Apie vyriškas baimes

Kai norime pagirti vyrą, užtenka pasakyti: "Tu - vyras." Atrodo, kad moteriškumas yra prigimtinis, natūralus ir neišvengiamas, o vyriškumą reikia įrodyti.

Iš kur ta homofobija?

Viena iš vyriškų baimių yra homofobija. Homofobai - tai konservatyvios, sustabarėjusios asmenybės, linkusios išsaugoti tradicinius lyčių vaidmenis.

Nekyla abejonių, kad tradicinis heteroseksualus vyriškumas turi tokių pozityvių aspektų kaip statusas, sėkmė, patvarumas, nepriklausomybė arba visuomeninė suaugusių vyrų viršenybė kitiems vyrams bei jų seksualiniai ryšiai su moterimis. Tradicinis vyriškumas - tai reiškia nebūti klusniam, priklausomam, nuolankiam, nebūti išoriškai ar manieromis moteriškam. Nebūti impotentu.

Sumoteriškėjusio vyro vaizdas daugeliui žmonių kelia nerimą: tai jiems padeda suvokti savo pačių moteriškus bruožus, tokius kaip pasyvumas ir jautrumas, kurie laikomi silpnumo ženklu. Moterys, aišku, nebijo savo moteriškumo. Iš dalies tai yra priežastis, dėl kurios vyrų homofobų daugiau negu moterų.

Remiantis anketomis, galima konstatuoti, kad homofobija, kitaip nei rasizmas ar seksizmas, pranoksta įprastą psichologinį ir moralinį atmetimą. Paaugliai, pernelyg santūrūs, kad reikštų rasistines nuotaikas, homofobiją linkę reikšti atvirai. Jiems gėjus - svetimo simbolis.

Homofobija sustiprina daugelio vyrų heteroseksualumą. Vadinasi, ji yra psichinės ginties machanizmas. Anot psichiatro G. Hereko, homofobija gali atlikti ir socialinę funkciją: heteroseksualieji išreiškia savo įsitikinimus prieš gėjus, kad užsikariautų kitų pritarimą ir padidintų pasitikėjimą savimi.

Tačiau homofobija turi ne tik pranašumų. Ji ne tik skandalingai gniuždo homoseksualus, bet ir brangiai atsieina heteroseksualams, nes padaro juos "vyriško vaidmens kankiniais". Dauguma vyrų, tyrimo metu paprašyti aprašyti vyrą, su kuriuo yra ar buvo artimiausiai susiję, atsakė neturį "geriausio draugo". Tuo metu moterys puoselėja intymius tarpusavio ryšius, o vyrai veikiau matomi susibūrę į grupes.

Du tipai

Daugumai suluošintas vyras asociuojasi su vyru, dėl nelaimingo atsitikimo, karo žaizdos ar panašiai netekusiu savo lyties "simbolio". Žiūrint plačiau, suluošintasis yra tas, kuris organą turi, bet nesugeba juo naudotis. Tai vyras, kuriam nepavyksta užvaldyti moters. Tačiau yra ir psichologinių suluošinimų.

Skandinavai vartoja du metaforiškus terminus: vyras-mazgas ir minkštas vyras.

Vyras-mazgas yra blogiausių vyriškų stereotipų rinkinys, apsėstas konkurencijos, neatsiejamas nuo intelektualinės ir seksualinės sėkmės, patenkintas ir pasitikintis savimi. Šis vyras, kuriam svarbiausia - valdyti ir pasiekti užsibrėžtą tikslą, buvo atmestas feminisčių ir daugelio moterų.

Minkštas vyras, kartais vadinamas "mazgote", gera valia atsisako vyriškųjų privilegijų, išsižada valdžios, vyriškosios pirmenybės. Jis suvaldo polinkį agresijai, išsižada siekių ir karjeros tiek, kiek šie trukdo jam pasiaukoti žmonai ir vaikams. Jis palankiai žiūri į moters ir vyro lygybę visose srityse. Sutuoktiniai dalijasi namų rūpesčiais ir kuria "demokratiją iki paskutinio milimetro", kaip tiksliai turi būti paskirstytos užduotys. Beje, taikstytis su minkšto vyro vaidmeniu nėra lengva: dažniausiai žmona feministė primeta partneriui tokią naują elgseną, kuri jam visai svetima. Vyras jaučia, kad jo vyriškumas pažeistas, jo tapatybė susvyruoja, ir dažniausiai pora išsiskiria.

Kietas vyras

Būti vyru, anot vyriškosios tapatybės tyrinėtojų - tai nesibaigianti viso gyvenimo kova. Vyras amžinai kariauja su pačiu savimi, kad tik nepasiduotų jo tykančiam silpnumui ir pasyvumui. Patinas sekina save niekad nelaimimoje kovoje.

Jau senokai pripažinta, kad vyras turi tokius pačius jausminius poreikius kaip ir moteris. Stereotipinis vyro vaidmuo verčia paaukoti tuos poreikius ir sužaloti dalį savo žmogiškumo. Kadangi tikras vyras neva yra tas, kuris neturi nieko moteriško, vadinasi, iš jo reikalaujama išsižadėti dalies savęs.

Antra, tikras vyras yra "šulas", "didelis žmogus". Tai viršenybės kitų atžvilgiu reikalavimas. Vyriškumas matuojamas sėkmės, valdžios ir tuo, kad žavimasi tavimi, matu.

Trečiasis imperatyvas - "tvirtas ąžuolas" išryškina būtinybę būti nepriklausomam ir pasikliauti tik savimi. Tai yra niekada nerodyti prieraišumo, jausmų, ištikimybės ir kitų "moteriškumo ženklų".

Paskutinysis vyriškumo kriterijus - "eikit visi po velnių" pabrėžia būtinumą būti stipresniam už kitus, net, jeigu reikia, panaudojus smurtą. Vyras turi atrodyti išoriškai narsus, net agresyvus, parodyti, kad yra pasiruošęs ištverti pavojus, išbandymus. Net ir tada, kai sveikas protas ir baimė ragina elgtis priešingai.

Vyras, kuris paklūsta šiems keturiems imperatyvams - supervyras. Jį puikiai iliustruoja "Marlboro" cigerečių reklamos ir filmai apie kaubojus. Kietas vyras - beaistris, tobulas, seksualus gyvulys su moterimis, labiau prisirišantis prie savo žirgo ir kolto. Vienišius, susitinkantis su savo broliais tik varžybose, kare ar sporte. Trumpai tariant, kietuoliai veikiau sukurti mirti nei vesti ir kuo nors rūpintis.

Pavojingas vyriškumas

Kad įrodytų savo vyriškumą, kai kurie vyrai mano neišvengiamai turį demonstruoti jėgą, išnaudoti moteris ir svaidytis greitais ir agresyviais atsakymais.

Pasaulyje išaugo vyrų smurtas prieš homoseksualus. Bet su niekuo nepalyginamas smurtas, kurio aukomis tampa išžagintos ir sumuštos moterys. Psichologai, tiriantys žagintojų elgesį, linkę manyti, kad žaginimas yra vyriškumo patologija. Žaginimas pirmiausiai yra nepavykusios vyriškos indentifikacijos ir perdėto savo moteriškumo baimės padarinys. Žaginimas susijęs su neapykanta kitam žmogui ar lyčiai.

Daugelis vyrų pripažįsta, kad jie negalėtų santykiauti tokiomis aplinkybėmis. Vadinasi, žagintojas yra tam tikras tapatybės ligonis, kurio smurtas nukreipiamas prieš kitus arba prieš save.

Noras atrodyti "tikru" vyru verčia rinktis pavojus, kurie baigiasi nelaimingais atsitikimais: rūkymas, svaiginimasis, važinėjimas per dideliu greičiu. Kiti jaučia savo vyriškumą tik "patvirtindami" jį smurtaudami. Tie vyrai, kurie dėl savo vyriškumo nuolat jaučia nerimą, jausminius sunkumus, pralaimėjimo baimę, linkę elgtis destruktyviai, kad visa tai kompensuotų.

Beformis vyras

Psichoanalitikai konstatuoja, kad "neturėti tėvo - tai neturėti stuburo". Neturinčio tėvo berniuko mintys painios, jam sunku susitelkti ties vienu tikslu, priimti sprendimus, pripažinti savo poreikius.

Beformiam vyrui būdinga vidinė netvarka, kuri gali varijuoti nuo paviršutiniškos painiavos iki mąstymo sutrikimo. Pastebėta, kad tokie vyrai yra linkę kompensuoti trūkstamus dalykus kurdami išorines struktūras. Vieni tampa darbomanais, kad neturėtų nė valandėlės laisvo laiko. Juos palaiko kitų susižavėjęs žvilgsnis, jie linkę paklusti kolektyvinėms vertybėms.

Gundytojai kuria savo struktūrą gausiais seksualiniais patyrimais. Dar kiti atsiduoda raumenų auginimui. Konstruodami kūną iš išorės jie kompensuoja vidinį silpnumą. Juo labiau vyras jausis gležnas viduje, juo labiau stengsis susikurti išorinį kiautą, kad jaustų pasikeitimą ir užmaskuotų gilų nepasitikėjimą savimi.

Pagal E. Badinter straipsnį "Apie vyriškąją tapatybę" parengė Liana AMBARCUMIA