Niekas kitas neišmokys mūsų eiti pirmyn, išskyrus mūsų pačių patirtį. Sudėtingą, sunkią, skausmingą kasdienybę. Viskas, ką dėl mūsų gali padaryti Dievas, - tai praturtinti patyrimu...
Kai vaikui sakome, jog danguje esantis Dievas, kuris viską mato ir viską girdi, sprendžia, ką bausti, o ką pamaloninti, mes atimame iš jo teisę turėti paslaptį, būti saugiam dėl to, kas išskirtinai asmeniška. Mes atimame iš jo galimybę pačiam įvertinti savo teisumą ar kaltę.
Jeigu vaikas mano, jog Kažkas vertina ir sprendžia už jį, jam lieka tik spėlioti: ar šįkart bus nubaustas, ar ne. Jis mato iš aukštai nusileidžiančių sprendimų chaotiškumą, mato, kad tie sprendimai nepasiduoda žmogiškajai logikai.
Kokia yra alternatyva baudžiančiam arba suteikiančiam malonių Dievui? Tai dievas Kūrėjas.
Tas, kuris sukūrė vaiką, norėdamas sukurti būtybę, panašią į save, ir išleido jį į pasaulį, žinojo tik vieną būdą padaryti jį tobulą - tai jo saviugda. Viskas, ką gali padaryti Dievas, kad taptume tobuli, - tai praturtinti mus patirtimi, tomis situacijomis, kurios suteikia mums patirties.
Susidurdami su kliūtimis, su nenumatytais sunkumais, kurie užgriūva mus akmenų luitais ir užverčia išėjimą į šviesą, mes imame ieškoti savyje instrumentų jiems suskaldyti, patraukti iš kelio. Šie instrumentai yra mūsų viduje. Juos ten padėjo Kūrėjas.
Patirtis, kurią Jis mums siunčia, nebūna paprasta. Ji kaskart nauja, ir ją galima suprasti tik atradus kai ką nauja savyje. Kūrėjas neduoda neįveikiamos užduoties - antraip nebūtų tobulėjimo prasmės.
Daugumos žmonių, nerandančių savyje šių instrumentų, bėda yra savęs gailėjimas. Kai, susidūrę su kliūtimis, mes nuleidžiame rankas ir imame gailėtis savęs, akmenys taip ir lieka gulėti ant mūsų gyvenimo kelio.
Kvalifikuotas psichologas ar psichoterapeutas visuomet stengiasi, kad žmogus pamatytų, jog sėdi prieš akmenų luitus ir gaili savęs, o ne sprendžia savo problemą, neieško savyje instrumentų, neauga, nesimoko, nesikratote padėties beviltiškumo. Išeitį jis laiko užverstą akmenimis ir tik gaili.
Tokių psichologų, kurie bando atsukti žmogų veidu į save ir į jo savigailą, nėra daug. Daugumą jų valdo moraliniai stereotipai arba pinigai, arba visuomenės požiūris, jog vis dėlto negražu (nepelninga) žmogų skaudinti. Ir jie žeria patarimus.
Niekas negali mūsų išmokyti ir mumyse atrasti tuos instrumentus, išskyrus mūsų pačių patirtį, mūsų pačių gyvenimą, išskyrus mūsų sudėtingą, sunkų, skausmingą kasdienybę. Niekas mūsų neprivers ieškoti išeities iš padėties, išskyrus padėtį be išeities...
Rašyti komentarą