5 gedėjimo stadijos

Žmonės ėmė bijoti ne tik mirties, bet ir tų, kurie neteko artimo. Jie šalinasi visko, kas susiję su mirtimi: vengia kalbų apie ją, o patys patyrę netektį stengiasi likti vieni ir "tvirti". Tačiau tam tikrų gedėjimo ritualų atsisakymas, jo procesų blokavimas tik apsunkina gijimo procesą.

Gedėjimui būdingos tam tikros gana apibrėžtos stadijos, kurias pereidami mes mokomės valdyti savo sielvartą, gyjame ir išsaugome sveiką psichiką.

Gedėjimo procese ir pačiam gedėtojui, ir aplinkiniams daug kas gali atrodyti keista, todėl būtina žinoti šių stadijų ypatumus. Jeigu pastebimas "įstrigimas" vienoje iš stadijų, verta kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos.

1. Šokas: iki 9 dienų

Žmogus negali priimti netekties, netiki ja. Gali būti tarsi sustingęs arba atvirkščiai - labai aktyvus (organizuoja, aktyviai palaiko kitus). Nereikia galvoti, kad antruoju atveju netektis pakeliama lengviau: tiesiog ji dar neįsisąmoninta.

Pasitaiko ir depersonalizacijos reiškinių: žmogus nebežino, kas jis, kur ir kodėl. Tai ne psichikos sutrikimas, tai irgi normali reakcija. Duokite raminamosios arbatos, vadinkite vardu, trinkite rankas, kojas ir nepalikite vieno.

Esminė pagalba pirmosiomis dienomis - leisti žmogui verkti. Netempkite jo nuo karsto, neskubinkite laidotuvių proceso. O tiems, kurie "sustingo sielvarte", pasistenkite padėti pravirkti.

2. Neigimas: iki 40 dienų

Mirusiojo minėjimas praėjus mėnesiui žymi jo "paleidimo" momentą: jo siela nuo šiol nebe su mumis.

Žmogus jau suvokia netektį, bet jo kūnas ir pasąmonė jos nepriima. Būtent todėl dažnai minioje matome mirusįjį, girdime jo žingsnius. Nereiki šito bijoti. Gerai, jeigu velionį sapnuojame. Visi pokalbiai apie velionį turi būti palaikomi.

3. Netekties suvokimas: iki pusmečio

Skausmas banguoja: tai atslūgsta, tai vėl sustiprėja. Žmogus mokosi valdyti savo sielvartą, bet tai ne visada pavyksta. Po trijų mėnesių gali ištikti visiška krizė dėl jėgų išsekimo: žmogui atrodo, kad jau niekada nebus gerai, skausmas nepaprastai aštrus.

Šioje stadijoje išryškėja:

kaltės jausmas ("Kodėl numirei tu, o ne aš?") - normali apsauginė organizmo reakcija, bandymas atgauti kontrolę ("Aš galėjau ką nors pakeisti");

pyktis velionio atžvilgiu ("Kodėl mane palikai?") - tam tikrą laiką tai taip pat normalu, ir tai turi būti išgyventa;

agresija kitų (gydytojų, Dievo) atžvilgiu, kitaip tariant, kaltų ieškojimas. Tai taip pat bandymas atgauti situacijos kontrolę.

Visi trys jausmai yra normalūs ir naudingi, bet tik trumpą periodą.

Žmogus šiuo periodu mokosi gyventi be mirusiojo. Jeigu procesas klostosi normaliai, velionis sapnuojamas jau kitaip (ne šiame pasaulyje).

4. Skausmo malšimas: praėjus metams.

Šiuo periodu gedintysis jau visiškai suvokia, kad artimas žmogus mirė. Jis pamažu kitaip organizuoja savo gyvenimą. Jeigu gedėjimo procesas vyksta normaliai, tai velionis prisimenamas gyvas (ne miręs), kalbama apie malonius jo gyvenimo momentus.

5. Visų etapų pakartojimas: tęsiasi visus antruosius metus.

Per pirmąsias mirties metines skausmas grįžta visu stiprumu, tačiau žmogus jau sugeba jį suvaldyti.

Antraisiais metais sielvartas palengva slopsta, jeigu gedintysis turėjo galimybę pasiruošti artimo mirčiai (velionis sirgo nepagydoma liga).

Trečiaisiais metais žmogus ima domėtis gyvenimu. Aštrus skausmas atbunka iki liūdesio. Nors labai iš lėto (kartais net su kaltės jausmu), gyvenimas pamažu vėl atgauna savo prasmę.

Ilgiau, sunkiau ir su komplikacijomis gali trukti gedėjimo procesas, kai artimo žmogaus praradimas buvo staigus: mirtis įvykus nelaimingam atsitikimui arba užklupus netikėtai ligai. Daugiausiai kančios, be abejonės, atneša vaikų mirtys. Šiais atvejais geriausia būtų pasitelkti ir profesionalaus psichologo pagalbą.

Julija Vasilkina, psichologė psichoterapeutė