Jurgita Rudienė: "Mane užbūrė pedagoginės pertraukėlės magija"

Norėjau. Niekada neišgyvenau blaškymosi, kokią profesiją pasirinkti. Viskas buvo aišku ir paprasta - norėjau būti mokytoja. Prieš 13 metų iš provincijos atvykau į Klaipėdą. Dabar juokinga prisiminti, bet tada taip ir nesuradau Pedagogikos fakulteto, tai nunešiau dokumentus į aukštesniąją. Baigiau, įstojau į universitetą. Dėstytojai vis gąsdino mus, tikrino, ar tikrai tą kelią pasirinkom. Neišsigandau. O praktika mokykloje patvirtino, kad aš neapsirikau - patys vadovai sakydavo, kad vien žvilgsniu sugebu ir didžiausią neklaužadą sutramdyti.

O tas supratimas, kad noriu būti būtent mokytoja, nė nežinau, iš kur atėjo. Šeimoje pedagogų nebuvo, bet aš turėjau labai gerą pirmąją mokytoją. Tokią tikrą mokytoją. Atsimenu, padirbėjam kiek, o ji sako: "Dabar darysim pedagoginę pertraukėlę". Man, vaikui, ta pedagoginė pertraukėlė kažin koks stebuklas, magiškas ritualas atrodė. Be to, mano gimtinėje, Veiviržėnuose, mokytojas buvo gerbiamas žmogus.

Pati saugot šiltus atsiminimus apie pirmąją mokytoją. Kokį vaidmenį ar pareigas tenka prisiimti pradinių klasių mokytojui?

Manau, kad būtent nuo pirmojo mokytojo priklauso, koks bus tolesnis vaiko santykis su mokykla. Turi suteikti vaikui ne tik mokomųjų dalykų pagrindus, bet ir formuoti socialinius įgūdžius, paaiškinti, kad tavo laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė. Juk dabar į mokyklą ateina vis daugiau socialiai apleistų vaikų. Mokykla jiems - tarsi antri namai. Aišku, mokytojas - ne mama ir jos neatstos. Bet mokytojas bent jau geru draugu privalo būti. Su juo vaikas turi nebijoti kalbėti net tokiomis temomis, kurios namie galbūt yra tabu.

Mokyklai atidavėt beveik dešimtmetį. Ar nė karto nesusvyravot ir nepagalvojot, kad galbūt vertėtų mesti šį nevertinamą ir toli gražu ne prestižinį darbą?

Dabar visi vaikosi madų, gydytojais, teisininkais ar vadybininkais nori būti. Aš irgi vadybininkė. Vadybininkė jaunimo ugdymo klausimais. O ką, argi ne? Buvo galimybė įsidarbinti verslo srityje. Nesusigundžiau. Man patinka artimas kontaktas su vaikais. Savo profesijos aš nesigėdžiu, nors viešai nesiafišuoju. Bet ir nereikia. Kartai būna, kad net nepažįstami žmonės iškart pasako: "Ar tik ne mokytoja būsi?" Turbūt tas darbas tam tikrą spaudą palieka.

O kaip randate kelią į vaiko širdį?

Ryšys su vaiku ateina per bendravimą ir teigiamas emocijas. Na, pavyzdžiui, gėlės. Žiūrėk, vieniems gėlės auga, kitiems ne, nors ir brangiausiais chemikalais tręšia. Su gėlėm reikia kalbėti, glostyti... Lygiai taip ir su vaikais. Aš tiesiog myliu vaikus. Jie man atsako tuo pačiu. Vaikų taip paprastai neapgausi. Gal kartą kitą ir pavyks išsisukti, bet trečią kartą jie "perkąs", kad nesi nuoširdus. Su vaikais bendrauju kaip su sau lygiais. O kam patiks bendrauti su tokiu, kuris į tave žiūri iš aukšto? Be to, stengiuosi nemeluoti ir visada tesėti savo pažadus. Labai svarbu atrasti ir atskleisti gerąsias vaiko savybes ar gebėjimus. Gal, pavyzdžiui, Jonukas ir labai padykęs, o matematika jam neįkandama, tačiau kaip puikiai jis žaidžia kvadratą!

Dažnai girdime pedagogų skundus, jog mokykloje dirbti vis sunkiau...

Keičiasi visuomenė, vertybės. Mokytojui vis dažniau tenka susidurti su tėvų abejingumu, nenoru bendradarbiauti. Daugiausiai problemų dėl išvykėlių į užsienį. Suprantu, juk jie stengiasi dėl tų pačių vaikų. Bet kas iš to, uždirba tų litų, "išmeta" vaikui pinigą ir įsivaizduoja, kad to gana. O juk ugdant vaiką ir mokytojai, ir tėvai turėtų į vieną dūdą pūsti. Keičiasi ir vaikai. Dabar jie fiziškai ir psichologiškai silpnesni, socialiai apleisti. Tikra kankynė ir tas popierizmas. Pusę laiko suėda. Kartais pagalvoju, kad, užuot pildžiusi visokias anketas, geriau jau kokią mokymo priemonę paruoščiau. Tačiau aš su tomis problemomis susigyvenau. Be to, mokykloje yra ir gerų dalykų, kurie visas blogybes atsveria.

Jei jus vienai dienai švietimo ir mokslo ministre paskirtų, ką keistumėt?

O ką ta ministrė gali pakeisti? Juk dabar, žiūrėk, prisiplanuoja be galo be krašto, o planams įgyvendinti pinigų nėra. Net nežinau... Gal pirmiausia imčiausi materialinę bazę gerinti. Juk nuolat girdim, kad kaimuose mokyklos varvančiais stogais ir krentančiais langais. Pasirūpinčiau, kad visose mokyklose pedagogams būtų įrengti poilsio kambariai. Nors man materialiniai dalykai ne tokie svarbūs. Svarbiau tai, ko už pinigus nenupirksi. Tai turbūt pirmiausiai išleisčiau įsakymą dėl mokytojų darbo laiko. Lankiausi Olandijos mokyklose - ten nustatytas konkretus darbo laikas, o pertraukos - šventas reikalas. O mes ariam iki nugriuvimo, lyg nepakeičiami būtumėm.

Ar lieka laiko būti žmona, mama ar drauge? Kokia esate užvėrusi mokyklos duris?

Užvėrusi mokyklos duris vis tiek esu ta pati mokytoja. Darbadieniais iki vėlyvos nakties rašau, karpau... Savaitgaliais taisau sąsiuvinius. Vyras jau apsiprato ir pramogas atitinkamai organizuoja. Pavyzdžiui, sako, važiuojam savaitgalį pažvejot - aš pažvejosiu, o tu galėsi ramiai sau sąsiuvinius taisyt. Be to, net už mokyklos ribų negaliu sau leisti pamiršti, kad esu mokytoja. Vis tiek esi matomas żmogus. O vaikai... Mokytojų vaikai nuskriausti. Kaip batsiuvys be batų, taip mokytojo vaikai nesužiūrėti. Per dieną tiek savęs atiduodi, prisibendrauji, kad namie nieko nebesinori. Tačiau vieną tradiciją su vaikais saugom ir puoselėjam. Kas vakarą aš seku pasaką.