Apie primatų meilę, reklamos aukas ir žmogaus unikalumą

Beje, panašūs dresavimo metodai taikomi ir gyvūnams.

Žinoma, jeigu gyveni su primatu, kuris kitaip nesupranta, vien švelnumu iš jo nieko nepeši - tik atsisės ant sprando. Su tokiais egzemplioriais reikia elgtis senais patikrintais metodais - rimbu ir pyragu. Tik štai viena bėda: beždžionės žmogumi tokiu būdu nepadarysi, o tik šiek tiek "adaptuosi" pagal save.

Ar verta išbandyti Darvino teoriją savo kailiu? Net nesistenkite. Iš primato žmogus neišeis. Verčiau su tokiais egzemlioriais išvis nesieti savo gyvenimo, o jeigu susiejote - skirkitės, net jeigu manote, jog vėlu.

Kaip nustatyti, kas yra prijaukintas primatas, o kas ne? Štai jums nedidelis požymių sąrašėlis.

Prijaukinti primatai labai jautrūs aplinkinių nuomonei; greitai įsižeidžia; ilgai neatleidžia; yra ciniški, sarkastiški, šiurkštūs; nori dominuoti, diktuoti ir valdyti; kerštauja; yra pavydūs; egoistiški; nesupranta paprastų paaiškinimų; myli taip, kad norisi bėgti.

Tik nesusijaudinkite dėl vyriškų žodžių galūnių. Yra ir moterų, kurios atitinka visus šiuos kriterijus. Beždžionės nebūna tik vyriškos giminės - joms gi reikia daugintis...

Žmogaus pavidalo primatai dažnai painiojami su žmonėmis. Blogiausiai, kad žmonių vis mažėja, o primatų daugėja. Kur mes ritamės?!.

Statai arba griauni

O dabar rimtai.

Vertinimas "geras-blogas" yra patikimas būdas įteigti žmogui kaltę, kad paskui, žaisdamas šiuo jausmu, galėtum gauti iš jo ko panorėjęs. Tai pati paprasčiausia atvira manipuliacija.

Manipuliaciją žmonės greitai pajunta ir atsako adekvačiai, tai yra pradeda manipuliuoti tavimi, o tai nemalonu. Tikriausiai pastebėjote.

Išeitų, jog vertinti žmogaus negalima? O kaip moralė? - paklausite. Juk turi būti moralės normos, kitaip primatai, tapę nevertinami, pavirs žvėrimis ir ims misti žmogiena.

Vertinti save ar kitą žmogų iš pozicijų "geras - blogas" yra klaidinga. Pozicijos turėtų būti "gėris - blogis". Paprasčiausiai paklauskite savęs: ar tai, ką dabar darau, yra blogis ar gėris? Jeigu aš kuriu - tai gėris, jeigu griaunu - blogis.

Ir nesiginčykite dėl to, kuris kaltas dėl šeimoje kilusio barnio. Kuris pirmas jį pradėjo? Tas, kuris pratęsė? Nė vienas.

Kaltas tas, kuris griauna santykius. Pradėti barnį gali bet kas - iš nuovargio, dėl blogos nuotaikos. Visiems pasitaiko sprogti ar "užsikabinti", nes kartais sunku neatsakyti. Visi mes - žmonės, ir darome klaidų. Bet kai žmogus kelia riaušes be perstojo, "metodiškai", nuolat jas rutulioja, tuomet jis ardo santykius. Tegu jis skelbiasi kovojantis už taiką visame pasaulyje, - jis vis tiek tik griauna.

Griauti galima ir prisidengus gerais ketinimais. Apgaudinėjant kitus bei save, kad sieki kilnaus tikslo. Beje, apgavikas tą puikiai jaučia, - štai kodėl tarp politikų tiek daug ligonių. Jų melas ardo jų pačių organizmą. Todėl, kad jie meluoja patys sau.

Jauskis kaltas

Jeigu meluoji įtikinamai, žmonės patiki. Bet savęs neapgausi, todėl, kad širdis visada jaučia netiesą ir žino, kas yra gėris, o kas blogis. Mes žinome, kada elgiamės gerai, o kada blogai, bet kad įsisąmonintume šį žinojimą, turime liautis tikėję postulatais, kuriuos mums įkalė visuomenė. Tuomet mums nebereikės įvairiausio plauko vertintojų ir patarinėtojų. Mes visuomet turime su kuo pasitarti - su pačiais savimi.

Visuomenė taip jau sudaryta, kad dažnai jaustumėmės kalti. Religija mus verčia atgailauti už savo norą būti turtingiems ir laimingiems, nes tik vargšai paklius į rojų. Ir mes draskomės tarp šių prieštaravimų - juk vargšui gyventi bloga, o būti turčiumi - negalima... Valstybė mums nuolat perša mintį, kad nemokėdami mokesčių ją apvagiame, bet sykiu žada geresnį gyvenimą rytoj... Madų žurnalai rodo grožio etalonus, ir mes, lygindamiesi su jais, jaučiame nepasitenkinimą savimi. O juk visi esame skirtingi, tad ar galime sakyti, jog ta manekenė yra gražesnė už mus tik todėl, kad šį sezoną madinga būtent tokia figūra ir tokia fizionomija?

Visos reklamos akcijos sukurtos kaltės jausmo pagrindu. Jums rodo erdvią ir sterilią virtuvę, ir jūs, pažvelgę į savo kuklų virimo-kepimo kampelį, suprantate, kaip skurdžiai gyvenate. Jums rodo gražiai įrudusius vyrus ir moteris, geriančius alų po palmėmis, ir jūs jaučiate pažeminimą nuo minties, kad štai jie gali, o jūs - ne.

Kaltės jausmas kyla iš įpročio lyginti. Mes lyginame save su tais, kuriems geriau sekasi, ir jaučiamės kalti, kad nesame tokie puikūs. Kaltės jausmas gali būti ir rimbo kirtis, širdyje paliekantis kraujuojančias žymes, ir motyvacija keisti savo gyvenimą ir keistis patiems.

Metafora

Indijoje vienas žmogus turėjo du ąsočius ir jais, užsidėjęs ant pečių, nešiojo vandenį savo mokytojui. Vienas ąsotis buvo įskilęs, o kitas - be jokio defekto, tad visuomet savo šeimininkui, keliaujančiam nuo šaltinio iki mokytojo namų, padėdavo atgabenti visą vandenį. O štai įskilęs ąsotis nunešdavo tik pusę vandens.

Gerasis ąsotis didžiavosi savimi, o įskilęs jautė didelę gėdą dėl savo ydos ir kaltę prieš šeimininką. Jis jautėsi nelaimingas, nes galėjo atlikti tik pusę darbo, kuriam buvo skirtas.

Ištisus metus jis liūdėjo dėl savo netobulumo, galų gale prakalbo apie savo išgyvenimus vandens nešėjui.

- Noriu tavęs atsiprašyti. Man labai gėda.

- Kodėl? Ko tu gėdijiesi?

- Aš galiu nunešti tik pusę vandens, nes esu daužtas ir vanduo per įtrūkį teka ant kelio, kuriuo eini. Dėl mano trūkumų tu negali padaryti savo darbo tinkamai...

- Dabar mes eisime į mokytojo namus, tad noriu, kad tu atkreiptum dėmesį į gėles, kurios auga pakeliui.

Vandens nešėjas palypėjo ant kalvos, ir ąsotis išvydo, kad vienoje kelio pusėje žydi nuostabios gėlės.

- Ar matai, kad gėlės auga tik vienoje kelio pusėje? Aš visada žinojau apie šį tavo trūkumą ir jį panaudojau. Aš pasėjau sėklų toje kelio pusėje, kurioje nešu tave. Kiekvieną dieną, kai mes eidavome nuo šaltinio, tu jas laistei. Eidamas keliu aš galėjau skinti šias gėles ir puošti mokytojo namus. Jeigu tu nebūtum toks, koks esi, jo namai nebūtų tokie gražūs.

Ką pridurti?..

Kiekvienas iš mūsų yra unikalus. Nešvaistykime laiko kitus įtikinėdami, jog esame ne tokie, kokiais jie mus laiko. Blogiausia - patikėti, jog esame nevertingi todėl, kad nesame idealūs. Jeigu būtų įmanoma tapti idealiu žmogumi, tą pačią dieną pasaulis mirtų, nes nebeliktų vilties, o be vilties nėra gyvenimo.

Parengė Andromeda Milinienė