Aiškiaregystė - Dievo ar velnio dovana?

Ir vis dėlto, kuriai stovyklai bepriklausytum, kaip racionaliai bemąstytum, gyvenimas (arba - mes patys) kartais mus įvelia į tokią situaciją, kad išplaukti, atrodo, nebeturi jėgų. O kai nebepadeda nei draugai, nei psichologai, imi dairytis... dievo arba... velnio?..

"Čia kalba jūsų likimas"

Seniai buvau girdėjusi apie tą būrėją. Patekti pas ją nelengva. Kartais tenka susitarti prieš dvi savaites. Gyvena kažkur vidury laukų, mažytėje sukrypusioje trobelėje, kaip kokia ragana.

Jeigu esi aukštokas, į vidų įeisi tik susilenkęs.

Pavėlavome valandą (ilgai blaškėmės po miškus), truputį baisu, kad bus supykus. Išeina iš trobos moterėlė, gal kokių keturiasdešimt penkerių. Šiek tiek pabara, bet įsileidžia. Kambarėlyje užkaičia arbatos.

"Moterys, susėskim, nusiraminkim visos, nesiblaškykim..." Na, galvoju, prasideda - išklausinės, "apsiuostys", kas su kokia bėda atvažiavo ir "burs". Žinau, kad būrėjos - geros psichologės.

Kleketuojam, juokiamės (atvažiavom trys draugės), tarsi jokių rūpesčių ir neturėtume. O ji nieko ir neklausia, čiauška apie savo pelargonijas, staltiesėles, gyvulius, vaikus. Tai kelia pasitikėjimą.

Po arbatos ima "dirbti". Nežinau, ar teisingai spėja ateitį, dar galvos neguldyčiau - reikia laiko, kad patikrintum, ar pildosi. Bet praeitį... skaito kaip iš knygos.

Neabejoju, kad ji kažką mato (kortos - tik mums, žiopleliams, apgauti), stebėjau ją buriančią - atverčia vieną kortą, o kalba žiūrėdama tau virš galvos.

Kai buria, kitoms kambaryje leidžia pasilikti: "Klausytis neleidžia tos, kurios vienodai kalba visiems, o aš nebijau, juk čia ne aš kalbu, čia jūsų likimas kalba".

Paėmusi man mesti kortas, staiga padeda ir pasako: "Tau šiandien nemesiu. Atsinešk savo kortas. Tu man šitas sugadinsi. Juodos tavo mintys - tu gyvent nebenori.

Net nebandyk, tavo laikas ilgas. Bandysi išeiti - nepriims, liksi vežimėlyje. Išsivalyk mintis nuo tokios bjaurasties, tada atvažiuok".

Klausausi, ką pasakoja draugėms, - ir plaukai šiaušiasi: rodos, ji visur buvo kartu.

Klausiu, ar faktą, kuris dar tik turi įvykti, galima pakeisti. Ilgai galvoja, paskui sako: "Galima". Pataria nedaryti to ar ano, neiti ten ir ten. O kitąkart kaip kirviu kerta: "Ne".

Mano draugei būrėja pasakė: "Tuoj laidosi savo vyrą". Norėjome išgirsti, kad tai pakeičiama, bet ji išsisukinėjo: "mėnuo negeras, diena ne ta, važiuokit pas kitą būrėją..."

Kita mano draugė prie mūsų buvo prisidėjus tik dėl juoko, - netiki jokiais būrimais. Jai moteris daug kalbėjo apie odos ligas, alergijas, o ta ir klausia: "Kodėl visoms išnarstėt visą žarnyną, kraujagysles, o man kalbat tik apie tokias paprastas ligeles?" Būrėja atsakė: "Aš nematau tavo vidaus. Tu manęs neįsileidi".

Vyrams neburia

Kai po būrimo vėl gerėme arbatą, kai ko būrėjos paklausiau.

Kodėl nemetate kortų vyrams?

Pradedu galvoti, kad mano energija skirta tik moterims, nes "numetus" kortas vyrui, po to labai ilgai turiu atsigauti, beveik sergu. Pavyzdžiui, per dieną galiu išburt net tris moteris, o išbūrus vieną vyrą, tris dienas negaliu burti niekam.

Anksčiau labai vargdavau, nes ilgai to nesupratau, bet griežtai nebemesti vyrams pradėjau po vieno atsitikimo. Atvažiavo toks vyrukas.

Tik nukėlus kortas iškart pamačiau - siaubingai pakrikę nervai, matau, kad gyventi likę vos keli mėnesiai, matau, kaip ir kur baigs gyvenimą savižudybe.

Ramiai paaiškinu, kad eitų namo ir labai stiprintų nervus - gertų žoleles, raminamuosius vaistu, pamokau - būk daugiau su vaikais, mylėk juos, važiuokit kur nors.

Galvoju, kad vaikams būtų apie tėvą kuo daugiau atsiminimų, nuotraukų liktų. Kortos jam nekrenta, nėra toliau jų, viskas. O aš meluot nemoku ir negaliu kelbėt bet ką.

Nuraminau, kai ką patariau ir siunčiu namo - neina. "Ko taip mažai pasakei?!"

Mesk dar. Na, privertė mane dar kartą mest, pakartojau viską tą patį, o jis pradėjo pas mane lakstyt kas dieną - kaip protą pametęs, ir manęs vos iš proto neišvarė. Aišku, po pusės metų Ispanijoje ir pasikorė...

Ar daug tų, kuriems ateitį nuspėjote, atvažiavo su pyragais?

Oi, daug atvažiuoja! Neseniai buvo jauna mama. Pradžioj buvau ant jos pyktelėjusi.

Prieš dvejus metus mečiau ir labai aiškiai mačiau vaikeliui pavojų prie vandens.

Pasakiau labai aiškiai - saugok nuo vandens. Pasakiau, kada, kuriais metais, kokį mėnesį, dienas.

Tai ta moterėlė gal nekreipė rimto dėmesio, pirmą mėnesį po būrimo pasaugojo, o vėliau - išgaravo iš galvos, o po dvejų metų tą vaiką pačiam kieme iš kūdros vos kaimynai beištraukė!

Atvažiavo vėl, vėl metu - tokį ir tokį mėnesį žiūrėk vaiką nuo vandens!

Stebisi, netiki "Jau antrą kartą tą patį sakai!" Sakau ir dar pasakysiu, nes visą gyvenimą jį vanduo trauks, jeigu iki keturiolikos metų išsaugosi, tai iki senatvės turėsi.

Tik po metimo savaitei dar nepraėjus, atlekia su šakočiu, su lauktuvėm: "Juk jeigu nebūčiau žinojusi, - sako, - jau vaiko neturėčiau. Vakar prie upelio vos spėjau išgelbėt!"

Klaustukai

"Kam tau to reikia?" - paklausė manęs draugė, nėsyk gyvenime nebuvusi pas būrėją. "Noriu žinoti apie mano vaikams gresiantį pavojų, apie savo ligas..." - "Nori išgirsti, kada numirs tavo vaikas? Tau bus lengviau gyventi žinant?

Ar neišeisi iš proto jį besaugodama?" - atakuoja mane. Ji įsitikinusi, jog paklūstu tai informacijai, kurią būrėja įmetė man į pasąmonę, ir tampu jos vykdytoja...

Bet iš kur ta moteris žino mano praeitį? Kodėl ji mato tai, ko aš nematau?

Karolina