Dėmesio: mamai reikia atostogų!

Prancūzų psichologė Marisė Vajan (Maryse Vaillant), knygos "Būti mama: misija įmanoma?" ("Etre mere: mission impossible?") autorė, atkreipia aplinkinių dėmesį: netgi tuomet, kai moteris sako, jog viską padarys pati, ateikite jai į pagalbą.

Pervargimo simptomai

Miego sutrikimas, pyktis, kaltės jausmas, saviagresija, verksmingumas, nusivylimas savimi ir kitais, - tai dažniausi simptomai, rodantys, jog mamai žūtbūt reikalingas visavertis poilsis ir profesionali pagalba. Ypač tai pasakytina apie dvynius, trynius ar kelis panašaus amžiaus vaikus auginančias moteris ir tas, kurios atžalas auklėja be vyro. "Ilgalaikio pervargimo pasekmės gali būti dramatiškos: prieinama net iki minčių apie savižudybę", - perspėja M. Vajan.

Psichologės žodžiais, ne tik tos motinos, kurios gyvena uždarai ir visą dėmesį skiria vaikams, rizikuoja perdegti. "Tarp namų šeimininkių ir dirbančių moterų šiuo atžvilgiu nėra jokio skirtumo, - sako M. Vajan. - Pirmosios kenčia dėl izoliacijos ir pripažinimo visuomenėje stokos, antrosios - dėl "dvigubos" darbo dienos ir nuolatinės skubos keliamo streso."

"Aš bloga mama?"

PERDEGIMAS. "Tarp namų šeimininkių ir dirbančių moterų šiuo atžvilgiu nėra jokio skirtumo, - sako psichologė Marisė Vajan. - Pirmosios kenčia dėl izoliacijos ir pripažinimo visuomenėje stokos, antrosios - dėl "dvigubos" darbo dienos ir nuolatinės skubos keliamo streso." ("Fotolia" nuotr.)

"Ar aš gera mama?" - šį klausimą sau reguliariai pateikia kiekviena gera mama, sako psichologė. Viena šio klausimo priežastis - meilė vaikui ("mano vaikas nusipelnė tobulos mamos"), kita - visuomenės spaudimas ir primestas įvaizdis, kokia privalo būti ideali mama: pasiaukojusi vaikams, niekada nepavargstanti, neprarandanti savitvardos, gero ūpo etc.

Dažna "tobula motina" kenčia chronišką nemigą, socialinę izoliaciją, depresiją. Visa tai atima iš jos organizmo, dar nespėjusio atsigauti po gimdymo, paskutines jėgas. Maža to - atidedamos ir nesprendžiamos suaugusiųjų gyvenimo problemos (jos paprastai prirašomos prie problemų, susijusių su vaiku). Dažnai kyla abejonė: "Ar aš galiu auginti vaiką, jeigu nesusitvarkau su savimi?" "Ar aš galiu būti gera mama antram vaikui, jeigu taip sunku su pirmuoju?"

Sociologas Žeraras Neirandas (Gerard Neyrand), knygos "Tėvas, motina ir neapibrėžtos funkcijos" ("Pere, mere, des fonctions incertaines") bendraautoris, tokią mamų nerimo priežastį aiškina tuo, kad šiandien vaiko auklėjimas "pernelyg psichologizuotas". Mamos nuolat įsitempusios ir bijo padaryti "lemtingą klaidą". O jeigu dėl tos klaidos sūnus taps egoistas, dukra negalės sukurti šeimos arba realizuoti savęs ir t. t.? Visa tai kelia nereikalingą baimę ir nerealius reikalavimus sau.

Viską kontroliuoti

2 (prie "Viską kontroliuoti") KONFLIKTAS. "Moterys nori suderinti motinystę ir karjerą, šeimos rūpesčius ir pramogas, ir viską padaryti tobulai. Kartais jų norai per dideli ir prieštarauja vieni kitiems, o tai gimdo psichologinį konfliktą", - teigia psichologė Marion Koniard. (Psychologue-parentalite-paris.fr)

Psichologė Marion Koniar (Marion Cognard) mano, jog per didelio motinų nerimo ir jų pervargimo priežastis yra troškimas viską suspėti ir kontroliuoti.

Moterys nori suderinti motinystę ir karjerą, šeimos rūpesčius ir pramogas, ir viską padaryti tobulai. "Kartais jų norai per dideli ir prieštarauja vieni kitiems, o tai gimdo psichologinį konfliktą", - teigia M. Koniard.

Pasak autorės, motinystė yra didžiulis sukrėtimas, nes keičiasi gyvenimo ritmas, statusas, pareigos, siekiai, vertybės ir t. t. "Tai neišvengiamai destabilizuoja savivoką. Moters psichika po gimdymo praranda visus atramos taškus. Natūralu, jog kyla abejonės ir baimės. Motinos jaučiasi pažeidžiamos, nuolat ieško patvirtinimo, jog yra geros mamos, iš artimų žmonių. Pačiai mamai, kaip ir vaikui, reikalinga paguoda, pastiprinimas, pagyrimas, kuris padėtų tikėti savo jėgomis", - aiškina specialistė.

Ką daryti?

Pirmiausiai, anot psichologės M. Vajan, moteriai reiktų atsisakyti tobulos motinos "statuso" ir pasidalinti savo rūpesčiais su kitais: artimaisiais, draugais, psichoterapeutu. Tai padės suprasti, kad ir kiti išgyvena tą patį.

"Labiau pasitikėkite intuicija. Nekelkite virš visko "protingų knygų". Auklėkite vaiką pagal savo galimybes, idealus ir įsivaizdavimą, kas yra gerai, o kas blogai", - pataria sociologas Ž. Neirandas.

Leiskite sau atitrūkti ir pasirūpinkite savimi. "Atgavusios jėgas, geriau susitvarkysite ir su savo motiniškomis pareigomis", - tikina specialistai.

"Vaikui nereikia tobulos motinos, - primena psichologė M. Koniard. - Jam reikia saugumo jausmo, kurį gali suteikti patikimas, ramus ir savimi pasitikintis žmogus."

Ar jau laikas?

4 NUSIVYLIMAS savimi, kaltės jausmas, saviagresija, nemiga - perdegimo simptomai, rodantys, jog mamai žūtbūt reikalingas visavertis poilsis ir profesionali pagalba. ("Fotolia" nuotr.)

Daugelis pasvajojame apie didelės šeimos idilę kaip apie tobulą paveikslėlį: vaikai tyliai žaidžia, tėvai ramiai geria kavą... Niekas iš anksto nesvajoja apie kitą realybės pusę: nemigos naktis, rutiną ir vaikų ligas.

Motinystė reikalauja daug jėgų ir kantrybės, laiko ir emocinės ištvermės. Vaiko gimimas - iššūkis šeimai, tėvui ir motinai.

Depresija po gimdymo - tai šoko, patirto gimdymo metu, pasekmė. Prie jos prisideda procesai moters organizme, šeimos gyvenimo sanklodos pokyčiai. Nėštumas, gimdymas, vaiko priežiūra - didelė fizinė ir psichologinė apkrova moteriai, todėl sprendimas gimdyti antrą vaiką turi būti realiai pasvertas. Tai liečia ne tik šeimos materialinius resursus, bet pirmiausiai - moters sveikatą, galimybes bei norus.

Jeigu prisiminimai apie pirmąjį gimdymą ir tai, kas buvo po jo, moteriai kelia didelę baimę, net ir praėjus keleriems metams, vadinasi, jai reikalinga profesionali pagalba. Reikia suvokti ir įprasminti buvusią patirtį, kad galėtum judėti toliau.

Tik kai pajusite, jog mintys apie naujagimį kelia malonius jausmus, o ne baimę, tuomet ir bus laikas ateiti antrajai atžalai.

[email protected]

"Bijau net prisiminti..."

"Kai tekėjau už savo vyro, abu turėjome svajonę apie didelę šeimą, mažiausiai tris vaikus. Bet po pirmojo vaiko gimimo keletą mėnesių jaučiausi visiškai išsekusi, nesusitvarkiau su savo pareigom, buvau nekokia mama, dėl to išgyvenau sunkią depresiją, ir to periodo dabar nenoriu net prisiminti. Šiuo metu, vaikui paaugus, viskas susidėliojo į vietas, nebėra tokio chaoso, ir mano savijauta susitvarkė. Bet mano vyras ir toliau svajoja apie didelę šeimą, jis geras ir užsiima su vaiku, ir aš jo nenoriu nuvilti. Pirmajam vaikeliui jau dveji metukai, ir būtų laikas pagalvoti apie antrąją atžalą. Bėda ta, kad aš bijau gimdyti antrą vaiką, nes manau, kad nesusitvarkysiu. Ką man daryti?.."