Pavojingi žaidimai su „žole": kaip užbėgti problemai už akių

Vaikų psichiatrė ir psichoterapeutė Elena Vrono, parašiusi ne vieną knygą tėvams, teigia: net jeigu jūsų įtarimai pasitvirtino, nepanikuokite - specialistai sako, kad nuo tokios "pažinties" iki priklausomybės atsiradimo gali praeiti apie 1,5-2 metus. Vartojant "žolę" ilgesnį laiką, pasireiškia neurologiniai pokyčiai smegenų srityse, atsiranda depresiškumas, nuotaikų kaita, nemiga, pablogėja atmintis. Kartais kanapės gali sukelti nerimą arba panikos ataką.

Ką daryti?

Psichiatrė pataria: "Turite įtarimų - kalbėkitės. Nutylėjimai visada kenkia santykiams. Būkite sąžiningi. Pasakykite tiesiai šviesiai: "Manau, kad tu rūkai "žolę".

Kad ir kaip į tokius žodžius sureaguotų jūsų vaikas, - nekaltinkite jo, juo labiau negrasinkite. Naudokite argumentus: kalbėkite apie tai, kas yra "žolė", kuo ji kenkia, papasakokite apie paauglių psichikos ypatumus ir jos polinkį į įvairias priklausomybes. Internetas pilnas žinių: pabandykite kartu rasti specializuotus tinklalapius, aptarkite informaciją, kurią ten rasite.

"Svarbu, kad tokiame pokalbyje dalyvautų abu tėvai, net jeigu jie negyvena kartu, - rašo vaikų psichiatrė E. Vrono. - Paauglys teisingai iššifruos šį signalą: jeigu tam, kad rastų išeitį iš sudėtingų situacijų, abu tėvai pamiršo savo nesutarimus ir susivienijo, vadinasi, jie tikrai myli ir rūpinasi."

Specialistė taip pat sako, kad krata kambaryje, sekimas naudos neduos. Bet kokia informacija, gauta nesąžiningu būdu, sukels vis naują konfliktą ir didins atstumą tarp tėvų ir vaiko.

"Svarbu, kad paauglys tikėtų jumis ir jaustų, jog veikiate jo interesų labui. Kalbėkitės. Vaikas turi žinoti, kaip jūs vertinate situaciją: jūs norite, kad jis liautųsi rūkęs "žolę" ir tikrai neleisite jam to daryti. Jeigu jis išsisukinėja, apskritai atsisako kalbėtis, o nerimą keliantys simptomai lieka arba didėja, sąžiningai pasakykite, jog įtariate priklausomybę nuo narkotikų, ir užsirašykite į konsultaciją su specialistu."

Nerimą keliantys požymiai: miego sutrikimas, mokymosi rezultatų pablogėjimas, nuotaikų svyravimai (įsiaudrinęs - visiškai abejingas), dingęs noras sportuoti (jei vaikas lanko sporto būrelį), siauras bendravimo ratas ir pan. Šiuos simptomus gali sukelti įvairios priežastys (psichologinis pervargimas, depresija), bet pagalvokite ir apie tikimybę, jog paauglys bando narkotikus.

Kaip kalbėtis?

Psichoterapeutė E. Vrono pataria: "Užuot kaltinę - "Kaip tu galėjai?!" ir pan. - kalbėkite apie savo jausmus: "Aš panikuoju. Nuolat galvoju apie tave ir labai dėl tavęs bijau. Aš gi žinau, kokie pavojingi yra narkotikai."

Pasak specialistės, kartais paaugliai griebiasi "žolės", nes tai jiems padeda įveikti emocines problemas. "Tokiu atveju reikėtų kreiptis ne į narkologą, o į paauglių psichiatrą arba psichoterapeutą." Paaiškinkite sūnui ar dukrai, kad egzistuoja kur kas saugesni būdai pasiekti to paties efekto. "Apeliuokite į atsakomybės jausmą. Įtikinkite, kad jis pats gali būti atsakingas už savo sveikatą, gali susitvarkyti su sunkumais, nesigriebdamas tariamai paprastų, o iš tiesų labai rizikingų priemonių", - rašo psichiatrė E. Vrono.

Ką sako mokslininkai?

Nekenksmingų narkotikų nėra. Jie sako, kad reguliarus ilgalaikis "žolės" rūkymas sukelia apatiją, dėmesio ir atminties sutrikimus, didelėmis dozėmis - patologines būsenas.

Pasaulinė statistika: 5-30 proc. rūkančiųjų marihuaną pereina prie sunkiųjų narkotikų.

Maksimaliai rizikuoja tas, kuris bendrauja su narkomanais, prekiautojais ir pats įsitraukia į narkotikų prekybą.

"Eurobarometro" duomenimis, Lietuvoje tik 12 proc. paauglių teigia, kad panorėję negalėtų įsigyti kanapių per 24 val., o 47 proc. lengvai įsigytų kanapių per 24 val. (2011 m. tyrimai).

27 proc. jaunuolių, manančių, kad tėvai stipriai neprieštaraus kanapių vartojimui, per paskutines 30 dienų iki tyrimo vartojo kanapes, o kanapes vartojusių jaunuolių, manančių, kad tėvai tikrai nepritars jų sprendimui vartoti kanapes, buvo tik 4,9 proc. (JAV tyrimo duomenimis). Tad tėvų įsitikinimai ir veiksmai stipriai veikia jaunimo narkotikų vartojimą.

Kur kreiptis?

Priklausomybė yra lėtinė liga. Tokiu atveju neužtenka vien tik artimųjų paramos - reikalinga specialisto (psichologo, psichiatro) pagalba.

Lietuvoje pacientai, besikreipiantys pagalbos dėl narkotinių medžiagų vartojimo problemų, turi galimybę gauti paslaugas neatskleidžiant asmens tapatybės (anonimiškai).

Apie priklausomybės ligų centrus ar psichikos sveikatos centrus, privačius priklausomybių gydymo kabinetus ir pan. galite teirautis telefonu (8 5) 2160014. Anoniminių narkomanų tinklalapis, grupių kontaktai - interneto puslapyje Lietuvos-na.lt.

PAGALBA

"Ar aš esu priklausomas?"
Tik jūs pats galite atsakyti į šį klausimą. Tai padaryti nėra lengva. Vartodami narkotikus visą laiką įtikinėjome save: "Aš valdau tai." Iš pradžių gal tai ir buvo tiesa, tačiau dabar taip nėra. Narkotikai mus valdė. Mes gyvenome, kad vartotume, ir vartojome, kad gyventume. Paprastai kalbant, priklausomas žmogus yra tas, kurio gyvenimą valdo narkotikai.
Galbūt jūs pripažįstate, kad turite rūpesčių dėl narkotikų, tačiau priklausomu savęs nelaikote. Mes visi turime savo apibūdinimą, kas yra priklausomasis.
Nėra nieko gėdingo, kad esate priklausomas, jeigu jūs jau ėmėtės ieškoti išeities. Jei jūsų ir mūsų problemos yra vienodos, tai gal jums tiks ir mūsų sprendimai.
Tinklalapyje Na.org rasite klausimus, kuriuos parašė sveikstantys priklausomieji iš Narkomanų anonimų draugijos. Jei abejojate, ar esate priklausomas, raskite keletą minučių perskaityti šiuos klausimus ir pasistenkite kuo sąžiningiau atsakyti į juos.