Atraskime mitą savyje

Tiek Afroditė, tiek Psichė, pretenduojančios į labiausiai garbinamus moteriškumo simbolius, išreiškia skirtingus moteriškumo aspektus.

Afroditė gimė iš jūros ir yra tokia pat nesuvaldoma bei stipri kaip jūra. Šiuolaikinė moteris sutrinka, aptikusi savyje Afroditės esmę, jos aikštingumą ir nepakantumą tam, ko nemyli.

Psichės dvasingumas ir subtilumas skirtas suvaldyti Afroditės instinktams.

Pirmieji mito sakiniai nusako jo veikėjų ir būsimų konfliktų esmę. Vėliau prasideda veiksmas: Psichė tokia skaisti, nežemiška ir dvasinga, kad ja galima tik žavėtis. Ji kartoja kone visoms merginoms būdingus žodžius: "Manęs niekas nesupranta". Mažiau įstabios jos seserys išteka, o Psichės rankos niekas neprašo, nes kasdieninis gyvenimas su tokia savyje ir savo jausmuose paskendusia mergina nėra patrauklus.

Tekėti už mirties

Vedybų problemos senovėje buvo sprendžiamos padedant orakului. Šis, spaudžiamas Afroditės, kuri nori pakenkti Psichei, išpranašauja, kad merginai lemta tekėti už mirties. Senovės vestuvių papročiai patvirtina, kad santuokos diena - tarsi kai kurių savybių, laisvių laidotuvės. Psichei tai tenka patirti. Ją vieną palieka ant uolos. Be to, klastingoji Afroditė siunčia savo sūnų Erotą, kuriam paveda nepalankia kryptimi nukreipti Psichės jausmus, priversti ją įsimylėti bjaurų, galinti ją sudraskyti žvėrį.

Erotas - tai ne tik seksualumas. Jis šauna savo strėles į širdį, o ne į genitalijas. Jo įžiebti jausmai turi kurti harmoniją ir pastovumą. Sutikęs Psichę, Erotas pats susižeidžia, todėl Psichė atsiduria ne kape, o rojaus soduose.

Tapęs jos vyru, Erotas laukia iš Psichės to, ko tikisi daugelis vyriškių: jis duoda viską, ko nori žmona, bet neleidžia jai domėtis, kur ir ką jis veikia.

Kiekvienas paauglys įsivaizduoja, jog pagrobs merginą, įkurdins ją rojuje ir galės užsiimti savo reikalais, o draugė bus laiminga jo laukdama ir juo žavėdamasi. Rojus paprastai turi šiokį tokį trūkumą - jame gyvena gyvatė, kuri skatina abejoti. Taigi Psichė irgi blaškosi tarp seserų, patariančių šį bei tą išsiaiškinti, ir Eroto, draudžiančio pažinimą.

Galiausiai moteriškas smalsumas nugali. Žibintas apšviečia vyriškį, tiesa išaiškėja. Rezultatas - išgąsdintas vyras pabėga pas savo motiną (Erotas grįžta pas Afroditę), rojaus vartai užsitrenkia, o žmona pamilsta pradingusį vyrą (Psichė susižeidžia Eroto strėle).

Erotas žavėjosi Psiche, bet nenorėjo jai atsiskleisti. Psichė žavėjosi Erotu, bet jo nematė. Tokie ryšiai labai panašūs į įsimylėjimą, kai stiprūs jausmai svaigina, o realybė atrodo pilka ir neįdomi. Bet įsimylėjimas praeina ir lieka arba paliktos Psichės skausmas bei vienatvė, arba galimybė rasti tikrą meilę, galimybė sujungti savo ir kito žmogaus gyvenimus, pripažįstant jo asmenybę ir išskirtinumą.

Ką daryti su vienatve?

Psichė liko viena. Jai reikėjo ką nors daryti su savo vienatve. Geriausias pasirinkimas - suvokti save, savo tikslus ir jėgas. Nors Erotas bandė jai padėti, tarpininkavo bendraujant su dievais, rado pagalbininkų, bet savęs atradimo kelią Psichė turėjo nueiti viena.

Afroditė (arba pasąmoninė prigimtis) ir baudė, ir siūlė raidos kryptį. Pirmiausia Afroditė pasiūlė perrinkti krūvą sėklų. Psichė nusiminė ir apsiverkė. Bet į pagalbą atskubėjo skruzdės, ir uždavinys buvo atliktas.

Ši mito vieta gali būti perskaityta kone pažodžiui - moteris turi išmokti pasirinkti sėklą, išsiugdyti skruzdėlės darbštumą ir kantrybę.

Antroji užduotis irgi nebuvo lengva. Psichei liepta gauti įsiutusių auksinių avinų vilnos. Ji vėl paverkė, pasvarstė, ar nenusiskandinus, bet Erotas perdavė vertingą Dzeuso patarimą - neiti prie avinų, o jų paliktą aukso vilną rinkti brūzgynuose.

Auksas, laukiniai, pavojingi avinai - tai valdžios ir galios simboliai. Galima juos užvaldyti jėga, galima ir subtilesniais, moteriškais būdais.

Trečioji Afroditės užduotis - pripildyti ąsotį vandens iš Stikso upės, požemio pasaulio, kuriame gyvena vėlės. Šį kartą Psichė jau nebeverkė, bet ėmė mąstyti. Kol ji ieškojo sprendimo, Erotas įkalbėjo savo tėvą Dzeusą pagelbėti mylimajai. Taip ir buvo padaryta. Erelis pripildė ąsotį vandens iš nepasiekiamos upės, o Psichė geriau suprato ryšį su gimine, vaidmenį ją tęsiant bei paramą, kurią jai gali suteikti vyriausias giminės atstovas.

Ketvirta užduotis buvo parnešti iš požemio pasaulio indelį su ambrozija. Kelionė į požemio karalystę sunki ir kupina pavojų, bet joje turi atsiskleisti dar viena Psichės savybė. Ji keliasi per upę į mirusiųjų karalystę, o skenduolis prašo galinčio jį išgelbėti pinigėlio. Tačiau Psichė žino, kad padėjusi prašytojui išmaldos, nebeturės kuo sumokėti už grįžimą iš požemio, todėl nuplaukia pro šalį. Ji tarsi mokosi negelbėti visų, kurie ieško moters paramos.

Ne vienai moteriai praverstų gebėjimas pasakyti alkoholikui, narkomanui ar šiaip neišmokusiam pasirūpinti savimi vyriškiui, kad savo problemas jis spręstų pats.

Požemiuose Psichei sekasi tol, kol ji tiksliai vykdo nurodymus, bet, panorusi pasinaudoti jai nepriklausančia ambrozija, yra tuoj pat nubaudžiama amžinu miegu. Ją pažadins Erotas.

Po to Psichė buvo priimta į Olimpo dievų būrį. Kitais žodžiais sakant, pasiekė tikro dvasingumo lygmenį, kuriame gali pati spręsti, kas yra gera, o kas bloga, pasirinkti, ką mylėti ir gelbėti, o ką atstumti.

Senovės mitas padeda suvokti šį tą ir apie šiuolaikinės moters dvasinį tapsmą! Jis tarsi nušviečia tai, kad moteris turi pasirinkti, kuo ji norės/galės/privalės būti.

Paaugliškai užsisklęsti, išgyventi neatsakingą įsimylėjimą ar apraudoti savo vargus? Gal ieškodama protingų sprendimų ji "numirs" kaip jaučianti asmenybė, gal "požemio karalystėje" užges jos jausmai? O gal jai pasiseks suderinti profesiją, kasdienybę ir brandžią meilę, kurioje yra ir erotikos, ir dvasingumo?

Tada, kaip teigia mitas ir jo psichoanalitinė traktuotė, pasiekusi žemiško ir dvasinio moteriškumo pradų darną, suvokusi ir suvaldžiusi prieštaringus Afroditės bei Psichės siekius, moteris patirs gyvenimo pilnatvę ir, kaip iš Psichės sąjungos su Erotu, kurią palaiko Olimpo dievai, gims duktė, vardu Pasitenkinimas.

Gediminas NAVAITIS, psichologas