Apie pinigines dovanas

Piniginės dovanos nedžiugina dėl vienos paprastos priežasties: pinigai turi specifinę energiją, o ji nėra adekvati sumai. Todėl, kad tie pinigai uždirbti ne jūsų.

Jūs įdedate į pirkinį svetimą energiją, todėl nepajaučiate, kaip tas pirkinys tampa savas. Juk būtent toks ir yra esminis bet kurio pirkinio įsigijimo malonumas - daikto tapsmas savu.

Dovana - subtilus dalykas. Ji turi būti ne tik reikalinga ir įteikta iš tyros širdies. Suma, išleista jai, turi būti adekvati sveikam protui.

Ypač brangi dovana gali sugadinti santykius lygiai taip pat, kaip ir labai pigi. Pirmuoju atveju žmogus pasijunta įsipareigojęs dovanotojui, antruoju - kyla mintis, kad jis nebranginamas.

Įsivaizduokite, kad kokį eilinį studenčioką programuotoją likimas suveda į draugystes su pačiu Bilu Geitsu. Prieš šventes jie tikrai patektų į keblią padėtį...

Paprasti patarimai

* Jeigu jums nuoširdžiai rūpi įteikti draugui tikrą dovaną, nepatingėkite "pašnipinėti" patys arba pasiųsti "agentą" į jo namus, kad išsiaiškintumėte, ko gi jis nori, bet negali įsigyti.

* Pasistenkite išsiaiškinti, ką apie dovanojimą galvoja jums artimi žmonės. Taip pat suteikite ir jiems galimybę suprasti jūsų požiūrį į šią tradiciją.

* Kai dovanojate patys, derinkite dovanos vertę ne tik su savo biudžetu, bet ir su draugų galimybėmis, kad jų nesuglumintumėte.

* Atsargiai su brangiomis dovanomis! Įspėkite draugus ir artimuosius, kad jie to verčiau nedarytų, jeigu patys neplanuojate ko nors panašaus.

* Atminkite, jog imti kaip dovaną stambią pinigų sumą - rizikingas reikalas.

Piniguose jūsų energijos nėra, ir tai provokuoja kaltės jausmą. Jūs staiga suprantate, kad "esate niekam tikęs", ir jokio džiaugsmo nejaučiate. Kita vertus, nuo šiol patenkate į dovanotojo malonę, o bet kuri nelaisvė džiaugsmo neteikia.

Jeigu jūsų gyvenime susiklostė sunki padėtis, pinigus verčiau skolinkitės.

Tu - man, aš - tau

Sakoma, kad imdamas skolon - imi svetimus ir laikinai, o atiduodamas skolą - atiduodi savus ir amžiams.

Regis, viskas labai paprasta ir aišku. Tačiau kartais skolindamasis jautiesi nejaukiai, atiduodamas skolą - vėl nesmagiai, o kitą kartą dar blogiau jautiesi, kai kam nors skolini.

O būna ir visiškai priešingai: skolindamasis jautiesi taip, lyg dėtum pinigus į savo paties stalčių, į tolimiausią jo kampą. Paskolini - ir pamiršti. Paskui nustembi, kai skolą tau grąžina.

Taip pat yra tokių žmonių, kurie jums skolina pinigus taip, tarsi dėtų juos į savo pačių stalčių. Jūs nejaučiate nesmagumo arba kaltės, jums nekyla jausmas, kad kreditorius laukia medalio už jūsų gyvybės išgelbėjimą.

Ten, kur įsikiša pinigai, žmogiškieji santykiai susivelia, nes pinigai - tai valdžia. Ir ji priklauso tiems, kurie į juos įdėjo savo energijos.

Ne veltui sakoma: kas moka, - tas ir muziką užsako, kitaip tariant, - pasuka santykius su savo skolininku taip, kaip jam dėl tam tikrų priežasčių reikalinga.

Žmogus, "kuriam visi skolingi" - tai amplua. Tai vaidmuo, kurį kai kurie individai vaidina visą gyvenimą.

Jeigu jūs įsigudrinate jaustis kalti kreditoriaus vaidmenyje, - esate fenomenas! Galbūt manote, jog neatnešate aplinkiniams pakankamai naudos? Kad užimate ne savo vietą versle? O gal viskas dar paprasčiau - jūs paskolinote ne savo pinigus?

Jeigu į visus klausimus atsakėte neigiamai, vadinasi, fenomenas esate ne jūs, o jūsų skolininkas. Gali būti, jog susidūrėte su meistrišku manipuliatoriumi.

Sutikite: šiaip sau nieko nebūna. Kai vienas žmogus finansuoja kitą, vyksta valdžios mainai į pinigus, juk į šiuos konkrečius pinigus įdėta būtent ši energija.

Tik apsišvietęs Šaolino vienuolis po dešimties metų atkaklių meditacijų gali taip abstrahuotis nuo aplinkos, kad nieko nepastebėtų. Paprasti žmonės dažniausiai gerai atsimena, kas kam skolingas ir "kas čia svarbiausias".

Bet ir tai ne viskas. Kai vienas žmogus finansuoja kitą, vyksta tam tikri prekių mainai. Bėda ta, kad monetą galima paliesti rankomis, o dėmesio, priklausomybės, kaltės - ne.

Netgi tėvai kartais atsisako materialinės vaikų pagalbos, nes nenori nuo jų priklausyti. O kiti ją primygtinai perša norėdami išlaikyti valdžią.

Žinoma, tėvai mus myli. Ir, suprantama, visada nori, kad mums "būtų geriau". Paprasčiausiai jiems trūksta mūsų dėmesio, ir kartais, patys to nesuvokdami, jie bando jo nusipirkti.

Suaugęs žmogus turi sąmoningai nuspręsti, kuo ir už ką yra pasiryžę mokėti. Geriausia, ką galite padaryti, - tai suteikti artimiesiems kuo daugiau savo širdies šilumos ir eliminuoti "prekybinius santykius". Jeigu žūtbūt norite remti ką nors materialiai, pirmiausiai gerai apmąstykite priežastis, kurios labiausiai jus skatina tai daryti.

Polina Gaverdovskaja, psichologė

parengė Vilma Skiotienė