Egidija Laumenskaitė: "Dvasinę energiją išeikvojame ne tam"

Žiniomis ir meditacija. Tačiau meditacijos metu reikia ne išvalyti galvą nuo minčių, bet priešingai - galvoti apie savo prigimtines savybes, vidines jėgas, kad atsirastų stipresnė būsena ir jausmas. Tai yra vertingiausia, ką aš galiu padaryti prieš ką nors veikdamas. Tada keičiasi mūsų darbų kokybė, padidėja tolerancija. Veikdamas ramus ir su palankumu aš būtinai pasiūlysiu pozityvesnius sprendimus, pamatysiu duris, kurių nematau būdamas neramus, piktas ir išsigandęs.

Kas mūsų didžiausi priešai?

 Šiandien mūšio laukas yra tik mūsų viduje, o visi praktiškai mušasi su priešais išorėje. Mūsų juslės pasidarė vartais, ištisai maitinančiais penkias pagrindines ydas: godumą, pyktį, prisirišimą, geismą ir ego. Ir nėra kitų priešų.

Stokojame elementaraus dvasinio išsilavinimo. Mūsų subtilioji dvasinė energija labai išeikvota - prigimtinio dvasinio skaistumo beveik neliko.

Prigimtinių vertybių ne tiek reiktų mokyti (jos kyla iš pačios mūsų prigimties), kiek pirmiausiai jų iš tikrųjų panorėti.

Daugelis žmonių jaučiasi tartum voverės rate: bėga, sukasi nuo ryto iki vakaro, ir neberanda laiko sau...

Yra dvi pusės. Viena, mes griebiamės to, ką daro visi, ir nebeturime sugebėjimo atskirti, ko iš tiesų reikia man. Pradedam galvoti, kad man reikia ir to, ir ano, ir sodybos, ir vaikus į užsienį išsiųsti mokytis - baimė neatsilikti kuria ištisinį nerimą.

Antra, netiesa, kad nėra laiko sau. Net kol važiuojate ar einate iš vienos vietos į kitą, jūs turite laiko sau. Svarbu su kokiomis mintimis ir kokiais jausmais jūs einate: ar vėl galvojate apie tai, kas jau įvykę prieš mėnesį? Ar siunčiate gerus linkėjimus tam, kas jus įskaudino? Nuo to priklauso, ar tai buvo tuščias laikas, ar laikas sau.

Iš tiesų jūs galite net neiti į darbą. Kai tai pasakau žmogui, jis pasipiktina: bet man nemokės. Tada klausiu: "A, tai jums reikia pinigų, bet nenorite eiti į darbą? Gal jūs galvojate, jei su drauge sėdėsite kavinėje, tai bus laikas sau?" Jei kalbėsite niekus, tai nebus laikas sau ir neatsiras daugiau jumyse grožio ir meilės.

Jei kas man sako, kad norėtų išmokti meditacijos, bet neturi laiko, sakau: netiesa - jums tai dar nėra svarbu.

Krizės sąlygomis vienus kausto baimė prarasti darbą, kiti už mažesnę algą ar pajamas priversti dirbti dvigubai-trigubai daugiau. Kaip tada patartumėte elgtis?

Lietuviški biznieriai kartais yra unikalūs savo nesiskaitymu su žmonėmis. Tačiau jei yra tokia situacija ir man tas darbas svarbus, šypsausi ir stebiu, kiek aš galiu patempti. Žiūrėkite ramiai kaip filmą: o kas bus toliau? Juk jei būtų išoriškai ramu, mes lygiai taip pat pradėtume kitkuo piktintis, ypač santykiais (charakteris nuo materialinės gerovės nepagerės, greičiau atvirkščiai). Baisu ne darbą prarasti, bet savigarbą, o praradus darbą išlikti pozityviam - tai bent tikslas!

Daug kas su jumis nesutiks: na kas čia gali būti pozityvaus? Prarandu darbą ir džiaugiuosi?

O kodėl ne? Vyrui sakysiu: klausyk, mane jau atleidžia, tai tu nepragerk tų pinigėlių, neišleisk, taupykime dabar viską, nusipirksime ko nors pigaus ir darysime kartu vakarienę. Pabūkime kūrybingi, pasijuokime.

Jei būsite pikti, tai jūsų niekas vis tiek neįdarbins. Ir nežiūrėkite, kaip visi elgiasi - jūs kuriate savo teisingą elgesį.

Įvairios dvasinės mokyklos kalba apie ypatingą laiką, kuriame gyvenime. Kino teatruose demonstruojamas filmas "2012" apie pasaulio pabaigą. Ką jūs kalbate apie šį laikmetį?

Tai, kaip mes reaguojame į nedideles nelaimes (o jos tikrai nedidelės), ir parodo mums, kad mes nebemokame gyventi.

Esame praradę kažką daug vertingesnio ir pasidarėme sąlygų įkaitais. Mus jau valdo situacijos ir materija, o ne mes jas. Tai yra dvasinės tiesos pamynimas, o tai (toks yra pusiausvyros dėsnis) turi būti atstatyta per išorę.

Dvasinės žinios pirmiausia moko, kad tu esi dvasinė, o ne materiali būtybė. Materija gali sugriūti, o sielos fiziškai nesugriausi, todėl tikroji pergalė yra neišduoti prigimtinių vertybių. Nuo to, ar išeisiu su neapykanta, ar susitaikęs ir nepamynęs vertybių, priklauso, ar išeisiu nugalėtas, ar kaip nugalėtojas. O dvasiniame lygmenyje "toks tokį traukia".

Plačiai paplitusi nuomonė, kad žmonės nesikeičia. Ar sutinkate?

Viskas ir visi keičiasi. Mes visi labai skirtingi. Vieni nori keistis pajautę, kad su jais kažkas negerai kiti - kai juos prispaudžia aplinkybės, treti - kai prispaudžia mirtis, ketvirti geriau renkasi mirtį negu kaitą. Tada juos keičia mirtis.

Mes turime mažiau domėtis, kodėl kiti nesikeičia, o daugiau - kodėl nesikeičiu aš pats. Pradžioje nesupranti, kad pirmiau tu pats turi keistis, o jei nenori keistis, galvoji, kad negali, o paskui iš tikrųjų jau nebegali. Iš tiesų daugelis Dievo šaukiasi visiškoje neviltyje. Ir koks paradoksas - neviltis, sumaištis negali pritraukti ramybės, o stipriausias dvasinis Tėvas yra visiška ramybė. Į ramybės glėbį galiu patekti tik ramus, į stiprybės glėbį - stiprus. Dievas negali priglausti nemeilės, neapykantos, sakytume, net negali išgirsti. Tai tarsi kitos radijo bangos. Ir todėl šiandien ypač verta mokytis ir pamilti save stiprų.

Egidija Laumenskaitė - socialinių mokslų daktarė, kelių knygų apie ekonominės ir filosofinės minties istoriją, taip pat knygos apie Vladą Jurgutį–žymų tarpukario valstybininką, lietuviškų pinigų "tėvą"–autorė. Šiuo metu dirba Lietuvos Mokslo Akademijos Ekonomikos institute, dėsto aukštosiose mokyklose. 2007 m. apdovanota Lietuvos mokslo akademijos vardine A. Rimkos premija už mokslo darbus. Nuo 1993 m. ji yra Brahma Kumaris pasaulio dvasinio universiteto narė ir lektorė. Ji buvo pirmoji šio universiteto studentė iš Lietuvos. Jau 16 metų E. Laumenskaitė praktikuoja ir moko teigiamo kūrybinio požiūrio, streso įvaldymo ir senosios meditacijos žinių.

Brahma Kumaris dvasinis universitetas moko dvasinio lavinimo sistemos, kuri remiasi senąja Radža joga ir aiškina universalių dvasinių dėsnių pagrindus.