Ar įmanoma valdyti jausmus?

...kad viena ar kita situacija sukelia grėsmę mūsų gerovei, ji apie tai įspėja neigiamomis emocijomis. Jeigu pasąmonė mano, kad mūsų veiksmai teisingi ir kad ateityje jie padės mums išgyventi, ji atsiliepia teigiamomis emocijomis.

Žmogus visuomet stengiasi išvengti to, kas jam nemalonu, ir siekia malonaus. Tačiau sąmoningai reguliuoti šį procesą pavyksta tik nedaugeliui.
Ar galima išmokti valdyti emocijas? Daugelyje ezoterinių mokymų nurodoma, kad dvasinio tobulėjimo siekiantis žmogus turi suvokti, jog gyvena emocinių reakcijų chaose ir turi išmokti sąmoningai jas valdyti. "Kažkuriame gyvenime įvyksta emocinė krizė, kai mokinys turi įrodyti, jog sugeba kontroliuoti savo emocinę prigimtį. Visa tai gali pasireikšti sunkiu gyvenimo išbandymu... arba ilga emocine įtampa, besitęsiančia per kelis gyvenimus", - sako žymi ezoterikos klasikė A. Bailey.

Jausmų fiziologija

Ką reikėtų žinoti apie savo organizmo fiziologines ypatybes, susijusias su emocijomis?
Svarbiausia turbūt yra žinoti tai, kad mūsų organizmas negali ištisai būti teigiamų emocijų būsenos. Mūsų smegenų darbas sureguliuotas taip, kad teigiamas emocijas lydinčių cheminių medžiagų gamyba negali tęstis amžinai. Ji veikia pagal ciklo dėsnį: kai teigiamas emocijas lydinčių hormonų kiekis organizme pasiekia maksimumą, organizmas tuojau pat ima reikalauti atkurti pusiausvyrą ir "įjungia" priešingą reakciją (neigiamas emocijas) skatinančių cheminių medžiagų gamybą. Taigi visiškai normalu visą laiką svyruoti tartum švytuoklei tarp dviejų priešingų būsenų, kurias sukelia teigiamos ir neigiamos emocijos. Toks svyravimas vyksta savaime, jam nereikia jokių valios pastangų.
Dar viena labai svarbi emocijų savybė yra ta, kad jos sugeba "išeiti" iš mūsų vidaus savarankiškai arba būti sąmoningai "perkeltos" kitam žmogui ar daiktui. Tokiu būdu mus supančio pasaulio daiktai ir reiškiniai įgyja emocinę prasmę. Taip sukuriamas savotiškas emocinis laukas, kuriame mes kuriame savo gyvenimą judėdami nuo vienos jo stotelės prie kitos, iš skausmo būsenos į džiaugsmo būseną. Ir tas mūsų judėjimas vyksta tuo intensyviau, kuo didesnį potencialų skirtumą tarp priešingų polių mes sugebame sukurti (D. Veriščaginas).

Kai mūsų pasąmonė pajunta, jog tai, kas mums darosi, yra blogai, "įsijungia" specialių cheminių medžiagų, vadinamų enkefalinais, gamyba, ir mūsų emocijos įgyja negatyvų atspalvį. Pozityvų emocijų atspalvį lemia kitos cheminės medžiagos - endorfinai.
Nustatyta, kad padidėjęs endorfinų kiekis organizme padidina jo jautrumą įvairiems dirgikliams, sustiprėja reakcija į skausmą. Organizmas įgauna savotišką kovinės parengties būseną, pagerėja koordinacija. Tai streso būsena. Jeigu ji ilgai neužtrunka, veikia teigiamai.

Padaugėjus organizme endorfinų, jaučiame, kad mums gera. Sumažėja jautrumas skausmui, "kovinės parengties" būsena išnyksta.
Iš esmės enkefalinų-endorfinų sistema stengiasi išlaikyti pusiausvyrą: padidėjęs endorfinų kiekis po kurio laiko paskatina enkefalinų gamybą, o pačių endorfinų sumažėja. Ir priešingai.

Dirbtinis reguliavimas

Taigi kaip galėtume šias žinias pritaikyti siekdami išmokti sąmoningai valdyti savo emocijas?
Akivaizdu, jog nėra jokio reikalo vaikytis teigiamų emocijų. Endorfinų - "džiaugsmo hormonų" - negali daugėti be galo. Jų veikimą imituoja narkotikas heroinas: iš pradžių jo pavartojus pasidaro "gerai", tačiau po kurio laiko organizmas prisitaiko, ir norint, kad vėl būtų "gerai", reikia vis didesnių dozių. Tuo tarpu smegenys nuolat stengiasi atkurti pažeistą pusiausvyrą ir padidėjusį endorfinų kiekį kompensuoja atitinkamu enkefalinų kiekiu. O enkefalinai atveda į depresinę būseną. Gali atsitikti taip, kad, pripratęs prie narkotiko, organizmas iš viso nustos pats gaminti endorfinus. Akivaizdu, kad dirbtinis bandymas reguliuoti endorfinų - enkefalinų sistemos veiklą nieko gero nežada.

Be veiksmo - nė iš vietos

Kai tik pasąmonė praneša sąmonei, kad kažkas yra ne taip, sąmonė tuoj pat pradeda jaudintis. Kuo tokie pranešimai trunka ilgiau, tuo sąmonei darosi neramiau. Tokioje situacijose paprastai stengiamės ką nors daryti - kad tą neramumą pašalintume. Be veiksmo su neigiama emocija niekaip nesusidorosime, taip jau esame sukurti: kad gyventume, turime judėti. Jeigu tokiu atveju nieko neveiksime ir leisime negatyvizmui savyje vešėti, enkefalinų kiekis didės, ir imsime jausti nuobodulį, po to liūdesį. Todėl būtina ieškoti naujų įspūdžių, naujo džiaugsmo šaltinio.
Vieniems žmonėms neigiamų - teigiamų emocijų svyravimų amplitudė didesnė, kitiems mažesnė, tačiau judėjimo esmė ta pati: išvengti nemalonumų ir siekti malonumų.

Malonumo priežastys esti įvairios: vieniems džiaugsmo suteikia naujas drabužis, kitiems - naujos pažintys ir t.t. Džiaugsmui visada reikalinga priežastis. "Žmogaus emocijų prigimtis panaši į švytuoklę: su kokia jėga ją pastumsime į vieną pusę, su tokia pat jėga ji nesulaikomai nulėks į kitą. Kuo stipriau džiaugiamės, tuo giliau liūdime." (D. Veriščaginas)

Vergas ar šeimininkas?

"Emocija - tai sudėtinga sąmonės būsena, gimstanti iš dviejų Aš aspektų - noro ir intelekto. Intelekto poveikis norui pagimdo emociją", - teigia Anni Bezant. Ji nurodo, kad patys aštriausi malonumai, pats stipriausias skausmas gimsta bendraujant su artimais žmonėmis. Tik jie gali sukelti žmogui tą reakciją, nuo kurios priklauso jo tolesnis augimas. Jeigu norime, kad kokios nors mūsų mintys taptų realybe, reikia, kad šias mintis lydėtų tam tikros emocijos. Tik patekusios į stiprių emocijų lauką mintys įgyja judėjimo kryptį ir jėgą, ir jau tuomet gali virsti konkrečiu veiksmu.

"Kol malonumas išaukština, o skausmas paralyžiuoja, žmogus yra savo emocijų vergas, o ne šeimininkas. Išmokęs valdyti savo emocijas, žmogus gali pajusti pačią malonumo bangą ir pačias aštriausias skausmo kančias. Tačiau jo protas išlieka ramus ir toliau užsiima savo reikalais. Tada kas beįvyktų, viskas į naudą. Skausmas pavirsta jėga, malonumas - gyvybine energija ir ištverme" (A. Bezant).