Klausti, kiek metų jai pačiai, neateina į galvą: moteris tiesiog spinduliuoja. Ji taikiai sugyvena su savo amžiumi.
Kiekvienas seminaro dalyvis pirmiausiai turi pasakyti, kas jį čia atvedė. Atsakymai panašūs: vienatvės baimė, nenoras kitiems tapti našta, amžinai viskuo nepatenkintais seniais, ligos, našlystė, matyta tėvų senatvė, kurios nesinori kartoti...
Maria klausosi tylėdama, paskui prabyla: "Išmokti senti - užduotis nelengva. Visuomenė piešia niūrų senatvės paveikslą. Tačiau yra būdų jį pataisyti."
1. Susitaikyti su praradimais
Pasistenkime kitiems būti lobis, o ne tai, kas nuodija gyvenimą, sako Maria. Senatvę galima suvokti ne kaip visa ko pabaigą, bet kaip augimo tęsinį...
Tarp savo pažįstamų atraskite garbaus amžiaus žmogų, į kurį norėtumėte lygiuotis. Išvardykite jo gerąsias savybes. Susikurkite džiugaus, atviraširdžio seno žmogaus paveikslą. Įsivaizduokite, kaip jis perduoda savo žinias jauniems, yra ištikimas savo principams ir ramiai priima mintį apie mirtį.
2. Nesiliauti judėjus
Kitą rytą visi susirenka į pievelę priešais viešbutį. "Nepamirškime savo kūno. Mes turime jame gyventi ir jaustis komfortiškai." Maria rodo pratimus, kuriuos reikia daryti kasdien po 15 minučių. Tempimas, atsipalaidavimas, susikoncentravimas į kvėpavimą. Fiziškai aktyvūs turime būti bet kuriame amžiuje: "Mes visada galime daryti tą patį, kaip ir anksčiau, tik kitaip."
Antroji dienos pusė sunkesnė. Maria pasakoja apie indėnus, kurie įsivaizduoja, kad sėdinti ant peties paukštė klausia jų kiekvieną rytą: "O kas, jeigu tai šiandien?" Jų diena praeina su mintimi, kad ji gali būti paskutinė.
Maria pasakoja apie savo patirtį dirbant su mirštančiaisiais. Kažkas paklausia apie paskutinįjį atodūsį. Ar tiesa, kad žmonės rėkia iš siaubo? "Ne. Niekas nemiršta rėkdamas. Miršta tada, kai liaujasi laikęsi, kai nuleidžia rankas. Dauguma žmonių išeina tyliai, užgęsta tarsi žvakė. Kančia - su tais, kurie lieka čia."
3. Palengvinti nusivylimų bagažą
Rytą iš žmonių veidų galima perskaityti, jog naktis buvo sunki. Maria raminamai kalba apie pasitikėjimą, geranoriškumą... Viena moteris apsiverkusi palieka kambarį. Kita išeina paskui ją.
"Nusisekęs gyvenimas - tai gyvenimas, įgavęs ramybę, - sako Maria ir paaiškina pratimą, kurį šiandien teks atlikti. - Mus slegia trys sunkios naštos: nusivylimų, savigraužos ir nuoskaudų. Jos - kaip bagažas, kuris su amžiumi vis sunkėja. Reikia suspėti jų nusikratyti ir atsiverti pasauliui, kol dar esame čia."
Dabar popieriaus lapas dalijamas į tris eiles: nusivylimų, savigraužos ir nuoskaudų. Į jas reikia sudėlioti sunkių prisiminimų bagažą. Kiekvienas, palinkęs virš savojo lapo, traukia iš sielos gelmių prisiminimus apie praleistas progas ir išdavystes...
"Kai ko niekada negalėsiu sau atleisti", - ištaria vienas žmogus. Maria jam atsako, kad savigrauža trukdo mums augti.
4. Parašyti laišką
Kitą rytą seminaro dalyviai vaikšto basi po rasą - prisidengę akis, labai lėtai, kad pajaustų glotnią žolę po savo kojomis. Medituoja. Kai kuriems sunku susikaupti, dėl lėto tempo jie praranda pusiausvyrą. Kiti pagreitina žingsnį. Bet tie, kuriems pavyksta nuraminti protą, pripažįsta jautę nenusakomą palaimą.
Po meditacijos dalyviai pasirengę pačiai sunkiausiai užduočiai. Įsivaizduokite: liko valanda iki išėjimo iš šio pasaulio. Kokią žinią norite palikti?
Parašykite paskutinį laišką ir išsaugokite jį. Ateis diena, kai jį ras ir perskaitys.
5. Nesiliauti augus
Ir senatvėje turime augti, o ne griauti save. Ieškokime džiaugsmo šaltinio: gamtoje, vaikuose, poezijoje, muzikoje, kuo nors dalydamiesi su kitais žmonėmis...
"Vienatvė dažnai painiojama su atsiribojimu nuo pasaulio, - sako Maria. - Tačiau ji gali būti nuostabi ir netgi teikti laimės." Paskui ji išvardija penkias pagrindines idėjas, kuriose sukoncentruota visa penkių seminaro dienų esmė:
1. Apmąstyti savo egzistencijos baigtinumą.
2. Nusimesti slegiančių prisiminimų naštą.
3. Prisijaukinti vienatvę siekiant taikos su savimi.
4. Rūpintis savimi (fizine ir dvasine prasme).
5. Suteikti garbingą vietą savo laimės šaltiniui.
Rašyti komentarą