Kaip po skyrybų tėvams bendrauti su vaikais?

"Mes su vyru išgyvenome daugiau kaip dešimt metų. Nenoriu prisiminti ir narstyti detalių. Bandau žiūrėti ne į praeitį, o į ateitį. Po ilgo tampymosi jis sutiko išeiti gyventi į nuomojamą butą, aš likau su dukra. Laukia turto dalybos ir kiti formalumai. Bet labiausiai man neramu dėl dukros. Kol gyvenome kartu, jis ją mažai pastebėdavo, vis turėdavo svarbesnių reikalų ar būdavo "pavargęs". Dabar staiga atbudo meilė vaikui, nori ją lankyti ir tuo pretekstu vis ateina pas mus arba skambina. Aš visai nenoriu jo matyti, bet nežinau, kaip geriau elgtis - ar siūlyti, kad jis su dukra susitiktų mieste, ar ją nuvežti iki jo buto, ir kiek dažni tie pasimatymai gali būti. Taip pat bijau, kad jis neapgaudinėtų jos taip, kaip įpratęs - prižada aukso kalnus, o lieka tik muilo burbulas. Ką galėtumėte patarti?"

Psichologė psichoterapeutė dr. Viktorija Vaišvilaitė:

Dėkoju Jums už laišką, kuriame dalijatės savo abejonėmis ir nuogąstavimais. Kaip sutvarkyti tėvų bendravimą su vaiku po skyrybų - tikrai nelengvas klausimas. Tėtis, mama ir vaikas gali turėti gana skirtingus norus, jausmus ir iš jų kylančius įsivaizdavimus, kaip bendravimas "turėtų būti" sutvarkytas. Kieno nuomonė ir interesai turėtų būti svarbiausi?

Vaikas dažniausiai nori, kad tėvai liktų kartu, nes jam tai reiškia stabilumą ir saugumą, o permainos baugina galimu vieno iš tėvų meilės praradimu. Tėvai, turėdami įvairių jausmų ir pretenzijų vienas kitam, gali sąmoningai ar nesąmoningai susitikimus su vaiku naudoti tam, kad siektų savų tikslų, pavyzdžiui, keršytų už patirtas nuoskaudas.

Būtent tarpusavio nuoskaudos gali trukdyti išgirsti buvusio sutuoktinio pasiūlymus ar nepaisyti jų, net jei tie pasiūlymai būtų naudingi vaikui. Todėl, svarstant Jūsų keliamus klausimus, svarbu stengtis į visus galimus variantus pažiūrėti iš dukros pozicijų: kas būtų geriausia jai? Tai nėra lengva.

Viena vertus, kiekvienas iš mūsų turime savų vaikiškų norų ir ambicijų, todėl, kad nesupainiotume jų su vaiko interesais, būtina klausti, kaip vaikas norėtų, ir atsižvelgti į jo nuomonę.

Kita vertus, tėtis ir mama turi ne vien mylėti savo vaiką, bet ir jį drausminti, ugdyti pareigingumą, todėl atsižvelgti į vaiko interesus kartais reiškia nevykdyti jo norų, jei tai padeda jam bręsti, savarankiškėti.

Kai sutariama dėl principų, detales galima palikti derinti vaikui ir atskirai gyvenančiam tėvui. Pavyzdžiui, jei tėtis paims dukrą kas antrą šeštadienį, kelintą valandą jie susitiks, gali tartis jie patys. Jei jis neištesės savo žodžio, tai bus jo atsakomybė. Kad ir kaip norėtumėte, savo dukros neapsaugosite nuo patirties, kad tėtis gali nuvilti.

Pabaigoje pasakysiu dar vieną mintį. Jūs rašote, kad vyrui "pabudo meilė vaikui". Tikriausiai ironizuojate. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, skyrybos kartais suteikia vyrams galimybę įsisąmoninti savo tėvystę ir prisiimti už ją atsakomybę. Iki tol apsiribojęs pinigų uždirbėjo vaidmeniu ir vaiko priežiūrą bei rūpinimąsi palikęs žmonai, po skyrybų vyras gali imti lyg iš naujo kurti santykį su savo dukra. Tai, kad jie susitinka dviese, turi kažką veikti kartu - vaikščioti, valgyti, pramogauti - leidžia tėvui daug geriau pažinti savo vaiką nei tada, kai grįžęs iš darbo randa ją prie kompiuterio ar televizoriaus. Sykiu dukra gali gauti daugiau tėčio dėmesio, nes pasimatymų laikas yra skirtas tik jiems abiem. Tai, apie ką rašau, yra galimybė, kuria kai kurie tėčiai pasinaudoja tik po ištuokos.