Egoizmas. Kodėl jį vertiname neigiamai?

- Kas yra egoizmas?

- Egoizmo terminas yra kilęs iš lotynų kalbos, nuo žodžio „ego“. „Ego“ reiškia „aš“ ir tai yra rūpinimasis pirmiausia savimi ir savo reikalais.

- Iš kur jis kyla?

- „Ego“, arba žmogaus savastis, pradeda formuotis vaikystėje, savęs suvokimas vaikui pradeda formuotis maždaug nuo antrųjų gyvenimo metų. Patys didžiausi egoistai ir yra vaikai, jų egoizmas prasideda nuo visai paprastų ir smulkių dalykų: „čia mano pieštukai“, „čia mano daiktai“, „man reikia“, „tu man nupirk“. Vaikas dar nesupranta, kad tėvai galbūt neturi pinigų, laiko ar sveikatos, ir tai yra absoliutus grynasis egoizmas, nes vaikas turi poreikį ir nori jį patenkinti. Taip jie tiesiog rūpinasi savimi. Ir čia nieko blogo. O suaugusio žmogaus egoizmas jau įgauna daugiau prasmių ir reikšmių. Vienokiomis ar kitokiomis egoizmo formomis mes vieni su kitais keičiamės kiekvieną dieną ir visur. Aš išskirčiau kelias egoizmo formas: tai civilizuotas egoizmas, racionalus egoizmas ir (kraštutiniais atvejais) egocentrizmas bei narcisizmas. Kraštutinės formos yra itin neigiamos - jos labai stipriai kertasis su morale. O racionalaus egoizmo sąvoka priklauso Aristoteliui, kuris teigė, kad visuomet yra teisinga paisyti pirmiausia savo interesų.

- Kada egoizmas yra teigiamas?

- Neigiamas egoizmas būna tuomet, kai jis jau pasiekia tam tikrus kraštutinumus. O teigiamą egoizmą aš vadinu civilizuotu - gerbiant ir kitų žmonių norus bei poreikius. Civilizuoto egoizmo esmė - teisė būti savimi ir pripažinimas, kad tokią teisę turi visi be išimties žmonės: „Nori būti savimi - būk!“ Tai savo teises įtvirtinantis elgesys, gebėjimas patenkinti savo interesus (gauti tai, kas priklauso) užsitikrinant kitų žmonių pagarbą. Civilizuoto egoisto mąstymas ir elgesys numato savęs suvokimą ir pasitikėjimą savimi, mokėjimą išreikšti savo poziciją, pasakyti „ne“, kai to reikia. Tai buvimas savimi tikruoju, be pašalinių įtakos veiksmams ir be manipuliavimo kitais dėl savo tikslų, gerbiant kitų teises. Pagrindinis siekis - būti harmoninga asmenybe ir suprasti, kad ir kiekvienas kitas žmogus taip pat yra asmenybė.

Galima pateikti tokį pavyzdį: jūs atvažiuojate į susitikimą, o visa autmobilių aikštelė yra perpildyta ir likusi tik viena laisva vieta, kurioje stovėjimas dar ir ribojamas. Ar vis tiek toje vietoje statysite automobilį? Ar vis dėlto paieškosite vietos už kelių šimtų metrų, nes šios vietos galbūt prireiks kam nors kitam? Adekvadus sprendimas būtų vis dėlto užimti tą laisvą vietą ir ant skydelio palikti telefono numerį, jei jau labai kam nors ta mašina kliudytų. Civilizuotas egoizmas yra tuomet, kai aš darau taip, kaip man patogu, bet rūpinuosi kitais.

- Kodėl visuomenėje egoizmas dažniau piešiamas kaip neigiamas dalykas?

- Keistą visuomenės suvokimą apie neigiamą egoizmo reikšmę iliustruočiau anekdotu. Sėdi du vyrai prie stalo, pietauja ir lėkštėje lieka du agurkai. Vienas didelis, kitas mažas. Petras tik capt už didelio agurko ir skaniai, godžiai atsikanda. Jo draugas Zigmas pyksta: „Na, Petrai, kaip tu taip gali? Esi visiškas egoistas, kaip galima taip elgtis?“ Petras sako: „Klausyk, Zigmai, o kaip tu pasielgtum mano vietoje?“ Zigmas: „Tai aišku, kad aš imčiau tą mažą agurką.“ Petras: „Tai imk, kokios problemos?“

Mes iš tiesų, patys per daug egoistiškai mąstydami, neteisingai suprantame ir vertiname egoizmą iš esmės. Dauguma galvoja, kad egoizmas yra blogis. Kodėl? Juk visi galvoja apie save, o ne apie kitus. O kaip turėtų būti kitaip? Kad visi galvotų tik apie mus, o ne apie kitus? Tai būtų dar labiau egoistiška, nei galvoti tik apie save.

Tiesa, yra situacijų, kai jokios egoizmo formos nėra priimtinos, tai sąmoningas pasiaukojimas dėl tėvynės, šeimos, vaikų, mylimųjų, draugų; dvasinė ar humanitarinė tarnystė; žmonių gydymas (fizinis ar psichologinis) ir panašiai.

- O jeigu veiksmas vyksta viešajame transporte? Ar vietos neužleidimas senyvam žmogui reiškia, kad esame egoistai tik jau blogąja prasme?

- Ne, tai byloja apie nemandagumą. Bet mandagumas yra vertybė. Kita vertus, gali būti, kad jums labai skauda koją ar pykina, ar dar koks nors negalavimas, kurio plika akimi nesimato, tai juk neimsite prieš visą autobuso publiką teisintis, kad jums ką tik skrandžio tyrimą padarė ir jūs prastai jaučiatės. Tokiu atveju labiau apsimoka tiesiog sėdėti, negu pabūti mandagiam ir nualpti po kelių minučių. Jeigu žmogui nieko nėra ir jis tiesiog neužleidžia vietos, tuomet tai yra tik mandagumo klausimas. O jei senyvas žmogus pats labai nemandagiai vietos reikalauja, tuomet itin didelis egoistas yra jis, o ne sėdintysis. Be to, viešajame transporte visi yra lygūs, visi susimokėjo už bilietus, todėl vietos užleidimas yra grynai mandagumo ir geranoriškumo reikalas, tai nėra jokia prievolė. Jau ne sovietmečio laikai, kai užleisti vietą, pakentėti, pasitraukti buvo norma.

- Ar nėra egoizmas daryti kam nors paslaugą ir paskui tikėtis to paties?

- Be jokios abejonės, tai yra egoizmas, tik jau visiškai necivilizuotas. Civilizuoto egoizmo išraiška atsiranda tuomet, kai aš tau padariau paslaugą, nes „man nesunku“, „aš turiu galimybę“, „man dėl to gera, kad galiu tau padėti“. Svarbu daryti tai dėl savęs ir kitas neprivalo jaustis skolingas.

- Meilė yra nulemta egoizmo ar kaip tik labiau altruistiška?

- Nelygu kokia meilė tai yra. Pasakymas „aš tave myliu“ juk rodo, kad asmuo, kuris tai jaučia, yra „aš“. Tiesiog tas „aš“ tikisi, kad sulauks tokio paties atsako. Jeigu jam atsakoma: „Ir aš tave myliu“, tuomet viskas gerai, susitinka du „aš“ (du egoistai), suvienyti vieno gražaus jausmo. Mes mylime žmones dėl to, kad mes patys norime juos mylėti. Egoistiška reikalauti to paties, nors ir labai to norisi. Negalime kažkokio žmogaus pamilti vien dėl to, kad jis mus myli. Mes arba mylime, arba ne. Bet iš meilės visai neegoistiškai mes galime kažko atsisakyti, tai ir daro mūsų mamos, kurios nemiega dėl mūsų, kai būname maži, ir panašiai. Sveikas egoizmas yra ne tik meilės reikaluose, visi dirbame dėl pinigų, dėl savo šeimų gerovės. Tokio pobūdžio egoizmas niekam netrukdo.

- O kalbant apie vaikus, ar vienturčiai labiau egoistai?

- Yra tokia stereotipinė nuomonė, kad kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo mažiau jie egoistai. Tačiau aš egoizmui apskritai netaikyčiau kiekybinės kategorijos - daugiau ar mažiau žmogus yra egoistas. Egoizmo negali būti daugiau ar mažiau. Visi vaikai yra egoistai, tiesiog egoizmo išraiška labiau priklauso nuo auklėjimo ir kiekvieno žmogaus psichologinių ypatumų. Vienas iš trijų vaikų gali būti kraštutinio tipo egoistas, jeigu jis buvo itin lepinamas, mažiausias, mylimiausias ir panašiai. Tiesiog vaikai didelėse šeimose užauga draugiškesni, tolerantiškesni, labiau bendraujantys, mažiau reikalaujantys dėmesio sau. Vienturčiui tiesiog formuojasi kitokios asmeninės savybės.

Kraštutinės egoizmo rūšys pagal A.Kaluginą:

Egocentrizmas

Jei žmogus yra psichologiškai pastovus, subrendęs, adekvatus, tuomet nėra jokios rimtos priežasties peržengti natūralaus egoizmo ribas. Jei žmogui nesiseka, jį kamuoja problemos ir ligos, tuomet jis tampa egocentriškas. Savo nuomonės pervertinimas ir visiškas kitų žmonių nuomonių bei interesų nuvertinimas - tipiški egocentrizmo požymiai. Toks žmogus gyvena tik sau.

Narcisizmas

Narcizas - žmogus yra absoliutus savimyla. Jis nesugeba gerbti ir suprasti kitų žmonių nuomonės, norų ir poreikių. Narcizas tiesiog reikalauja kitų meilės sau, nori, kad jį absoliučiai visi mylėtų ir juo žavėtųsi.

Makiavelizmas

Makiavelistas - tai žmogus, kuris dėl savo idėjos tiesiog brutaliai lipa per kitų žmonių galvas. Tokiu atveju žmogui, siekiančiam savo tikslo bet kokiomis priemonėmis, visai nesvarbu, kaip tai paveiks kitus.

Psichologas A.Kaluginas siūlo pasitikrinti savo egoizmo požymius ir tipą:

Jūsų egoizmas yra sveikas, jei jūs:
- ginate savo teisę atsisakyti ko nors, kas jums nereikalinga, ir dėl to nepatiriate kaltės ar nepatogumo jausmo;
- suvokiate savo asmeninių užduočių ir tikslų prioritetus, neprieštaraudami kitų žmonių interesams ir juos vertindami taip pat geranoriškai, kaip ir savuosius;
- mokate situaciją pasukti sau naudinga linkme, tačiau diplomatiškai, stengdamiesi nepakenkti kitiems;
- turite savo nuomonę ir laisvai ją išsakote, net jei ji nesutampa su kitų žmonių nuomone;
- mylite ir gerbiate save, nereikalaudami aklo žavėjimosi jumis iš kitų ir neieškodami bent kokio jūsų asmens reikšmingumo patvirtinimo.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“