Drakonas rūsyje

Žmogaus augimas - įsčiose, kūdikystėje, vaikystėje - visada skatinamas iš vidaus. Esama prieštaravimų tarp vidinių poreikių ir išorės aplinkybių, taigi mums tenka kaupti prisitaikymo prie pasaulio strategijas.

Jeigu poreikiai patenkinami laiku ir kokybiškai, mes liekame atviri pasauliui, savo materijai, šeimai ir įprantame jaustis gerai. Bet jeigu daugelis esminių poreikių lieka nepatenkinti, tuomet daugybę energijos žmogus išeikvoja tam, kad susikurtų strategijas: kaip išgyventi, kaip atsikratyti skausmo ir diskomforto.

Vidinis strategas

Svarbiausią vaidmenį kuriant gynybos strategijas vaidina interpretatorius. Nuo pat pirmųjų dienų, kai kyla kokių nors sunkumų, jis sprendžia, kaip juos įveikti: pamiršti, nusigręžti ar likviduoti. Jis turi nuostabų gebėjimą apriboti skausmą, sumažinti sielvartą iki minimumo. Tas strategijas, kurios pasirodo esančios efektyvios, kurios padeda apmalšinti skausmą, interpretatorius linkęs naudoti vėl. Nuo pat pradžių, vaisiui augant įsčiose, gimus, kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje bei viso suaugusiojo žmogaus gyvenimo metu interpretuotojas apdoroja visa, kas vyksta su žmogumi, sušvelnina nemalonius, skausmingus ir nepriimtinus egzistencijos aspektus ir rūpinasi logiškai paaiškinti mūsų išgyvenimus ir elgesį. Tarsi redaktoriai mes mokomės redaguoti naujienas, peržengiančias ribą tarp "išorės pasaulio" ir "vidinio pasaulio".

Interpretatorius

Išgyvenimus, kurie mums malonūs ir kuriuos laikome priimtinais, įsileidžiame į savo sąmonę. Tuos, kurie žeidžia ir kelia nerimą, interpretuotojas atmeta arba cenzūruoja, ir jie nusėda pasąmonėn. Tačiau jie lieka neverbalinėse mūsų proto sferose.

Neišreikštus žodžiais išgyvenimus žmogus gali jausti kaip fizinį skausmą, diskomfortą arba nerimą. Jie pasireiškia ne tokia akivaizdžia forma, nukreipdami mūsų elgesį arba apsunkindami jį, paveikdami balso intonaciją, mimiką, gestus, pozą, savivertę, nuostatas, įsitikinimus - ir netgi partnerio pasirinkimą.

Skausmo atpažinimas

Nesunku įsivaizduoti skausmą, nugrimzdusį pasąmonėn vaiko, augusio Etiopijoje, Šiaurės Airijoje arba Beirute XX amžiaus pabaigoje arba Vietname 7-8 dešimtmečiais. Tačiau elgesys, nulemtas "civilizuotesnių" netekčių, dažniausiai būna sunkiai atpažįstamas.

Daugelio mūsų trauminė patirtis yra distresas, patirtas dar motinos įsčiose, gimimo komplikacijos, vaikystės nusivylimai. Jeigu nesate tikri, kaip praeitis veikia jūsų dabartinį elgesį, prisiminkite tuos atvejus, kai reagavote pernelyg audringai arba itin skausmingai išgyvenote ne tokius jau reikšmingus įvykius, arba kai likote abejingi išties svarbiam dalykui. Taip pasireiškia ankstyvosios traumos. Jeigu jūs visiškai nejaučiate šito skausmo, greičiausiai eikvojate daugybę energijos jam slopinti. O tai gali išsilieti į lėtumą, inertiškumą, dažnai vadinamą lengvos formos depresija.

Skausmingi arba nemalonūs ankstyvosios vaikystės išgyvenimai gali pereiti į psichosomatinius sutrikimus, apimdami kvėpavimo, virškinimo, nervų, endokrininę ir kraujotakos sistemas, taip pat liaukas, raumenis, smegenis, odą ir akis. Labiausiai paplitę pavyzdžiai - astma, diarėja, kolitas, raumenų spazmai, egzema. Be to, bandymas apsisaugoti nuo įsisenėjusio skausmo gali privesti prie rimtų asmenybės sutrikimų, saviagresijos, uždarumo, artumo baimės, nesugebėjimo išreikšti jausmus, įkyraus nevisavertiškumo bei kaltės pojūčio.

Kita medalio pusė

Jeigu jūs čia, vadinasi, viską ištvėrėte ir išgyvenote. Kai jums reikėjo "skydo", jūs jį gavote.

Visi gynybos stiliai potencialiai žalingi, ir daugelis iš jų veda prie rimtų asmenybės pažeidimų. Kita vertus, siekis užgesinti vidinę kovą gali virsti didžiuliu kūrybos blyksniu, nes jis skatina žmogų išreikšti jo išgyvenamą kančią.

Dauguma, jeigu ne visi, meno - literatūros, muzikos, dramaturgijos bei poezijos kūriniai jaudina dėl to, kad atspindi mūsų vidinę kovą ir nurodo galimybę iš jos išsilaisvinti.

Drakonas rūsyje

Drakono, demono arba velnio vaizdas mituose ir pasakose per amžius neakivaizdžiai simbolizavo gimimo skausmą ir sunkius vaikystės išgyvenimus.

Šiuolaikiškesnis modelis, atspindintis humanistinės psichologijos sampratą, piešia asmenybę kaip pastatą, kurio rūsyje užmūrytas drakonas.

Drakonas įkūnyja mumyse susikaupusį skausmą, o rūsio sienos simbolizuoja natūralią gynybinę strategiją, leidžiančią mums užmiršti skausmą, kuris per didelis, kad būtų priimtas.

Streso arba pervargimo periodais rūsio sienos suplonėja ir leidžia drakonui visiškai arba iš dalies išsiveržti išorėn.

Drakonas, ši "neišspręsta problema" iš vaikystės, paprastai patikimai užmūrytas mūsų proto fundamente. Bet kai mes patiriame spaudimą, drakonas gali imti veržtis, arba sienos susilpnėja, o tai leidžia senam skausmui išsilieti dabartyje. Iš čia kyla mūsų perdėtos reakcijos.

Būtinybė eikvoti daugybę energijos rūsio sienoms atstatyti gali sukelti nuosmukio ir depresijos pojūtį.

Drakonas gali įgauti įvairias formas. Jeigu imsime su juo ginčytis, jis gali pasirodyti didžiulis, nuožmus, klastingas ir baisus, juoktis ir šaipytis. Bet jeigu su juo susidraugausite, gali pasirodyti, kad jis liūdnas, baikštus ir ne toks jau baisus, o veikiau pats išsigandęs. Ir gali būti, kad jis saugo slaptą lobį.

Susitaikyti su drakonu

Nuo Froido laikų daugelis psichologų, tarp jų ir Otas Rankas, Vilhelmas Raichas, Arturas Janovas, Viljamas Emersonas, Frenkas Leikas, kūrė būdus sutramdyti drakoną ir paskatinti žmones iš naujo išgyventi seną skausmą atlikdami vaidmenį, kurį anksčiau vaidino šamanai, egzorcistai ir kiti senovės žyniai, stodavę su demoniškomis jėgomis į kovą, kad jas sutramdytų.

Palaipsniui susipažįstant su savo drakonu hipnotinės regresijos, tarpusavio konsultavimo, pirminės terapijos būdu, galima įgyti naujos energijos ir kūrybinio nušvitimo.

Egzistuoja penkios paprastos strategijos, kurias mes naudojame suaugę siekdami apriboti prisiminimus apie buvusį skausmą. Tai penki būdai "pasirinkti iš dviejų blogybių mažesnę".

Iš jų visų bene labiausiai paplitusi - projekcija.

Projekcija

Kai kitame žmoguje, organizacijoje ar reiškinyje mes atrandame savo pačių dalių, kurių mums trūksta, kurių nekenčiame arba nenorime pripažinti, atspindį, mes pripaišome jiems savo nuodėmes ir trūkumus, nes šitaip vengiame vidinio diskomforto.

Mes netgi galime įtikinti save, kad mūsų visa tai neliečia. Jeigu jaučiamės esą blogi, imame tikėti, kad kiti žmonės dar blogesni.

Dar viena paplitusi projekcijos forma - atpirkimo ožio paieškos, kai vienas iš šeimos narių arba kokia nors ypatinga grupė tampa visų likusiųjų priešiškumo objektu.

Europoje kelios "dvasios vedlių" kartos projektavo savo asmenines problemas milijonams nekaltų aukų raganų medžioklės ir inkvizicijos būdu. Kiti atpirkimo ožio ieškojimo pavyzdžiai - Džo Makkartis su jo "komunisto po kiekviena lova" manija arba Hitlerio neapykanta žydams.

Priešingas pavyzdys - "herojiškos" projekcijos: grupė iškelia charizmatinį lyderį, guru ar išrinktąjį, kuris mano esąs neklystantis net kai veda grupę į pragarą.

Introjekcija

Kai mums reikšmingas asmuo išsako savo nuomonę arba samprotavimus, mes galime juos priskirti, suvokti kaip savo pačių ir vertinti jų projekciją mums kaip teisingą.

Jeigu jūsų tėvas apie savo intelektą ne itin geros nuomonės, jis projektuoja šią nuomonę jums nuolat kartodamas: "Tu - kvailys." Jūs galite prisiskirti šią nuomonę ir patikėti, jog ji teisinga.

Jeigu kentėjote skausmingus išgyvenimus motinos įsčiose arba gimdami, buvote neramus naujagimis, gali būti, jog perimsite prastą nuomonę apie save, nes kėlėte rūpesčių motinai. Jeigu ji pati sunerimusi jai kylančiais priešiškumo jausmais jūsų atžvilgiu ir siekia kompensuoti juos per dideliu švelnumu, jūs galite introjektuoti šį santykį ir patikėti, kad jūs - "geras", "nuostabus", "gudruolis". Vėliau, kai jau suaugsite, jums gali būti sunku kurti savo gyvenimą pagal šį idealų portretą.

Neigimas

Kai praeities arba dabarties išgyvenimai pernelyg skaudūs, nepriimtini, žmogaus pasąmonė pasistengia juos blokuoti arba atmesti.

Pavyzdžiui, jeigu iš prigimties esate linkęs į gyvenimo džiaugsmą, kūrybiškumą, turtingumą ar pyktį, tačiau visa tai pasirodė nepriimtina aplinkiniams žmonėms, jūs šių polinkių, galimas daiktas, atsisakysite.

Kai situacija labai sudėtinga, mes galime pasistengti pamiršti savo jausmus, ignoruoti arba užgesinti juos, arba paslėpti savo skausmą už linksmumo fasado.

Neigimo situacijoje mūsų socialinis įvaizdis prieštarauja tikriesiems jausmams.

Perkėlimas

Kai nepavyksta sugyventi su savo jausmais, mes juos perkeliame į aplinkinį pasaulį, kitus žmones - ir manome, jog šie jausmai kyla iš ten.

Mūsų nepriimtini išgyvenimai gali privesti prie to, kad kiti žmonės ima rodytis blogi; arba mes bandome pakeisti savo distresą į agresiją kitų atžvilgiu; arba, jeigu jaučiamės vieniši, galime tapti įkyrūs, nes manome, jog kiti to ir telaukia.

Išstūmimas

Kai išgyvenimai tokie skaudūs, jog sukelia širdies dūžių padažnėjimą, kūno temperatūros pakilimą iki pavojingo laipsnio, mes juos išstumiame iš sąmonės arba pamirštame.

Išstumti išgyvenimai virsta "kūno šarvais": tam tikros raumenų grupės būna nuolat įsitempusios. Dėl to gali atsirasti antsvorio, pakumpimas, susikaustymas. Užmiršti jausmai gali dingti iš akiračio visam gyvenimui, tačiau jie lemia mūsų polinkį į įvairius psichosomatinius pažeidimus, taip pat verčia naudoti intelektą tam, kad atsiribotume nuo nemalonių įsisenėjusių išgyvenimų. Kai mes įsiaudrinę, nuvargę arba nesveikuojame, tie jausmai gali įsiveržti į sąmonę.

Suaugusių žmonių sunkumai, kuriuos pažadina praeitis, provokuoja neadekvačias reakcijas. Jeigu kas nors elgiasi neracionaliai, tai veikiausiai tėra aštri gynybinė reakcija, kuri atrodo "nenormali", nes mes matome tik ją sukėlusį įvykį ir pačią emocinę reakciją, tačiau nieko nenutuokiame apie naudojamą gynybinę strategiją ir seną traumą.

Gynybos laipsnis

Išgyvenimų intensyvumas ir trukmė lemia, kaip jie veiks suaugusio žmogaus elgesį. Jeigu, pavyzdžiui, vaisiaus augimo procesas iki gimimo buvo sąlygiškai neskausmingas ir visi jo poreikiai buvo patenkinti, užaugęs žmogus greičiausiai reaguos į problemas atvirai ir konstruktyviai.

Jeigu ankstyvieji mūsų gyvenimo etapai nebuvo normalūs, tačiau "gana geri", mums ne taip jau sunku susidoroti su kylančiomis kliūtimis ir išsaugoti tvirtumą išbandymų metu, nors kartkartėmis galime jaustis prastai.

Tačiau jei skausmas buvo toks stiprus, kad reikėjo jį išstumti iš sąmonės, suaugus mums gali būti sunku susitvarkyti su kai kuriomis situacijomis. Mes galime projektuoti blogus jausmus į kitus žmones, į visą pasaulį, mums gali būti sunku elgtis laisvai ir pasitikėti žmonėmis.

Kuo stipresnį skausmą išgyvenome, tuo labiau ginsimės tolesniame gyvenime ir tuo labiau ši gynybinė strategija veiks mūsų intelektą.

Dennis Postle, psichologas

Parengė Vilma Skiotienė