Dėl savižudybių skaičiaus Lietuvoje kaltas ir sovietmetis

„Sistemoje yra daug grandžių, kurios nesuinteresuotos iš esmės keisti prioritetus, požiūrį, perskirstyti lėšas“, – interviu LRT radijo laidai „60 minučių“ sako mokslininkė.

Jos teigimu, iš kitų šalių Lietuva ypač išsiskiria tuo, kad šalyje nusižudo labai daug vyrų – 5–6 kartus daugiau nei moterų. Ši tendenciją esą susiformavo tada, kai vyrai buvo itin pažeidžiama grupė, nes nukentėjo dėl persekiojimų, nekonstruktyvių bandymų įveikti stresą, girtavimo ir pan.

– Antradienį pristatėte savo darbų ciklą, kuris vadinasi gana sudėtingai: „Suicidinis elgesys ir trauminės patirties padariniai bei įveika Lietuvos socialinių transformacijų kontekste (1998–2012)“. Viena mintis, apibūdinanti šį darbą, galėtų būti, kad mūsų patirtos istorinės traumos turi įtakos savinaikos ir savižudybių tendencijoms Lietuvoje. Sakykite, kokiu būdu? Ką Jūs tyrėte ir ką išsiaiškinote?

– Pirmas paaiškėjęs dalykas – mirtingumo modelis arba mirties priežasčių modelis. Dar sovietmečiu buvo labai daug priešlaikinių mirčių, tada labai padaugėjo savižudybių. Lietuva iš kitų šalių išsiskyrė tuo, kad nepaprastai išaugo vyrų proporcija.

Tarpukariu Lietuvoje nusižudydavo dvigubai daugiau vyrų. Paskui skaičiai išaugo iki 6 kartų, ir tai nesikeičia. Mes iš kitų šalių ir dabar ypač išsiskiriame tuo, kad vyrų nusižudo 5–6 kartus daugiau nei moterų. Ši tendencija susiformavo tada, kai vyrai buvo itin pažeidžiama grupė, nes nukentėjo ir dėl persekiojimų, ir dėl nekonstruktyvių bandymų įveikti stresą (girtavimo ir pan.), požiūrio į savo sveikatą, gyvenseną ir t. t. Žmonių reakcija į stresą ir požiūris į sveikatą, susiklostęs dar okupacijos sąlygomis, nepasikeitė iki šiol.

– Bet nepriklausomybė atkurta daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Kodėl tendencijos ir vyrų bei moterų savižudybių santykis nesikeičia? Ar tam reikia gerokai daugiau laiko?

– Manau, kad vien laiko neužtenka. Sovietmetis (nors kartais net nebepatogu taip sakyti) paveikė mentalitetą, požiūrį, ir nuo to daug kas priklauso. Pavyzdžiui, jei sveikatos politikų požiūris būtų buvęs modernesnis ir būtų buvę daugiau resursų, būtume galėję daugiau dėmesio skirti dvasinei, psichikos sveikatai (juk yra patvirtintos prevencinės priemonės, kuriomis būtų buvę galima veikti). Bet iš esmės nieko sistemingo ir šiandien nėra.

Nors Lietuva jau 20 metų oficialiai minima kaip aukščiausią [savižudybių] rodiklį turinti šalis, sistemingos valstybinės savižudybių prevencijos nėra, nes žmonės, kurie išmano ir siūlo moksliškai patvirtintas naujas priemones, susiduria su sistemos pasipriešinimu. Sistemoje yra daug grandžių, kurios nesuinteresuotos iš esmės keisti prioritetus, požiūrį, perskirstyti lėšas. Iš dalies ir požiūriai yra tokie – kartais politikų, kartais vadovaujančių žmonių. Viskas tęsiasi, nors tai buvo galima pakeisti, bet to nepakeitėme dėl savo mentaliteto.

– Sovietmetį išgyveno ne viena valstybė, ne tik Lietuva. Kitoms valstybėms sekasi geriau, savinaikos ir savižudybių tendencijos nėra tokios bauginančios, kaip Lietuvoje. Ar turite atsakymą kodėl?

– Pirmas atsakymas – valstybių sovietinė sistema buvo sudaryta iš dviejų dalių. Vieni buvo vadinamieji socialistinio lagerio kraštai, arba Varšuvos pakto kraštai, jie nepriklausė Sovietų Sąjungai. Ten gyvenimas buvo šiek tiek geresnis ir psichikos sveikatos prasme, tad jie greičiau įveikė tas transformacijas.

Šalims, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, buvo sunkiau, todėl Latvijos, Estijos ir Lietuvos tendencijos buvo visiškai vienodos (tik dabar Lietuva kurį laiką pirmauja). Duomenų kreivės pokšteli kaip viena linija ir rodo, kad paveikti mes visi, ne tik Lietuva.

– Taigi sovietmetis lėmė, kad žmonės nežinojo, kaip susidoroti su stresu, ir imdavosi įvairių savinaikos priemonių. Kokios tos savinaikos priemonės ir kaip jos susijusios su savižudybėmis?

– Visų pirma – alkoholio vartojimas. Ypač daug alkoholio suvartoja vyrai – jiems būdinga alkoholio griebtis kaip vaisto, kaip streso įveikos. Antra – atsainus požiūris į sveikatą. Trečia – nuomonė, kad kreiptis pagalbos yra stigma. Ypač vyrai atsisako ieškoti psichologinės, psichoterapinės pagalbos. Jiems atrodo, kad geriau gerti, nes tokios pagalbos ieškantis žmogus yra menkavertis. Šie požiūriai – labai nemodernūs, todėl turi pasikeisti.

– Vis dėlto kas ką lemia? Ar alkoholis – savižudišką elgesį, ar žmogus geria, nes galvoja apie savižudybę? Ar tai – dvipusis reiškinys?

– Tai sudėtingas reiškinys, ne visada paprasta pasakyti. Specialistai tai gerai žino. Kartais griebiamasi alkoholio ar kitaip svaiginamasi dėl streso. Bet vėliau ne visada lengva nustatyti, kas pirminė, kas antrinė priežastis. Priklausomybė tampa labai sudėtinga. Kadangi mes dabar kalbame trumpai ir apibendrintai, kalbame apie statistines tendencijas – net ir moksliniuose tyrimuose svarstoma atskirai apie šalis. Nustatyta, kad kai kuriose šalyse ryšys tarp girtavimo ir savižudybių paplitimo nėra stiprus, o kai kuriose – yra. Moksliškai įrodyta, kad Lietuvoje ryšys tarp šitų dviejų reiškinių yra.