Apie žaidimą su likimu ir neprijaukintą vienatvę

Ar yra žmogaus paskirtis, nulemta ne jo "kortų rankose" (lyties, ūgio, temperamento, kitų genetinių savybių, biografijos vietos - laiko - aplinkybių) - o išplaukianti iš kito, mistinio, egzistencijos lygmens, ne "iš čia", o "iš Ten"?..

Ar aplinkybės stipresnės už žmogaus ar visuomenės valią? O gal jos - tik alibi tiems, kurie linkę plaukti pasroviui..?

"Bet kurio žmogaus gyvenime skirtingomis proporcijomis esama ir to, kas skirta, ir to, kas neapibrėžta. Ir neišvengiamybės, ir laisvės. Ir kuo labiau patobulėjusi būtybė, tuo daugiau aplink ją neapibrėžtumo - erdvės gyvenimo variantams. Tai nesunku suprasti palyginus, pavyzdžiui, žmogų ir slieką", - samprotauja psichologas V. Levis.

Likimo sluoksniai

Lemtis pernelyg įtakinga, kad jos nepastebėtum. Ji yra, ji veikia. Lemtis yra tai, kad kiekvienas iš mūsų mirtingas. Kad esame gimę tam tikroje šeimoje, turime tam tikrą lytį, ūgį, charakterį, intelekto potencialą ir t. t.

Tačiau lemtis nėra vienspalvė ir vienasluoksnė. Ji, psichologo žodžiais, - "įvairaus tirštumo". Griežta ir vienareikšmiška - ir suteikianti galimybę viską pakeisti, atšaukti. Kaip pavyzdį V. Levis pateikia sergančiuosius fenilketonurija*. Iki tol, kol buvo atskleistas jos mechanizmas, jie nuo vaikystės buvo pasmerkti silpnaprotystei. Dabar, kai vaikams nuo pat gimimo su maistu duodama trūkstamo komponento, jie užauga normaliais žmonėmis.

Taigi visi likimo "sluoksniai" egzistuoja kartu, tačiau kiekvieną gyvenimo momentą vis skirtingomis proporcijomis, ir visa intelekto, moralės, mokslo raida nukreipta tam, kad atkovotų iš lemties viešpatijos vis daugiau erdvės.

Šachmatų žaidimas

Požiūris į likimą priklauso nuo žmogaus temperamento, charakterio, pasaulėjautos ir savijautos.

Rytuose jis pasyviai fatališkas (daoizmas, klasikinis induizmas), Vakaruose - interaktyvus.Tačiau kiekvienas jų turi savo poslinkius į vieną ar kitą pusę, todėl ir tarp judėjų ortodoksų ar katalikų galima rasti užkietėjusių fatalistų.

"Žinote Vonneguto maldą? "Duok man jėgų priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu, ir išminties atskirti viena nuo kito", - primena V. Levis. - Protas yra ryžtas, sugebėjimas tikėtis ir rizikuoti. Tarkime, jūs pralaimite šachmatų partiją, prarandate figūras, tačiau matas dar nepaskelbtas, žaidimas tęsiasi. Kas gali pasakyti žmogui: viskas, pakaks, susimovei, pasiduok? Klausimas dėl pergalės arba pralaimėjimo šachmatų žaidime visada turi mažiausiai du lygius: pirma - pozicija, antra - kas žaidžia ir su kuo. Jeigu supermeistras žaidžia iš pralaimėtos pozicijos su naujoku - vienas dalykas, jeigu du supermeistrai - kitas, jeigu du naujokai - trečias...

Blico partijos dažnai parodo, kad ir pralaimėtą poziciją galima išlošti, jeigu priversi varžovą klysti - arba jeigu jis pats į tai linkęs. Mūsų šachmatų partijoje su likimu taip pat svarbūs ir startinė pozicija, ir kas žaidžia, ir su kuo. Ir kiek liko laiko.

Keturi viename

Likimas, anot psichologo, yra ir žaidimo naujokas, ir didmeistris, ir genijus, ir idiotas viename. O su juo "žaidžiantis" žmogus taip pat yra pasiekęs savo meistriškumo lygį. Kartais jį galima pagerinti, kartais - pabloginti (pavyzdžiui, pragerti ar paaukoti kuriai nors kitai priklausomybei), bet kiekvienam - savos ribos, ir jas svarbu mokėti priimti.

V. Levis išskyrė keturis žmogiškuosius aspektus, keturis didžiuosius vieno žmogaus charakterius, kurie likimą traktuoja savaip (anot psichologo - "Jiems likimas turi skirtingą fizionomiją"). Tai žmoguje esantis Kovotojas, Prislėgtasis, Avantiūristas ir Lepūnėlis.

"Mano Kovotojas vis paaukština lubas, todėl dažnai susitrenkia galvą. Mano Prislėgtasis jas pažemina, todėl šliaužioja grindimis. Avantiūristas įsigudrina lubomis pasivaikščioti, o Lepūnėlis į jas paprasčiausiai spjaudo", - apie savo požiūrį į likimą sako V. Levis ir patikslina, jog "gryni egzemplioriai" pasitaiko retai, nes tai nėra žmogaus tipažai, o labiau jo būsenos. Jos būna skirtingo intensyvumo ir trukmės, o svarbiausia - ne visų vienodai suvokiamos. Tačiau būtent SUVOKIMAS, anot psichologo, gali smarkiai pakeisti likimą.

"Aš esu patyręs ir dabar patiriu visas keturias būsenas, pažįstu jas savo žarnynu... Būna sėkmingo avantiūrizmo periodų, būna nesėkmingos kovos ir prislėgtumo (jis visada čia pat) laikotarpių, ir lepūnėliu buvau, ir galbūt dar būsiu, to ir jums linkiu", - sako V. Levis.

Vienatvės energija

Vieni sako, kad vienatvė - tai dalia žmogaus, einančio per žingsnį priekyje kitų arba gyvenančio "atokiau nuo plento". Kiti sako, jog vienatvė yra psichologinė liga, treti - kad socialinė. Įdomų požiūrį į vienatvę turi ir psichologas V. Levis.

"Jeigu vienatvę laikysime liga, tai reiškia, kad ligoniais reikia vadinti absoliučią daugumą planetos gyventojų", - tvirtina jis.

Pasaulyje, ant psichologo, yra labai daug pakankamai sveikų žmonių, kurie jaučiasi vieniši dėl savo asmenybės, charakterio ypatumų ir/arba tam tikrų aplinkybių. Vienišų esama kiekvienoje vaikų darželio grupėje, mokyklos klasėje, kompanijos biure, o ką jau kalbėti apie pagyvenusius žmones bei senukus, likimo nublokštus į mažą jų egzistavimo salą - pabaigti to, kas liko.

Kad taptum vienišas, pakanka gimti: virkštelę nukirpo - ir tu jau vienatvės labirinte, iš kurio bandysi išeiti visą likusį gyvenimą. Ir pakliūsi tai į šviesų vilties taką, tai į nevilties rūką.

Kartais tau atrodys, kad kitiems viskas sekasi, kiti tarpusavyje taip gražiai, natūraliai bendrauja - tik tu kažkoks gyvas lavonas. O kartais - atvirkščiai: regėsis, jog visi aplink meluoja, visi - manekenai, tik tu vienintelis gyvas kūrinys tarp mirusių lėlių, o tavo nuoširdumas ir meilė - niekam nereikalingi.

"Didžiausia iliuzija - kad esi išimtis, kad daugiau tokių vienišų kaip tu nėra", - sako psichologas.

Vieni jaučiasi vieniši iškėlę koją iš namų (vaikų darželyje, mokykloje, universitete, darbe, gatvėje, triukšmingoje kompanijoje), kitus vienatvė pasitinka prie namų slenksčio (su artimais ir savais žmonėmis, kurie kartais atrodo ne tokie jau ir savi).

"Akivaizdu: vienatvė - pagrindinė jėga, jungianti žmones ir visa, kas gyva", - tvirtina V. Levis.

Nuo ko prasideda visos partnerystės, bendradarbiavimas, bendruomenės ir sąjungos, religiniai ir visuomeniniai judėjimai, partijos ir mafijos? Nuo ko prasideda visos pasaulio draugystės ir meilės? "Nuo vienatvės, visada nuo vienatvės, iš buitinio ar dvasinio nesavarankiškumo, kuris skatina kažko ieškoti", - samprotauja V. Levis.

Kaip magnetukai mes traukiame vieni kitus savo vienatvėmis - jungiame jas į vieną. Vienatvės energija, skatinanti nesavarankiškas Gyvenimo daleles jungtis, būdinga jau pačioms pirmosioms gyvybės puselėms - lytinėms ląstelėms. Jos paprasčiausiai žūva, jeigu nesusijungia su kita Vienio (naujos Būtybės) - puse. Jos kupinos agoniškos ieškojimo energijos!

Štai dviejų galimo gyvenimo puselių vienatvės atrado viena kitą, susiliejo - ir nauja Būtybė gavo gyvenimą, kažkieno siela įgavo kūną - ir šiame gyvenimo triumfe vėl vieniša, vėl pasmerkta žūti, ir kad pabėgtų nuo mirties, ieško kitos vienišos Būtybės...

Gamtoje vienatvė - energijos atsivėrimo būsena, panaši į jonų - atomų arba molekulių - laisvo valentingumo (gebėjimo jungtis) būseną. Štai kodėl žmonės (vienaip ar kitaip vieniši) taip lengvai užkimba ant įvairiausių masalų - pataikavimo, sekso, reklamos ir politikos lozungų, medicininių ar religinių pažadų.

Vienišas Aš visada ieško savojo Mes, visada trokšta tikėti jo egzistavimu. Štai kodėl toks veiksmingas "Skaldyk ir valdyk"; štai kodėl įmanomi hitleriai ir stalinai: jie ateina tuomet, kai didžiausias vienatvės šaltinis - susvetimėjimas - jaučiamas ypač smarkiai. Jausdami neapsaugotą vienatvę, žmonės eina už pavadžio visokiausiems magnatams suteikdami jiems neribotą laisvę. Vienatvė - patogiausias objektas manipuliacijoms, gardžiausia auka bet kuriam plėšrūnui - tereikia pagauti esminę jos varomąją jėgą - poreikį jungtis - ir nukreipti reikiama linkme. Bet kuris sambūris - nuo paauglių grupelės iki partijos, nuo nusikaltėlių grupuotės iki vyriausybės - yra uždaras institutas, kur "pašaliniams" įeiti draudžiama. Toks "bendrumas pagal požymius", anot psichologo, skaldo Gyvenimą į svetimus ir savus.

Šeškų sąjunga

"Vienu metu savo namuose laikiau šeškų porelę, vienos vados sesutes, - pasakoja psichologas. - Tos žavingos mažos bestijos, pilnos laukinės energijos, bebaimės, vikrios, greitos ir kandžios, kaipmat įkūrė namuose savo teroristinę valstybę, įbaugino visus: ir dvi nebailias kates, ir didžiulį šunį, kuriam kiekviena būtų ant vieno danties (vargšas Dzenas nuo jų sprukdavo kaip nuo nuodingų gyvačių). Svečiams įeiti neleido, šeimininkams kliūdavo taip pat...

Mūsų klaida buvo ta, kad mes iš humaniškų paskatų paėmėme į namus iškart dvi pateles - kad joms kartu būtų linksmiau, ir leidome joms užsidaryti savo giminės kompanijoje, sukurti klaną - savąjį Mes, kurio atžvilgiu visa likusi publika namuose, įskaitant šeimininkus, pasidarė pašalinė, skirta vartoti, ir niekam daugiau.

Susivienijusios jos neprijunko - liko karingos laukinukės.

Prijaukinti šeškai elgiasi kitaip - jie taikūs, švelnūs, supratingi, nors ir nieko nebijo. Bet tam, kad šie išdidūs narsuoliai prijunktų, jiems reikia leisti iš pradžių pasijusti vienišiems. Tuomet įsijungs "Mes" paieškos programa - ir būtent namiškiai jiems taps savi.

Labai panašu į tai, kas vyksta, tarkime, su čigonais. Savo genties klano viduje jie yra vienokie, jeigu išeina iš jo - kitokie. Analogiškai veikia visos paauglių grupės, sambūriai etc.

Kaip jonai, užtaisytos molekulių dalelės, jungdamiesi sudaro tvirtą medžiagą, susilieję vienišieji Aš sudaro Mes, apsaugotus nuo išorės skverbimosi. Pabandyk išskirti draugus ar meilužius! Kol tokios sąjungos neiširo iš vidaus, jokia jėga iš išorės jų nesuardys - nebent ta, kuri kaip jonizuojanti spinduliuotė padarys bent vieną iš buvusių vienatvių vėl vienišą.

* Paveldima liga, sukelianti silpnaprotystę, atsiranda dėl amino rūgšties fenilalanino, gaunamo su maistu, apykaitos sutrikimo organizme.