Christophe Andre: "Laimė yra darbas, kurį kiekvieną dieną tenka pradėti iš naujo"

Knygos, pasakojančios apie tai, kaip pasiekti dvasios ramybės ir nesiblaškyti, autoriaus norisi iš karto paklausti: kaip nuotaika?

Gera. Nebloga... Nors ir liūdnoka. Nieko, taip būna po atostogų.

Nepaisant darbo, kurį dirbate ir su savimi, ir su savo pacientais, jūs vis tiek būnate prastos nuotaikos?

Žinote, psichologai dažnai domisi tais dalykais, kurie reikalingi jiems patiems. Jeigu apie ką nors samprotauji, tai dar nereiškia, kad pats toje srityje esi nepriekaištingas.

Geriausiu atveju pavyksta išdėstyti būdus, leidžiančius imtis spręsti problemą ir judėti pirmyn. Aš nebrėžiu griežtos ribos tarp savo patyrimo ir pacientų istorijų. Man tai yra būdas parodyti, kad nuotaikų kaita būdinga visiems: "užkonservuoti" savo dvasinės erdvės neįmanoma, taigi mes niekada nepasieksime pastovios ramybės.

Tiems, kurie praktikuoja meditaciją, tai pavyksta...

Taip, bet tokių žmonių labai mažai ir jiems tai pavyksta ypatingomis aplinkybėmis. Tai reikalauja gyvenimo beveik visiškai atsiribojus nuo pasaulio. Kol jūs liekate "prisijungęs" prie gyvenimo, kol turite draugų, mylimųjų, vaikų ir visiškai kontrolei nepasiduodančių santykių su kitais žmonėmis, jūs negalite nejausti nuotaikų kaitos, dvasios būklės permainų. Čia kaip su laime: mes galime nesiliaudami jos siekti, bet, kita vertus, turime aiškiai suvokti, kad tai darbas, kurį kiekvieną dieną tenka pradėti iš naujo. Beje, tai tinka pasakyti ir apie daug ką kita: taip mes valgome, taip miegame ir mąstome... Tas sielos blaškymasis, kuris kartkartėmis mus užplūsta, nėra pralaimėjimo ženklas; tai neatskiriamas žmogaus bruožas.

Jūs kalbate apie dvasios būklę, bet psichologijoje nėra tokio mokslinio termino.

Kalbu apie ją, nes psichologijos žodyne nerandu nieko tinkamesnio. Turiu galvoje, jog esama atsiribojančių, šaltų samprotavimų, tarkime: "Šis daiktas gražus", bet būna ir karštų, neatsietų nuo mūsų emocijų: "Kaip jis šiandien man įkyrėjo!" Žinoma, būtų galima kalbėti apie "emocinį subjekto įsitraukimą į mąstymo ir pažinimo procesus"... Bet sutikite, tai ne itin įkvepia.

Vadinasi, mes kalbame apie emocijas.

Nevisiškai. Mūsų dvasios būklės ypatingos tuo, kad tai sykiu ir mintys (pažinimo aktai), ir emocijos; tai visuomet šviesos ir šešėlių, pustonių žaismas. Jie pakankamai neįkyrūs, kad mes galėtume juos patraukti į mūsų sąmonės periferiją ir pasistengti nukrypti į kažką kitą: aš jaučiau lengvą liūdesį, bet stengiuosi neparodyti, o štai jeigu būčiau nusivylęs, tuomet jau neįstengčiau apsimesti. Bet mūsų nuotaikos - tai sudėtingos būsenos. Nebūna taip, kad yra tik liūdesys arba tik pyktis; mūsų pojūčiai visuomet sumišę. Štai, pavyzdžiui, melancholija, apie kurią Viktoras Hugo sakė, jog tai "laimė liūdėti". Arba nostalgija: laimingi prisiminimai ir skausmas, kad laikas bėga...

Manau, mes per mažai dėmesio skiriame sąvokai "dvasios būklė", juk su ja tiek dirbo poetai ir rašytojai. Froidas sakė, jog visose psichologijos srityse, kur jam teko pažvelgti, iki jo jau lankėsi poetai.

Dvasios būklės, arba nuotaikos, apie kurias jūs kalbate, kai kurie filosofai vadino aistromis. Beje, sąvoka "ramybė", kurią jūs vartojate, taip pat veikiau filosofinė.

Šiandien mes esame įdomaus judesio psichologijoje liudytojai: ji ieško skirtumų nuo psichoanalizės - tarkime, kreipdama savo žvilgsnį į filosofijos pusę. Ramybė - tai irgi išmintis. Bet jeigu imsite kalbėti apie išmintį su filosofais, jie jums pasakys, kad jos reikia atsisakyti, ji nepasiekiama, tai per sunku... Ne. Aš ne filosofas, taigi man paprasčiau pasakyti, jog išmintis mums pasiekiama, bent jau kartkartėmis. Tai ne šiaip konceptas, tai kai kas konkretaus. Pavyzdžiui, jeigu man buvo bjauri diena ir esu sudirgęs, aš stengiuosi pasakyti sau iki tol, kol grįšiu namo pas tuos, kurie man brangūs: "Negadink šių šviesių minučių savo rūpesčiais."

Ar visi vienodai apdovanoti gebėjimu jaustis ramūs?

Apskritai kalbant, žmonės niekuo ir niekur nevienodi. Nei fiziniu atžvilgiu, nei intelektiniu, nei gebėjimu sutramdyti savo emocinius proveržius. Mokslininkai nustatė, kad 10-20 proc. gyventojų genas, koduojantis neuromediatorių serotoniną (stimuliuojantį malonumo jausmą ir euforiją), yra ypatingas, ir tie 10-20 proc. apytiksliai atitinka emociškai labiau reaktyvius žmones. Yra, be abejonės, ir kitų faktorių, įgimtų ir įgytų, kuriuos mes vienaip ar kitaip išreikšime. Tačiau svarbu tai, kad kiekvienas turi galimybę dirbti su savo silpnosiomis pusėmis, judėti ramybės kryptimi, mokytis "paguosti" save.

Kas labiausiai skatina mūsų emocinį nestabilumą?

Ankstyvoji vaikystė, jeigu joje besiformuojantis prierašumas prie tėvų buvo lydimas sunkumų: tai gali būti vieno iš tėvų mirtis, šeimoje diegiamos vertybės ir principai (ar buvo leidžiama išvis reikšti emocijas arba atvirkščiai - galbūt būta per daug emocijų?).

Tėvų elgesys taip pat turi reikšmės: jie, pavyzdžiui, gali paaiškinti vaikui, jog kai žmogus pyksta, tai, gerbdamas kitą, jis neturėtų ant jo rėkti, o turi iš pradžių numaldyti savo įniršį, o paskui jau veltis į ginčą.

Galiausiai reikšmės turi aplinkybės ir gyvenimo įvykiai. Pacientai, turintys bendravimo problemų (drovumas arba socialinės fobijos), dažnai kalba, kad suvokė savo silpnybę kaip galimą socialinę problemą, kai mokėsi mokykloje. Tarkime, jie raudonavo, prarasdavo kalbos dovaną, kai tekdavo eiti prie lentos. Tokie žmonės pradeda labai stipriai priklausyti nuo to, ar geranoriški jų atžvilgiu aplinkiniai. O užsisklęsdami savyje jie neįgyja emocinės savireguliacijos gebėjimo, kuri galėtų rastis, jeigu tęstų kontaktą su kitais priimdami juos ne kaip teisėjus, o kaip lygius sau.

Ar nemanote, kad šiandien mums labiau reikia energijos, o ne ramybės?

Energiją gali lydėti ramumas. Mano manymu, čia ir yra tikrasis tikslas: pasiekti "ramios energijos". Esmė ta, kad reikia skirti energiją nuo nervinio susijaudinimo. Susijaudinimas - tai, ko mes siekiame gerdami kavą, tai stipri stimuliacija, kuri stiprins manyje dirglumą. O energija suteiks man pasirengimą veikti, bet nesukels įtampos, tai galimybė ugdytis pozityvią nuotaiką.

Bet mes dažniau pastebime dvasios būklę sakydami: "Jis (arba ji) šiandien bjaurios nuotaikos".

Yra daugybė pozityvių nuotaikų! Pasitikėjimas, pozityvus nusiteikimas, ramybė... Bet mes tikrai linkę daugiau kalbėti apie nuotaikos svyravimus negatyviąja prasme.

Evoliucinis požiūris paaiškina tokį paradoksą:negatyvi būklė - nerimas, nuoskauda, baimė, pyktis ir kita - trumpalaikiame plane naudingesni, nes leidžia adaptuotis ir padeda išgyventi, o pozityvių būklių ši funkcija silpnesnė. Evoliucija mus paruošė pirmiausiai išgyventi, o tik po to - atskleisti savo potencialą.

Jūsų manymu, bet kuri būklė gali tapti mūsų sąjungininku siekiant ramybės. Kodėl?

Manau, mes negalime įgyti dvasios skaidrumo ir ramybės patyrimo, kol neįsitikinome, jog sugebame įveikti savo blogą nuotaiką. Jeigu ramumas kaip apsaugos kokonas - tai jau ne tikrasis ramumas, o kažkas labai trapaus.

Ką konkrečiai reikia daryti?

Imkime kaip pavyzdį žmogų, kuris ką tik susipyko su savo artimuoju. Jis išeina iš namų kupinas nuoskaudos ir toliau pyksta, vis iš naujo galvoje sukdamas barnį. Paskui jis ima suprasti, kad pats kaitina savyje tą pyktį. Ir klausia savęs: "Kodėl tu taip pyksti? Todėl, kad jauti bejėgiškumą? Todėl, kad tau liūdna?"

Taip, esmė ta, kad jautiesi nelaimingas, nes tau norėtųsi, jog viskas būtų susiklostę kitaip. Tai susikoncentruok į tai ir rask išeitį.

O paskui pagalvok apie tai, jog kitas dabar taip pat nelaimingas.

Paprastai reikia nudirbti štai tokį darbą: savo pyktį paversti liūdesiu. Bet daryti tai taikiai, suprantant, kad mes metai iš metų pateksime į tas pačias pinkles. Ir vis dėlto kas kartą pyktis bus šiek tiek silpnesnis. Toks ir yra tikslas: mokytis valdyti savo nuotaikas, o ne galutinai pajungti jas sau.

Jūs sakote, kad kai mes vaikštome pėsčiomis, medituojame arba susikoncentruojame į kvėpavimą, tai padeda pasiekti ramybės. Betgi tai nepaliečia mūsų liūdesio ar pykčio šaltinio!

Aš tiesiog nematau naudos leistis į priežasčių paiešką, kai žmogus psichologiškai blogos būklės. Kad nertum gilyn, iš pradžių reikia atsikratyti to, kas paviršiuje. Išmokti medituoti, reguliuoti savo emocijas, susilpninti jas - visa tai ne tik išoriniai triukai, tai kelias, kuriame mes gauname raktą į savęs atradimą.

Žinoma, kartkartėmis mums gali norėtis apsimesti, kad mes visiškai ramūs, nors iš tiesų jaučiame nepasitenkinimą arba susierzinimą. Arba mes galime bandyti įtikinti save, kad viskas gerai, nors iš tiesų taip nėra. Bet, mano nuomone, iš pradžių tai jau neblogai - pasistengti atsiriboti nuo savo sunkios būklės, kad pamažu ją sušvelnintum.

Vienas esminių pozityviosios psichologijos uždavinių yra mums priminti: vidinė pusiausvyra ateina ne tik kaip savistabos ir suvokimo rezultatas. Tai yra ir darbo, treniruočių, įpročio rezultatas. Taip vyksta bet koks naujų įgūdžių išmokimas: mes galime paveikti savo nuotaiką, jeigu su tuo dirbsime. Tai ne sudėtingiau nei išmokti groti pianinu, bet reikalauja ne mažiau užsispyrimo. Reikia ne vienerių metų praktikos, kad pakiltum į gerą lygį, bet jau po poros mėnesių šis užsiėmimas gali pradėti teikti malonumo.

Šaltinis: Psychologies.com