"Childfree" - kas tai?

Kodėl jaunos sveikos poros nusprendžia niekada neturėti vaikų?

Savanoriška bevaikystė, arba čaildfry (angliškai child-free - laisvi nuo vaikų) - tai sąmoningas sprendimas niekada neturėti vaikų. Šio judėjimo atstovai - tai ne žmonės, kurie atideda vaikų gimdymą vėlesniam laikui arba neturi tvirtos pozicijos šiuo klausimu, arba yra nevaisingi. "Childfree" judėjimo atstovai gali patys sąmoningai sterilizuotis.

Terminas "childfree" kilo kaip priešybė žodžiui "childless" (bevaikis), kuris reiškia, jog vaikų trūksta, jų norima. "Childfree" judėjimo atstovai teigia, kad jų gyvenimas gali būti visavertis ir be palikuonių.

Kai kurie iš jų gali mylėti vaikus, kai kurie yra abejingi jų atžvilgiu, o kai kurie jų draugijoje jaučiasi blogai. Tačiau visiems šio judėjimo atstovams bendra yra tai, kad jie nenori būti tėvais.

Terminas atsirado 1970 m. Amerikoje, o jį išpopuliarino Leslie Lafayett 1990 m., kai suformavo vieną iš šiuolaikinių savanorių bevaikių judėjimo grupių "The Childfree Network".

Pastebėta, kad "Childfree" poras sudaro išsilavinę, reiklūs sau profesiniu atžvilgiu žmonės ir vadovai, kurie gauna dideles pajamas ir yra linkę gyventi miestuose. Jie ne itin religingi ir mažiau linkę laikytis tradicinių lyčių vaidmenų.

Statistinio tyrimo metu paaiškėjo labiausiai paplitusios priežastys priklausyti savanorių bevaikių kastai: nenoras aukoti asmeninės erdvės vaikui, nenoras prarasti laiko, aktyvus pasišlykštėjimas vaikais, pasitenkinimas naminiais gyvūnėliais arba giminaičių bei draugų vaikų stebėjimu.

Psichologės komentaras

"Žmogus, nutaręs neturėti vaikų, jeigu jis gyvena taikoje su pačiu savimi dėl tokio sprendimo, nepatiria aštraus poreikio aptarinėti šio sprendimo su kitais tokiais pat žmonėmis, juo labiau - užsiimti agitacija dėl savo pozicijos, - sako psichologė Polina Gaverdovskaja. - Reiškinys "childfree" - tai ne šiaip bevaikių žmonių bendruomenė. Tai žmonės, kurie aktyviai propaguoja ir plėtoja bevaikystės temą.

Pagrindinis jų užsiėmimas - nemokama tarpusavio psichoterapija apie tai, kaip juos sužeidė pasaulis, kuris išpažįsta vaikų, vaikiškumo ir vaikų gimdymo vertybes.

Aktyviausi "Childfree" atstovai - žmonės, išgyvenę labai sunkią vaikystę: tėvų prievartos (psichologinės ir fizinės), incesto, žiaurumo aukos, vaikų namų auklėtiniai.

Suprantama, jog visa, kas liečia vaikystę, jiems sukelia itin sunkius išgyvenimus, kurių visiškai nuslopinti neįmanoma. Psichoterapinis dirbas su tokiais išgyvenimais - sunkus, brangus ir ilgas, be to, ne visi apie tai pagalvoja. Užuot tai darę, žmonės bando sunaikinti tuos trigerius, kurie paleidžia nepakeliamai skausmingus prisiminimus, susijusius su vaikystės patirtimi.

Apskritai žmogaus svajonė apie pasaulį be vaikų yra tikriausiai simboliškai išreikštas nesąmoningas troškimas, kad tokios vaikystės, kaip jo paties, nebūtų.

Atskiras, ne itin skaitlingas tarpsluoksnis, sudarantis populiaciją "Childfree", - žmonės, tokiu ypatingu būdu išgyvenantys savo nevaisingumo faktą.

Apsaugos mechanizmas, mokslinėje psichologijoje vadinamas racionalizacija, šiuo atveju įgauna štai tokią gana iškreiptą formą. "Childfree" yra apsėsti ne tiek savo sprendimo neturėti vaikų, kiek to, kad jie yra nelaisvi nuo vaikų temos. Tai įdomu, turint galvoje judėjimo pavadinimą.

Iš tikrųjų šie žmonės kovoja ne už savo teisę neturėti vaikų (jos niekas ir neatėmė), o už teisę gyventi pasaulyje be vaikų.

Kadangi tai neįmanoma, jų frustracija amžina ir priežasčių pykčiui, o kitaip tariant, temų kalboms apie tai, pakaks ilgam.

Kita panaši tema, aktyviai palaikoma "Childfree" srityje, -kaip pasipriešinti pasauliui, kuris neva verčia žmones gimdyti vaikus. Šios rūšies fenomenai psichologijoje vadinami neurotine projekcija, kai žmogui atrodo, jog pasaulis jų atžvilgiu jaučia troškimus, kuriuos iš tiesų išstūmė jie patys.

Savo troškimą perdaryti pasaulį į bevaikį jie aiškina kaip pasaulio norą primesti jiems vaikus ir "vaikiškas" vertybes.

Suprantama, turėti daug vaikų tampa vis sunkiau. Niekas nedovanoja mums erdvių namų ir nemoka didelių pinigų, tačiau dėl to gausėja ne "Childfree", o mažavaikių ir bevaikių porų gretos. "Childfree" judėjimo augimui tai įtakos neturi.

Seniai pastebėta, kad gimstamumas atvirkščiai proporcingas pragyvenimo lygiui. Didžiausias gimstamumas yra ten, kur nesaugiausia gyventi. Kai gali žūti bet kurią akimirką, ir tas stresas chroniškas, žmonės bando nuo jo gintis "prasitęsdami" vaikuose.

Ten, kur gyvenimas stabilesnis, žmonės geriau girdi kitus savo norus. Ir noras būti gera motina - ne paskutinis, o kuo daugiau turi vaikų, tuo mažiau gera motina tu gali būti kiekvienam iš jų. Tiesiog todėl, kad mama negali neskausmingai pasidalinti į penkias dalis.

Be to, šiuolaikinė moteris vis mažiau nori būti namų šeimininkė ir visa labiau nori suspėti realizuoti save ne tik kaip motina."

Parengė Alina Gukauskienė