Sunku tuo patikėti? Nejau? Apsidairykime tarp savo draugių ir bendradarbių... Ar daugelis jų galėtų dalytis saldžia savo vedybinio gyvenimo istorija?
Teko pažinti moterį, kuri pirmą kartą sumušta savo vyro, jį paliko. Aplinkiniai stebėjosi - pamanyk, pastūmė... Žodžiu, galima jį suprasti. Žmogus daug dirba, o čia dar mokesčių inspekcija jo statomą objektą užgriuvo... Po patikrinimo teko ilgiau linksmoje draugijoje restorane pasėdėti. Pasui jis, vargšelis, nuklydo į svečius pas vieną iš ten buvusių moterų... Žinia, tokiose vietose aktyvių medžiotojų nestinga. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet atsirado toje draugijoje vienas bendradarbis, kuris ėmė ir paskambino nuodėmingojo paklydėlio žmonai. Gan smulkiai apie viską papasakojo. Žinoma, kai neištikimasis vyras grįžo namo, niekas su karštais pusryčiais jo nepasitiko. Žmona pyko, širdo, pamokslavo. Veltui jis įtikinėjo, kad nieko tame svetimame bute nebuvę. Nuėjo, pamiegojo ant sofos, o ryte nubudęs tuoj nėrė pro duris. Bet kuri žmona tuo patikės. Tada ir parodė vyras, kieno namuose valdžia. Kaip ji drįsta reikalauti? Juk sėdi namie su dukrele, nė cento neuždirba... Gyvena kaip karalienė, nes jis viskuo pasirūpina...
Beveik banali istorija?
Darni pora susipyko. Vyras rankas ir kojas į darbą paleido. Tas įvykis visus nustebino tuo, jog sumuštoji žmona išsinuomojo vieno kambario butą kitame miesto gale. Ir ne savaitei, ne mėnesiui... Ji pasirinko visai kitokį scenarijų, nei daugeliui moterų įprasta. Manote, kad jos kas nors labai gailėjosi, užjautė, bandė save įsivaizduoti jos vietoje? Anaiptol. Net jos draugės mėgavosi netikėtu įvykiu, tvirtindamos, kad ji dabar nebeturės iš ko rengtis taip kaip ankščiau, kad turės kur nors įsidarbinti, o pusantrų metų dukterį teks leisti į darželį... Žinia, ideali vedybinė pasaka visada būna nuobodoka, o čia prieš akis vyko tikras trileris. Beje, net ir jos mama nuolat visiems guodėsi, kad išdidi moteris gali būti tik tada, kai turi stogą virš galvos ir solidžią sąskaitą banke, bet ne tuomet, kai reikia skaičiuoti kiekvieną centą. Anyta tiesiai šviesiai rėžė į akis, kad ateis diena, kai ji keliais grįš pas savo vyrą, tik jos vietą jau bus užėmusi kita... Žodžiu, paskubėk, brangute, jeigu nori, kad tau būtų leista būti šalia jo.
Pamiršk ir atleisk...
Atomazga ilgokai užsitęsė. Trejus metus jie gyveno atskirai. Vyras vos ne kas savaitę mindžiukavo buvusios žmonos namo laiptinėje. Tikino, kad daugiau niekada nekels rankos, kad nori gyventi su ja ir ketverių metukų dukrele. "Jis visada mus prisimindavo, kai jį ištikdavo nesėkmė, kai palikdavo n-toji draugė. Po jo vizitų visada jausdavau į nugarą įremtus smalsius namo kaimynų žvilgsnius: "Kankintoja, beširdė, ta, kuri per gerai apie save mano..." Ne viena pažįstama stebėdavosi: kaip aš taip galiu? Juk kita mano vietoje tirpte ištirptų. Gražus, aukštas, negeria, nerūko, gerai uždirba... Net ir sesuo patarinėjo, kad turiu atleisti. O jis neleido laiko tuščiai, nepraleisdavo progos užsukti pas mane į darbą, vis tikindamas, kad turiu jį išklausyti ir suprasti. Kad žmonos, esą, ne tokius dalykus atleidžia... O čia dar duktė nuolat nedavė ramybės. Ji skaičiuodavo dienas, kiek jų praėjo, kai buvo atėjęs tėvelis, nuolat klausinėdavo, kada vėl galėsime gyventi kartu, vertė šimtus kartų pasakoti apie tai, kaip gyvenome drauge su tėčiu. Dukteriai užmigus, sėdėdavau vonioje ir leisdavau vandenį, kad niekas negirdėtų mano verksmo. Ir tie aplinkinių patarimai vis brukosi į vidų. Ateina laikas, kai pradedi negirdėti savęs, prarandi budrumą, nuojautą. Kiti vyrai? Jiems jaučiau tik pasidygėjimą. Žinoma, šalia savęs galėjau įkurdinti kokį lengvabūdišką plevėsą, kurio nė nereikia ieškoti, tik ar ilgai būčiau jį pakentusi? O vaidinti, apsimetinėti, kad vėl esu patenkinta ir laiminga, jog turiu kam įsikibti parankėn per giminės pobūvį, visai nesinorėjo...
Moteris - kaip katė
Aš neištvėriau... Dabar kartais gailiuosi, kad sutikau gyventi su buvusiu vyru. Kodėl? Nes jau niekad nebebus taip, kaip buvo. Kai pradedi iš naujo, vieką lemia susitarimas. Sandėris. Kodėl mes vėl esame po vienu stogu? Taip, kartais to savęs klausiu.
Nebenorėjau jaustis kalta, smerkiama. Sunku būti vienai. Mane ėmė slėgti mano pačios priimtas nuosprendis. Darėsi gaila, kad jis kenčia. Juk niekas iš aplinkinių nežinojo, kad palikau jį ne vien dėl prakirsto antakio, ne dėl to, kad buvau nustumta nuo laiptų. Tai įprasta. Tikri niekai. Visos prie to ilgainiui įpranta. Palikau vyrą visai dėl kitos priežasties - tuo metu laukiausi kūdikio. Buvo keturių mėnesių nėštumas. Galėjau apie tai skelbti visam pasauliui. Tik ką tas kitų žinojimas būtų pakeitęs? Nieko. Nes visiems atrodo, kad moters prigimtis - visada ir viską atleisti.
Kai ligoninėje nuo ašarų užtinusiomis akimis gulėjau susisukusi į antklodę, palaton atėjusi senučiukė sanitarė guodė, sakydama, kad ne aš pirma, ne aš paskutinė...
"Moteris - kaip katė, žiūrėk, žaizdas išsilaižo, pasėdi sau viena ir vėl prie vyro glaudžiasi. Pamatysi, ir tu atleisi. Net jeigu ir visai to nenorėsi. Gyvenimas privers..." - tikino ji, valydama suplyšusį palatos linoleumą. Privertė. Aš grįžau. Keistas dalykas, bet laikas nieko nepakeitė. Aš taip ir nepamiršau nei to ryto, nei tų smūgių, nei to skausmo. Galiu sakyti: atleidžiu, pradedame iš naujo. Taip pataria psichologai, bet tai nėra tik žodžiai. Tos kelios akimirkos viską pakeitė. Kai tik turiu akimirką laisvo laiko, vėl ir vėl suku tą seną savo gyvenimo filmą. Galvoju: mūsų sūnui jau būtų beveik treji..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą