Dvasingumo atrofija

Kas lemia mūsų seksualinę orientaciją, charakterio polinkius, religinius įsitikinimus, ar įmanoma išgydyti transseksualumą, kur slypi psichikos sutrikimų šaknys, kas lemia Alzheimerį ir kaip mes patys programuojame savo mirtį? Atsakyti į šiuos klausimus bandoma knygoje "Mes - tai mūsų smegenys", kurią parašė garsus žmogaus smegenų veiklos tyrinėtojas, gydytojas, neurobiologas, Amsterdamo universiteto profesorius Dikas Fransas Svabas (Dick Frans Swaab). Nauja knyga netruko tapti mokslo populiarinimo literatūros bestseleriu Europoje.

D. Svabas vadovauja tyrėjų grupei Nyderlandų neurobiologijos institute. Ištisus 30 metų jis vadovavo Nyderlandų žmogaus smegenų institutui. Plačiai žinomi jo atradimai anatomijos, smegenų fiziologijos srityje, taip pat tyrimai, kaip formuojasi žmogaus smegenys ankstyvojoje vaikystėje, iš ko kyla jo moralinės etinės normos ir gebėjimas oriai sutikti mirtį. Knygoje pasakojama, kaip formuojasi žmogaus smegenys nuo pirmo sąmonės blyksnio iki jo išėjimo nebūtin.

Pasak D. Svabo, žmogus į pasaulį ateina su smegenimis, kurios jau genetiškai aprūpintos ir paveiktos vaisiaus vystymosi įsčiose. Jos unikalios, ir jose jau pažymėtos mūsų charakterio, talentų ir ribotumų gairės.

Saugi aplinka, kurioje vaikas auga ir kuri jam kelia įgyvendinamus uždavinius, stimuliuoja jo smegenų vystymąsi. Tų vaikų, kuriems nebuvo skirta pakankamai dėmesio ankstyvojoje raidos stadijoje, smegenys mažesnės; jie visą gyvenimą jaučia savo ribotumą - taip pat ir intelekto, kalbos, smulkiosios motorikos atžvilgiu. Jie impulsyvūs ir hiperaktyvūs. Jeigu nėra tinkamos aplinkos ir psichologiškai komfortiško kontakto su artimais žmonėmis, tai pirmiausiai atsiliepia smegenų prefrontalinės žievės sumažėjimu.

Mokslininko duomenimis, našlaičiai, įvaikinti iki dvejų metų, gali pasiekti IQ 100, o įvaikinti nuo 2 iki 6 m. - IQ 80. Taigi aktyviai motyvuojanti, praturtinanti aplinka skatina gyti smegenų pažeidimus.

Vaikai, kurie ankstyvojoje raidos stadijoje badavo, taip pat turintieji Dauno sindromą, pasak mokslininko, gali padaryti didelę pažangą patekę į saugią aplinką. Todėl proto negalios neturėtų būti priežastis uždaryti vaikus į specialias prieglaudas.

Žurnalui "Psychologies" D. Svabas papasakojo, kad smegenyse įspaudą palieka ir visapusiškai vaiko raidą vekia gimtosios kalbos mokymasis. Jis pateikė tokį pavyzdį. Frydrichas II, Vokietijos, Italijos, Burgundijos ir Sicilijos imperatorius, 1211 m. panoro sužinoti Dievo kalbą ir manė, kad tai jam pavyks, jeigu vaikai negirdės jokios žmonių kalbos. Imperatorius liepė dešimtis vaikų auklėti visiškoje tyloje. Tačiau Dievo kalbos taip ir neišgirdo. Vaikai apskritai nesugebėjo kalbėti ir mirė anksti.

"Kalba ir kultūrinė terpė lemia ne tik tai, kurios smegenų sistemos užimtos ne tik kalbos apdorojimu, bet ir tuo, kaip reikia interpretuoti veido išraiškas. Japonai ir Naujosios Gvinėjos gyventojai negali gerai atskirti, ar veidas išreiškia baimę, ar nuostabą, o kinai, priešingai nei amerikiečiai, sutelkia dėmesį ne tik į svarbesnį dalyką, bet ir analizuoja jo santykį su esama aplinka", - sakė gydytojas.

Neurobiologo tvirtinimu, ankstyvosios raidos stadijoje vaiko smegenyse kartu su gimtąja kalba įsitvirtina ir tėvų religiniai įsitikinimai.

Mūsų religingumui įtakos turi tam tikri cheminiai neurotrasmiteriai, pavyzdžiui, serotoninas.

"Polinkį į religingumą lemia dvasingumo poreikis, o šis, kaip rodo dvynių tyrimai, 50 proc. užkoduotas genetiškai, - teigia D. Svabas. - Dvasingumas yra savybė, kurią turime kiekvienas, ir tik nedideli DNR skirtumai lemia mūsų polinkio į dvasines idėjas laipsnį."

Prieš keletą metų biochemikas Dinas Hameris (Dean Hamer) iš JAV nacionalinio onkologijos instituto, ištyręs 2000 DNR pavyzdžių, priėjo prie išvados, kad už žmogaus dvasingumo laipsnį ir gebėjimą tikėti dieviškumo egizistavimu atsakingas genas VMAT2. Jis aprašė šį geną savo knygoje "Dievo genas" ("The God Gene", 2005).

Šis genas koduoja baltymą, kuris vaidina pagrindinį vaidmenį daugelyje smegenų funkcijų. "Tikriausiai tai tik vienas iš nedaugelio genų, kurie dalyvauja formuojant mūsų dvasingumą, geriau jį vadinti "vienu iš Dievo genų", - sako D. Svabas.

Pats mokslininkas dvasingumą sakosi suprantantis kaip paiešką to, kas šventa, sakralu, tai yra kas skiriasi nuo kasdienybės ir yra vertas garbinimo.

"Tai bruožas, kurį turi visi žmonės, net ir tie, kurie nepriklauso jokiai bažnyčiai. Religija yra lokalizuota mūsų dvasinių išgyvenimų forma.

Žiūrint iš evoliucijos taško, religija turėjo ir turi keletą pranašumų: tai priemonė pabūti vienam grupėje, kuri garantuoja apsaugą ir socialinius kontaktus; kitas pranašumas - religinių priesakų laikymasis laiduoja sveiką gyvenimo būdą; dar kitas pranašumas - tikintys žmonės laimingesni ir nusiteikę optimistiškiau.

Dievas tikinčiajam yra atsakymas į viską, ko jis nežino arba nesupranta. Tačiau, mokslininko manymu, globalizuotos ekonomikos ir informacinės visuomenės pasaulyje religija nebeišsaugos savo pranašumų ir artimiausiais tūkstantmečiais praras reikšmingumą.

19 amžiuje prancūzų gydytojas Armanas Truso (Armand Trousseau) teigė savo mokiniams: "Gydykite kuo daugiau ligonių naujais vaistais, kol šie veiks". Jis turėjo galvoje: kol ligoniai praras tikėjimą jų galia.

Šiandien žinome, kad placebas suveikia maždaug 70 proc. atvejų. Religingumas lygiai taip pat gerina mūsų sveikatą. Tyrimai rodo, kad tikintieji rečiau serga depresija ir hipertonija, jų ilgesnė gyvenimo trukmė. Moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) Anoniminių alkoholikų organizacijos įkūrėjams patarė įtraukti į garsiuosius 12 etapų pripažinimą, jog egzistuoja aukščiausioji jėga.

Praėjusio šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pradžioje Nobelio premijos laureatai Deividas Hubelis (David Hubel) ir Torstenas Vizelis (?orsten Wiesel) nustatė, kad smegenų sritys, kuriomis mes nesinaudojame, laikui bėgant atrofuojasi - lygiai kaip ir raumenys, kai nėra treniruojami.

Galimas daiktas, toks likimas ištiks ir mūsų smegenų dvasingumo zonas.