Ar mediapanika - pagrįsta?

Ar mediapanika - pagrįsta?

Kiekvieną naują technologiją dalis visuomenės visuomet pasitinka išgąstingai – pajunta mediapaniką, sako psichologas dr. Antanas Kairys. Tačiau, anot jo, dažniausiai ši mediapanika būna menkai pagrįsta. „Iki šiol visos buvusios mediapanikos buvo nepagrįstos arba labai mažai pagrįstos, nes naujos priemonės – ar televizija, ar telefonas – iš esmės nepadarė didžiulės žalos ar poveikio“, – teigia dr. A. Kairys.

Jo nuomone, naujosios technologijos nekelia jokių grėsmių žmonių santykiams – nei šeimoje, nei kur kitur, o ir pačių žmonių pernelyg nekeičia. Net auganti Z karta, kuri, vos tik gimusi, susidūrė su kompiuteriais, kardinaliai nesiskiria nuo senesniųjų. Pasak A. Kairio, psichologiniai asmenybės bruožai, baziniai suvokimo ar atminties funkcionavimo dėsningumai išlieka panašūs.

„Taip, psichologams, dėstytojams, mokytojams ir kitiems, kurie dirba su šiais jaunais žmonėmis, teks daug labiau prisitaikyti, nes tradicinė informacija, perduodama tradiciniu būdu, vargu ar bus efektyvi. Be to, greičiausiai taikytis turės ne jaunoji karta, o tie, kas perduoda šią informaciją“, – mano psichologas.

– Pone Kairy, kaip sutinkamos naujosios technologijos?

– Yra žinomas toks terminas – mediapanika. Kai susiduriama su nauja technologija, dalis visuomenės visada sureaguoja labai išgąstingai: atsirado televizija – nebeliks kino teatrų, atsirado knyga – žmonės nesikalbės, atsirado telefonai – žmonės nebesikalbės gyvai, kalbėsis tik telefonu. Iki šiol visos buvusios mediapanikos buvo nepagrįstos arba labai mažai pagrįstos, nes naujos priemonės – ar televizija, ar telefonas – iš esmės nepadarė didžiulės žalos ar poveikio.

Vienas iš dažniausių klausimų, kurių sulaukiu, kai kalbame apie žmonių bendravimą, – kaip technologijos pakenks žmonių santykiams. Nuogąstaujama, kad žmonės nutols vienas nuo kito, nebebendraus ir t. t. Neseniai atliktas tyrimas atskleidžia, kad tokių grėsmių (bent jau tarp apklaustųjų) nesimato. Vyresnio amžiaus žmonės netgi geriau nei jaunimas sugeba išnaudoti naująsias technologijas ir džiaugiasi jomis kaip priemone bendrauti su išvykusiais ar nutolusiais šeimos nariais, jos padeda nesijausti atskirtiems nuo jų. Be to, žmonės atsako, kad dauguma jų nemato tiesioginės grėsmės bendravimui akis į akį.

Iš tikrųjų šių technologijų naudojimas žmogui gali net pasitarnauti. Gerai žinoma, kad lengviau susirasti darbą ne palaikant gilius, artimus santykius, o būtent per platų pažįstamų ratą. Socialinis tinklas tokiu atveju gali padėti pranešti, ką nors susižinoti arba susisiekti su daug žmonių iš skirtingų gyvenimo sferų.

– Ar naujosios technologijos pakeitė tėvų ir vaikų santykius?

– Manau, kad žmonės yra tokie patys, kokie buvo anksčiau, tiesiog jie įgavo papildomą priemonę, kurią gali panaudoti nebendravimui. Jei anksčiau sakydavo – netrukdyk, skaitau laikraštį, tai dabar – netrukdyk, eik pažaisti su plančete. Iš esmės didžiulių pokyčių, susijusių būtent su naujosiomis technologijomis, nematau.

Technologijos yra priemonė, tai tas pats, kas automobilis. Mes negalime vienareikšmiškai pasakyti, ar automobilis yra gerai, ar blogai. Jis gali padėti žmogui iš vienos vietos nusigauti į kitą, gali būti patogus keliavimo būdas. Tačiau jis lygiai taip pat gali turėti neigiamos įtakos – teršti orą, kelti pavojų sveikatai. Taip pat yra ir su technologijomis šeimoje. Iš vienos pusės, jos gali padėti susisiekti su artimaisiais, efektyviai suplanuoti susitikimus, pranešti apie save kitiems, galų gale, dalintis nuotraukomis. Iš kitos pusės, jos gali būti panaudojamos netinkamiems dalykams, kurie gali sukelti žalą.

– Bet tai yra tėvų kaltė. Jei tėvas ar motina nemoka auklėti vaiko, pasako „nekvaršink galvos, neklausinėk, eik žaisti kompiuteriu arba telefonu“.

– Ir anksčiau taip buvo daroma – liepiama eiti žaisti į kiemą ir netrukdyti žiūrėti televizoriaus. Arba kaip tik liepiama žiūrėti televizorių. Taigi pasikeitė priemonės, o ne santykiai.

– Mes dažnai linkę kaltinti būtent technologijas. Kaip keisti visuomenės sąmonę?

– Labiausiai reikia skatinti bendravimą šeimose, lavinti bendravimo, vaikų auklėjimo įgūdžius. Tai padarytų didžiausią poveikį.

– Kas šiandien labiausiai kenkia? Juk turime neigiamų pavyzdžių. Ką reikėtų daryti?

– Nesakyčiau, kad kelia daugiau grėsmės. Tiesiog tai naujas dalykas, todėl žmonės dar nespėjo susikurti taisyklių, kaip tvarkingai elgtis, ir nepajuto galimų pasekmių, nes per didelis informacijos viešinimas, asmeninių dalykų iškėlimas į socialinį tinklą tikrai kelia tiesioginę grėsmę. Bet turi praeiti kažkiek laiko, kol visi supras, kas yra gerai, kur yra riba. Kita vertus, visais laikais buvo žmonių, kurie norėjo vienaip ar kitaip apie save pranešti, tik anksčiau buvo mažiau galimybių tai padaryti.

– Laukti, kol žmonės susivoks nelabai norisi...

– Šiuo atveju švietimo sistema galėtų atlikti dar didesnį vaidmenį: į mokymą labiau integruoti pačias technologijas ir mokyti saugaus elgesio vienoje ar kitoje aplinkoje. Tokių iniciatyvų yra, pavyzdžiui, „Saugus internetas“. Manau, suvokimas, kas socialiniame tinkle yra gerai, ko reikėtų privengti, pamažu ateis.

– O ką daryti, kai šeimoje vaiką auklėja kompiuteris?

– Pirmiausia dėmesio reikia tėvų tarpusavio santykiams. Išsprendus šias problemas, kompiuteris bus priemonė, leidžianti tobulėti, o ne atliks auklės vaidmenį.

– Kas tai turėtų padaryti?

– Labai sudėtingas klausimas. Visos visuomenės mastu psichologai tikrai absoliučiai visiems žmonėms nepadės, nes yra per daug žmonių. Kai kam, žinoma, gali padėti. Kitur tai – visuomenės sąmoningumo, bendros kultūros, vaikų auklėjimo, kas vaikams gerai, kas – ne, klausimas. Kai mes geriau suprasime vaiko poreikius ir labiau į juos atsižvelgsime, tai pasikeis.

– Ar Jums pačiam technologijos padeda?

– Dirbant padeda be kalbų. Atsimenu laikus, kai, pavyzdžiui, gauti užsienietiškų straipsnių būdavo didelė problema, reikėjo popierinio žurnalo. Šiuo metu bet kuria tema galiu gauti milžinišką informacijos kiekį, todėl atsirado kitas iššūkis – kaip atrinkti naudingiausią. Be to, dabar yra galimybė vesti interaktyvią paskaitą, naudoti moderniųjų technologijų intarpus.

– Jūs tai darote?

– Taip. Nesakyčiau, kad kasdien, nes ne visur to reikia. Kartais technologijos labiau naudojamos kaip žaisliukas, bet aš stengiuosi naudoti tada, kai reikia. Ir stengiuosi, kad tai duotų naudos.

– Kaip reaguoja studentai, kai naudojate technologijas? Jiems labiau patinka?

– Reikia atsiminti bazinius psichologinius dėsnius, kad bet kuris naujas stimulas iš karto patraukia dėmesį. O ar tai padeda geriau perduoti informaciją, reikia spręsti kiekvienu atveju atskirai. Vienu atveju tradicinė paskaita, be skaidrių, rašant lentoje, kai būna aiškiai susakyta, kas, kaip ir kada, gali būti pats veiksmingiausias būdas. Kitu atveju interaktyvios priemonės duoda daug privalumų, nes patraukia dėmesį ir padeda atsiminti.

– Ar, kaip psichologui, Jums neatrodo, kad ta karta, kuri norės mokytis tik naudojant naująsias technologijas, kažką praras?

– Nežinau, ar taip bus. Juk yra naujų mokymosi formų, tokių kaip virtualus universitetas, distancinis mokymas. Bet kad tikrai išnyks tradicinės mokyklos ir tradiciniai universitetai, o viskas persikels į internetą, nedrįsčiau sakyčiau. Manau, kad ne, nes tai sena ir efektyvi mokymo forma. O kad atsiras daugiau interaktyvumo, internetinių paskaitų, ar tai blogai? Greičiausiai – gerai, nes tam tikrą informaciją perduoti kitokia forma (pvz., vaizdo įrašu) daug lengviau ir studentui ji bus suprantamesnė. O tada jis galės ateiti kalbėtis ir diskutuoti. Taigi manau, kad bent artimiausiu metu, gyvo kontakto neprarasime.

– Ar jaunimą technologijos labai keičia?

– Yra įvairių niuansų. Pavyzdžiui, studentams gal kiek sunkiau rašyti ilgus tekstus, bet daug patogiau komunikuoti trumpais pranešimais. Man, kaip dėstytojui, kartais tai patogiau, nes nereikia skaityti ilgo laiško. Tačiau į universitetą dar neatėjo ta karta, kuri gimusi jau turėjo kompiuterius. Dabartiniai studentai su kompiuteriu pirmą kartą susidūrė darželio ar mokyklos laikais. Taigi aš vis laukiu, kada galėsiu dirbti su žmonėmis, kurie tik gimę pamatė mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir naudojosi internetu. Tai bus įdomus iššūkis.

– Bet tai bus visiškai kitokie žmonės.

– Manau, kad žmogus ne taip greitai keičiasi. Baziniai dalykai, kurie lemia mūsų reakciją į pasaulį, žmones ir visa kita, ne taip greitai kinta.

– Bet mes kalbame apie ateinančią Z kartą.

– Bet ar ji kardinaliai psichologiškai skiriasi nuo ankstesnių kartų? Drįsčiau ginčytis.

– Ji geriau išmano technologijas, o save mato ir bendrauja tik socialiniuose tinkluose.

– Tai tik bendravimo būdo pokytis, bet psichologiniai asmenybės bruožai, baziniai suvokimo ar atminties funkcionavimo dėsningumai išlieka labai panašūs. Taip, psichologams, dėstytojams, mokytojams ir kitiems, kurie dirba su šiais jaunais žmonėmis, teks daug labiau prisitaikyti, nes tradicinė informacija, perduodama tradiciniu būdu, vargu ar bus efektyvi. Be to, greičiausiai taikytis turės ne jaunoji karta, o tie, kas perduoda šią informaciją.

– Ar matote didelius kartų skirtumus?

– Priklauso nuo situacijos. Kartais lengviau dirbti su jaunimu, nes jie daug greičiau įsisavina informaciją, o tas dalykas, kuris anksčiau buvo labai sudėtingas, dabar išaiškinamas per penkias minutes. Kitu atveju daug lengviau kažką aiškinti žmonėms, kuriems yra 30–40 metų.

– Vadinasi, jei psichologas sako, kad Lietuvoje viskas gerai, reikia tikėti.

– Nesakau, kad Lietuvoje viskas gerai. Sakau, kad visada buvo ir bus iššūkių, su kuriais mes, kaip visuomenė, turime dorotis. Tikrai nedrįstu sakyti, kad viskas gerai. Taip niekada nebuvo ir nebus.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder