„Po 30 metų vyras man tapo abejingas"

2018-05-26 20:01

"Mes su vyru esame susituokę beveik 30 metų. Visą tą laiką sutarėme gerai, buvome tikrai artimi. Pastaruoju metu kažkas atsitiko. Jis beveik nesikalba su manim. Matau, kad aš jam nebemiela. Aš jį myliu, rūpinuosi ir esu pasirengusi taisyti savo klaidas santykiuose, bet vyras kalba, kad jau nebeturime nieko bendra, kad mums reikia išsiskirti. Tai labai skaudu. Man atrodo, kad jis nesuvokia, ką kalba. Kaip aš apie tai pasakysiu vaikams? Nežinau, ką man daryti toliau. Laukti, kol jam praeis vidutinio amžiaus krizė?"

Žmogus, išgyvenantis krizę, dažnai pamiršta savo atsakomybę prieš kitus, nes sunkumai, kuriuos jam tenka pakelti, ją užgožia. Suteikdami galimybę jam pačiam žengti žingsnį į išsigelbėjimą mes grąžiname jam jo paties atsakomybę. Niekas negali, paėmęs už rankos, pervesti kito žmogaus per jo asmeninę krizę. Vertėtų aptarti situaciją, siekiant konstruktyvaus dialogo, galima patarti vyrui kreiptis į psichoterapeutą, galima kalbėtis su juo, palaikyti, tačiau svarbiausiai vis dėlto - nepamiršti rūpintis savimi. Tai, kas vyksta su kitu žmogumi, yra susiję su jo vidine būsena, o ne su jumis. Kiekvienas turi teisę apsaugoti save nuo nereikalingo skausmo. Ieškokite paramos tarp artimų žmonių, draugų. Praverstų ir psichologo parama.

Apie vidutinio amžiaus krizę nemažai prirašyta. Štai kokią įžvalgą pateikia psichologė Viktorija Labokaitė, svarstydama, kokia gi šios krizės prasmė: "Tai momentas, kai mes atsiduriame viršūnėje, nuo kurios gerai matyti nueitas kelias ir atsiveria ateities vaizdas. Ateitis, kaip ir anksčiau, neaiški, tačiau dabar ji tapo labiau numanoma. Mes jaučiame, kad mūsų kelias turi pabaigą. Gyvenimas nebėra begalinis, mums tenka prisiimti atsakomybę už tai, kokia bus jo likusioji dalis. Įprasti vaidmenys jau atlikti, ir kyla klausimai: kas aš? Ko iš tiesų noriu? Kokių tikslų siekiu? Kai aš bandžiau atsakyti sau į šiuos klausimus, man prireikė sąžiningo žvilgsnio į save. Kartu su sąžiningu atsakymu atėjo skausmas - skausmas tos sielos dalies, kuri buvo šešėlyje, užmiršta, nuvertinta. Aš pradėjau prisiminti nerealizuotas idėjas, galimybes, planus. Galvojau apie tai, kuo galėjau tapti, bet jau nebetapsiu. Tai buvo skausmingas savęs suvokimas, savo asmeninių vertybių paieškos. Mane ištiko krizei būdingas dalykas - visko, kas pasiekta, nuvertinimas. Tik per stebuklą nesugrioviau turimo verslo ir reikšmingų santykių..."

Rašytojas ir psichoanalitikas Džeimsas Holisas (James Hollis) aiškina, jog krizės metu "nepriklausomai nuo mūsų norų mūsų viduje vyksta paslaptingas procesas - sugrįžimas prie savasties, kurį dažnai lydi išoriniai simptomai: depresija, nuobodulys, prasmės praradimas, savo pasiekimų nuvertinimas". Štai kodėl žmogus nori keisti įprastą gyvenimo būdą - atsisakyti darbo, netgi šeimos.

Vidutinio amžiaus krizė santuokai yra didžiulis išbandymas. Pasak Dž. Holiso, krizės metu žmogui reikia atrasti prasmę to, kas su juo vyksta, ir panaudoti tai savo asmenybei atnaujinti. Svarbiausia - atrasti likusios gyvenimo kelio dalies prasmingą tikslą. Tačiau iš pradžių reikia sau pripažinti, jog kelio atgal nėra: kad jau nebegali grįžti į jaunystę, negali kreiptis į tėvus, kad jie imtų ir viską sutvarkytų kaip reikia.

Prisiminkime posakį: "Viešpatie, duok man jėgų keisti tai, ką galiu, stiprybės priimti tai, kas ne mano valioje, ir išminties atskirti viena nuo kita."