Namuose - nevaldomas, darželyje - "auksinis"

Auginu trejų metų sūnų. Namuose jis krečia visokias išdaigas, yra sunkiai valdomas, tačiau kai paklausiu auklėtojų, kaip jis elgiasi daržely, neišgirstu nieko panašaus iš to, ką išdarinėja namuose, sako, kad "auksinis" vaikas - susitvarko žaislus, nieko neskriaudžia... Svarstau: ar auklėtojos nesako tiesos, ar iš tiesų vaiko elgesys darželyje ir namuose gali taip stipriai skirtis?

3-4 metų vaikas ne toks paprastas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir tai natūralu - jis mokosi prisitaikyti ir prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių bei jį supančios aplinkos. Trimetis linkęs mėgdžioti stipresnius, valdingesnius, jam autoritetą turinčius žmones.

Kartais mažasis gali būti lyg ir dvilypis: su vienais elgtis ir kalbėti labai padoriai, o su kitais, atvirkščiai - šiurkščiai. Santykis šiame amžiuje su aplinkiniais tampa itin pasirinktinis. Ir tai priklauso ne tik nuo jo, bet ir aplinkinių - ar šie išsireikalauja pagarbaus santykio, ar smerkiančio. Nes vaikas puikiai ima jausti, prieš ką reikia pasitempti, ko reikėtų prisibijoti ar gerbti, o prieš ką galima "darkytis", nebijant bausmės ar kitų liūdnų savo elgesio pasekmių.

Mažasis gudruolis labai gerai supranta, kas yra kas šeimoje bei už jos ribų, todėl gali be jokios sąžinės graužaties terorizuoti mažesnįjį broliuką, sesutę ar net močiutę.

Elgdamasis su aplinkiniais pagarbiai ar nepagarbiai, trimetis vadovaujasi savo dar vaikiška ir gana nebrandžia logika. Tad dėsninga, kad dažnai klysta priimdamas sprendimus bei pasirinkdamas. Jam sunku pačiam pajusti, kur yra tiesa, o kur - ne. Ne paslaptis, kad dažnai ir patys tėvai jį dezorientuoja: pavyzdžiui, su juo elgiasi labai pagarbiai, o su kitais šeimos nariais ar vienas kito atžvilgiu - be pagarbos, šiurkščiai, žeminančiai ar panašiai.

Jei kuris nors šeimos narys dažnai nuvertinamas, tai jis pelno nepagarbą ir vaiko akyse. Mažajam sunku pačiam suvokti tokio skirtingo elgesio su kitu žmogumi priežastis, tad mūsų užduotis yra paaiškinti tai, o svarbiausia - rodyti deramą pavyzdį. Juk bendravimo su kitais patirtį vaikas kaupia stebėdamas mūsų bendravimą vienas su kitu.

Visus tėvelius paraginčiau būti budrius, kad pastebėję pirmuosius auklėjimo defektus, laiku sureaguotumėme ir priimtumėme atitinkamus savo atžalos elgesį koreguojančius sprendimus. Nes manoma, kad apie 5-6 gyvenimo metus svarbiausias ir pagrindinis auklėjimo procesas, padedantis asmenybės pamatus, baigiasi, o sukaupta patirtis, įsisavintos socialinės elgesio normos jau pradeda aktyviai reikštis vaiko elgesyje.

Klausimus psichologei psichoterapeutei V. Mažeikienei siųskite į redakciją elektroniniu paštu [email protected]