Laima Numgaudienė: "Ne pažymiai vaikui lemia sėkmę"

Oi ne... Mano biografija labai sudėtinga. Tėvelis buvo politinis kalinys. Su mano mama jis susipažino Vorkutoje. Vorkutoje gimė ir dvi mano seserys, o mane mama pagimdė vasarą atostogų grįžusi į tėvo gimtinę - Kretingą. Tačiau iki penkerių metų ir aš augau Vorkutoje. Kai man sukako penkeri, grįžome į Lietuvą ir apsigyvenome Kėdainiuose. Šiame mieste pradėjau eiti ir baigiau mokyklą.

Ar prisimenate, ką jautėte, kai jus vedė į pirmąją klasę?

Tuo metu buvau labai tyli, užsisklendusi, susimąsčiusi. Kai man buvo penkeri, mirė tėvelis, ir mama augino mus viena. Nelankiau jokių lopšelių ar darželių - buvau tikra naminukė. Todėl mano adaptacija pirmoje klasėje užtruko ilgokai, ko gero, visus metus. Klasės buvo didelės, aš ramiai sėdėdavau, klausydavau ir labai stengdavausi. Nors buvau nedrąsi, bet mokiausi labai gerai.

Ar vaikai klasėje buvo draugiški?

Mano klasė buvo labai draugiška ir judri - sugalvodavome įvairiausių žaidimų, dūkdavome koridoriuose. Augdama aš drąsėjau ir gana anksti tapau klasės lydere.

Lyderiai ne visiems patinka.

Neturėjau dėl to problemų. Visiškai nesididžiavau, be to, mane palaikė klasė. Prisimenu, vienuoliktoje klasėje mokytojai praktikantai testavo moksleivius, tai aš patekau į mėgstamiausių sąrašą.

Ar turėjote pravardę?

Ne, tikriausiai todėl, kad mano toks trumpas vardas.

Kaip pravardžiavote mokytojus?

Chemikę vadinome Pliumbum, matematikę - Bulkute. Bet visos tos pravardės buvo nepiktybinės, perduodamos iš kartos į kartą. Dabar, pastebėjau, nebėra taip madinga mokytojus pravardžiuoti.

O ar prisimenate savo pirmosios mokytojos pavardę?

Taip. Skorupskienė. Bet aš turėjau daug puikių mokytojų - labai šauni buvo ir mano auklėtoja lituanistė Lengvinienė. Ji turėjo didelės įtakos man ir tam, kad baigusi mokyklą pasirinkau lietuvių kalbos studijas. Daug gražių žodžių galėčiau pasakyti apie visą pedagogų kolektyvą. Dirbo jie tikrai sunkiomis sąlygomis, tačiau tarp mokinių ir mokytojų buvo labai žmoniški santykiai.

Kokias savybes svarbu turėti mokytojui?

Gerbiu tą mokytoją, kuris yra teisingas visiems vaikams, kuris turi puikias dalykines žinias ir gerą humoro jausmą. Mes visi, be abejo, daugiau ar mažiau simpatizuojam kokiam nors žmogui, tačiau svarbu, kad mokiniai to nejaustų.

Koks jūsų asmeninis vaikų auklėjimo principas?

Niekada specialiai nesistengiau "auklėti" savo vaikų. Manau, svarbiausia tai, kokioje aplinkoje jie auga. Ir tikriausiai ne žodžiais ar pamokymais didžiausią įtaką jiems darai, o tuo, kokiomis vertybėmis ir kaip pats gyveni. Stebėdama aplinką ir bręsta asmenybė. Aš labai didžiuojuosi savo vaikais. Niekada nesu jų baudusi fizinėmis bausmėmis ir man į galvą netelpa, kad galima taip elgtis. Mes su vaikais suprantame vienas kitą, ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Mano dukra jau suaugusi - šįmet ji baigė Teisės universitetą ir šiuo metu gyvena Anglijoje. Mano sūnui šįmet sukako šešiolika metų, jis mokosi vienoje iš uostamiesčio mokyklų. Nors jis nėra labai geras mokinys, bet yra puikus jaunuolis.

Vaiko pažangumas, geri pažymiai, - kiek tai svarbu?

Dažnai sėkmė gyvenime nuo pažymių nepriklauso. Svarbu, kaip žmogus bendrauja, ar yra komunikabilus, kaip moka priimti savo nesėkmes ir vertinti savo sėkmę. Aišku, džiugu, kai vaikas mokosi gerai - tada ir paties vaiko savijauta geresnė. Tačiau pažangumas tikrai nėra pats svarbiausias dalykas.

Daug tėvų galvoja kitaip. Jūsų sūnui pasisekė...

Na, galbūt aš nesu jau tokia gera mama, bet juo pasitikiu. Jis mokosi tiek, kiek mokosi. Ir man mama visada kartodavo, kad jeigu gausiu dvejetą, nepradės dėl to manęs mažiau mylėti. Ir dar sakydavo, kad mano ateitis priklauso nuo manęs pačios.

Ar pati kada verkėte dėl pažymio?

Taip, kai gaudavau ketvertą. Klausdavau - kodėl šįkart ne penki? Dabar manau, kad tai buvo nenormalios reakcijos, juolab kad mama nereikalavo iš manęs, kad gerai mokyčiausi. Galbūt todėl, jog augau vargingesnėje šeimoje, nuo mažens formavosi toks charakteris - žinojau, kad turiu kovoti už save pati.

Ar esate mokykloje iškrėtusi kokią piktadarystę?

Neprisimenu, jų buvo tiek daug... Mūsų klasė buvo didelių juokdarių klasė. Visokių aibių prikrėsdavome, ir iš pamokų mėgdavome pabėgti. Prisimenu, dešimtoje klasėje sugalvojome niekam nepranešę visi išvažiuoti į dviejų dienų kelionę. Aišku, mus pričiupo, ir visos klasės tėvai buvo iškviesti į mokyklą... Aš labai mėgau bėgti iš pamokų, ypač vyresnėse klasėse. Bet ne todėl, kad kažko nemokėčiau - tiesiog rūpėjo ir kiti užsiėmimai. Mokiausi antroje pamainoje, pamokos baigdavosi labai vėlai, o juk norėdavosi ir į kino teatrą nueiti, ir meilės prasidėjo... Tiesa, ketvirtadieniais iš pamokų bėgdavome į knygyną eilę užsiimti, nes tą dieną atveždavo naujų knygų.

Bet džiaugiuosi, kad mokytojai manimi pasitikėjo. Galbūt todėl, kad mokėjau suderinti ir mokslus, ir užklasinę veiklą, ir savo asmeninį gyvenimą. Mokydamasi mokykloje lankiau ir vieną sudėtingą sporto šaką. Treniruotės vykdavo kasdien, kiekvieną rytą važiuodavau į jas 25 kilometrus, o po treniruočių skubėdavau į mokyklą.

Ar mokytojai skųsdavosi jumis mamai?

Per tėvų susirinkimus mama visada iš mokytojų išgirsdavo vieną ir tą pačią pastabą - kad pamokose esu nedrausminga ir per daug plepu.

Ar išsipildė jūsų vaikystės svajonės?

Aš tikriausiai ir šiandien negalėčiau pasakyti, kuo aš norėčiau būti, kur ta mano vieta gyvenime... O svajojau apie daug ką - ir apie teisę, apie psichologiją, istoriją...

Kokių ypatingų pomėgių turi Švietimo skyriaus vedėja?

Daug žalingų, - juokiasi. - O jeigu rimtai, reikėtų gerai pagalvoti... Tikriausiai vieno kokio ypatingo pomėgio ir neturiu. Mėgstu ir į gamtą išvykti, ir į kalnus esu kopusi... Daug kas patinka, esu nuotaikos žmogus - galiu visą dieną knygą skaityti ar paprasčiausiai žiūrėti televizorių ir nieko neveikti.