna nepatenkinti.

Kolekcionierius

Profesorius Jevgenijus Černosvitovas - tarptautinis socialinės medicinos ekspertas, konsultuojantis mokslo centrus Londone, Dubline, Lione ir t.t., kolekcionuoja žymių žmonių pomirtines kaukes.

Jis pastebėjo, kad mirusio žmogaus veidas yra simetriškas, o gyvo žmogaus dešinė ir kairė veido pusės - asimetriškos.

Maža to, jis pastebėjo, kad žmogui senėjant jo veidas palaipsniui "simetriškėja". "Ir tai vyksta geometrine progresija.

Todėl aš galiu tiksliai aritmetiškai apskaičiuoti jūsų gyvenimo trukmę. Tačiau formulės atskleisti negaliu. Tai paslaptis.

Profesorius paskleidžia ant stalo fotografijas. "Žiūrėkite. Gyvo žmogaus veidas būtent todėl ir yra toks išraiškingas, kad jis asimetriškas.

O bėgant metams veidas tarsi išsilygina, išplaukia. Prieš mirtį kairiosios ir dešiniosios veido pusių skirtumai išnyksta visiškai.

Pomirtinės kaukės tai akivaizdžiai įrodo. Visai nesvarbu, kokia mirtis ištiko žmogų - sava, nuo senatvės ar nuo svetimos rankos.

Remiantis teorija apie funkcinę žmogaus asimetriją, jo smegenų pusrutuliai atlieka skirtingus vaidmenis.

Kairysis, kuris atsako už žmogaus elgesį, dar nuolat gauna signalus iš ateities, kad galėtų koreguoti "savininko" veiksmus ("Kas bus, jeigu pasielgiu taip ar taip? ").

O dešinysis, atsakingas už jausmus ir apmąstymus, "žiūri" atgal - į praeitį ("Kaip aš tada pergyvenau panašią situaciją?").

O tarp būto ir būsimo įsižiebia mūsų sąmonės kibirkštėlė - akimirka, arba tai, ką mes vadiname dabartimi.

Taigi vienas žmogus labiau "kaupia" ir gyvena praeitimi, o kitas veržiasi į ateitį - ir visa tai atsispindi jo veide.

Mirdamas žmogus šiuos skirtumus praranda. Veide sustingsta būtent toji dabarties akimirka.

Ką pasakytų fizikas?

Konstantinas Korotkovas, Peterburgo technikos universiteto mokslų daktaras, studijuoja mirties fenomeną... velionį padėdamas į galingą elektromagnetinį lauką ir fotografuodamas.

Nuotraukose matyti, kad aplink kūną yra ryškiai šviečianti aura.

Ji pulsuoja ir dingsta tik praėjus 40-iai dienų - tai yra tada, kai, pasak mūsų senolių, dvasia galutinai palieka kūną.

Neseniai mokslininkai atliko ir tokį eksperimentą. Velionio kūnas buvo paruoštas kremuoti. Prie jo pritvirtino daviklius, reaguojančius į visus smegenų refleksus.

Iš pradžių aparatų rodyklės rodė nulį - tai natūralu, mat žmogus buvo miręs prieš keturias paras.

Paskui karstą padėjo ant eskalatoriaus, kuris judėjo krosnies link. Ir čia prasidėjo neįtikima.

Kai karstas ėmė artėti prie kremavimo vietos, rodyklės vos vos sujudėjo, vėliau aiškiai ėmė virpėti, o encefalografo, rašančio smegenų duomenis, plunksna staiga pajudėjo ir ėmė piešti aukštas kreives.

Būtent tokį signalą ir tokį pat encefalogramos piešinį diktuoja gyvo ir mirtinai išgąsdinto žmogaus smegenys.

Šio fenomeno paaiškinimo kol kas nėra.

Mirtis - genuose

Medicinos mokslų daktaras Olegas Zlobinas taip komentuoja "mirties informaciją":

"Kadangi žmogaus gyvenimo trukmė priklauso nuo jo protėvių, jo mirties datą apytiksliai galima apskaičiuoti pagal genetiką.

Žmogaus organizmas, kaip kiekviena kita mašina, sudarytas ribotam veikimo laikui, o "garantiją", atsižvelgdama į mūsų protėvius, duoda Gamta.

Todėl daugeliu baisių paveldimų ligų, pavyzdžiui, vėžiu, žmogus pradeda sirgti "numatytu laiku", o laiką iki jo matuoja jo biologinis laikrodis, prisuktas tą akimirką, kai žmogus buvo pradėtas.

Išvertė Indrė Tamulytė