Valstybės tarnyba - tai ne Ali Baba ir 141 plėšikas

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo valstybinių įstaigų darbuotojų profsąjungos pirmininkė Irena PETRAITIENĖ, muitinės darbuotojų profesinių sąjungų pirmininkė Leokadija DAUJOTAITĖ, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiuo metu yra svarstomas biudžetas. Kadangi artėja rinkimai, vėl skamba socialistinės kalbos, kad bus didinamos algos. Tačiau mano ironija netaikoma biudžetininkams, valstybiniam sektoriui, apie kurį žmonėms išlikęs stereotipas - „jie yra valdžioje, tad gerai uždirba“. Kalbant apie žemiausią grandį, atlyginimai iš tikrųjų yra elgetiški, net ir Seimo narių padėjėjų, kanceliarijos darbuotojų algos nėra didelės. Seime yra žmonių, kurie yra išdirbę net ir 20 metų, tačiau jų atlyginimai tikrai nedideli.

I.PETRAITIENĖ: Jeigu kalbėtume apie pačią valstybės tarnybą ir biudžetinį sektorių, tai turiu pasakyti, kad nuo 2009 m., kai Lietuvą buvo ištikusi krizė ir po naktinių reformų apkarpyti darbo užmokesčiai, iki šiol atlyginimo bazinis dydis, nuo kurio priklauso alga (ji yra apskaičiuojama, pritaikius atitinkamą koeficientą pagal pareigybę, pagal darbo stažą, sudėtingumą), dar nepasiekė 2009 m. lygio. Nors nuo krizės prabėgo 10 metų. Valstybės tarnautojai iš tikrųjų yra skriaudžiami, nes ekonomika auga, šalyje pragyvenimo lygis lyg ir gerėja, tačiau pačioje valstybės tarnyboje teisingumas yra neatkurtas. Mes po truputį, nacionalinės kolektyvinės sutarties pagalba, tą bazinį dydį didiname, tačiau ne taip sparčiai, kaip jis iš tikrųjų turėtų būti sugrąžintas. Net negaliu pasakyti, kad jis auga, jis yra tik atkuriamas. 2019 m. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje, kurios nuostatos bus taikomos 2020 m., bazinis dydis auga 3 eurais, tam reikia 63 mln. eurų. 2020 m. biudžeto priėmimas artėja, vien mokytojai reikalauja 186 mln. eurų. Pagal nacionalinę kolektyvinę sutartį tiems valstybės tarnautojams, kurie uždirba mažiausiai, darbo užmokestis turėjo būti didinamas žymiai. Tarėmės, kad valstybės tarnautojams bus didinama nuo šeštos darbo apmokėjimo grupės iki dešimtos (šeštai grupei priskirti seniūnai ir specialistai). Tačiau padidinta tik devintai ir dešimtai grupėms.

G.JAKAVONIS: Kažkada streikavo policininkai. Dabar premjeras ir Vyriausybės kancleris yra buvę policininkai, keitėsi ir policijos generaliniai komisarai. O socialiniai policininkų reikalai pasikeitė? Antai girdime, kad ir gaisrininkams trūksta pinigų išmokėti už 12-ą mėnesį. Kas vyksta?

L.DAUJOTAITĖ: Muitininkai, kaip ir policininkai, gaisrininkai, nuo šių metų atsidūrė viename katile. Kitaip tariant, santykius reguliuoja vienas įstatymas - Vidaus tarnybos. Su atlyginimų neteisybe mes jau susidūrėme seniai. Ta neteisybė dangstoma algų vidurkiais. O kas yra algų vidurkis? Sudėkite ministro atlyginimą ir valytojos, gausite vidurkį... Važiuojam toliau, - mes „labai gerai“ gyvename. Aš nenorėčiau sutikti, kad žmonių atlyginimai valstybės tarnyboje kyla. Pasižiūrėkite, iš ko susidaro darbo užmokestis: iš algos, iš priemokų ir priedų. Čia ir neva darbo užmokestis kyla, nes atitarnavo tarnautojas ar statutinis pareigūnas tam tikrą metų kiekį - prisideda procentas, tačiau visa kita stovi vietoje. Noriu pasakyti, kad tokia pati situacija ir su policininkų atlyginimais, kaip ir karjeros tarnautojų bei kitų žemiausių grandžių atlyginimais. Norėčiau akcentuoti, kad muitinėje yra dar vienas dalykas - muitinės pasienio postai yra tam tikrose vietose ir, pavyzdžiui, iš Mažeikių muitinės pareigūnas vyksta į Panemunę ir grįžta atgal į namus, jam už vykimo išlaidas šiuo metu išmokama tik 108 eurus, tai yra maksimumas, nors jis išnaudoja daugiau kaip trečdalį atlyginimo. Kiekvienas žmogus siekia įsidarbinti arčiau namų, kad jam nereikėtų toli važinėti ir išlaidauti, gaišti laiką, o muitinės pareigūnas tokio pasirinkimo neturi, nes jų darbo vieta yra visa teritorinė muitinė. Mes susiduriame su šia neteisybe, kai žmogus, vykdydamas Vyriausybės skirtas funkcijas, privalo papildomai sumokėti. Kartu su policijos pareigūnais streikavome, dalyvavome šiose akcijose, tačiau nuo to laiko situacija pasikeitė labai mažai. Kaip buvom basi, taip ir esam basi: uniformų nėra, pinigų neskiriama, viršvalandžių apmokėjimų nėra, nes nepakankamas darbo užmokesčio fondas. Muitinėje trūksta daugiau kaip 300 pareigūnų, į konkursus neateina žmonės, nes mažas atlyginimas, o reikalavimai dideli. Vidutinis muitinės darbuotojų amžius yra virš 50 metų, pareigūnai sensta, o nauji neateina.

G.JAKAVONIS: Jei dar čia būtų pašto darbuotojai, tai situacija būtų apgailėtina, esu susidūręs su ja, gyvendamas kaimiškoje vietovėje. Paštininkams niekas neapmoka transportavimo išlaidų, o kur dar toks krūvis, kai reikia ir pensijas išmokėti, apskaitą atsisėdus namuose vesti, o atlygis yra vienas mažiausių. Ar taip po visų reformų nusigyvenome?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Lietuva, kaip ir daugelis Rytų bei Vidurio Europos šalių, pokomunistinių šalių, išgyveno reformų bandymus. Tos reformos buvo daromos ideologiniu pagrindu, nors ir teikiant techninę, humanitarinę, finansinę pagalbą. Laisvosios rinkos institutas sukūrė tokias klišes, primestas visuomenės suvokimui, kas yra viešasis sektorius. Klišės yra tokios, kad valstybė yra blogis, valstybė yra dažniausiai sutapatinama su biurokratija. Tą biurokratiją kaip tarakonus reikia naikinti, nes kuo daugiau biurokratų, tuo yra blogiau. Antra klišė yra ta, kad viešasis sektorius nekuria pridėtinės vertės (nors tai yra netiesa, nes viešasis sektorius Lietuvoje sukuria 21 proc.), kad valstybė yra labai prastas ūkininkas, todėl jos turtą ir funkcijas reikia privatizuoti. Taip buvo ir yra iki šiol, todėl reformos yra grindžiamos institucinio tinklo siaurinimu, darbo vietų skaičiaus karpymu, darbo užmokesčio fondo mažinimu. Tas leitmotyvas niekur neišnyko. Valstybė yra valdžia, o į valdžią atėjo žmonės iš visuomenės, todėl jie yra nekvalifikuoti. Įvaizdis yra toks, kad Seimas yra Ali Baba su 141 plėšiku ir visi valstybės tarnybose ar viešajame sektoriuje dirbantys žmonės yra žmonės, kurie vykdo visuomenei nelabai reikalingas funkcijas. Taip pat buvo kvestionuojama kolektyvinių veiksmų svarba. Turiu omenyje profsąjungas ir kitas organizacijas, kuriomis galima paveikti valdžios elgesį, formuojant ekonominę ir socialinę politiką. Tų reformų metu susiformavo tokia socialinė struktūra, kur aukščiausias sluoksnis turtingiausių žmonių yra gana siauras. Tačiau labai siauras ir vidurinis sluoksnis, o daugiausia yra pralaimėtojų, kurie yra pikti, kurie ieško kaltų dėl savo skurdo ir nesėkmių. Atsisakius kolektyvinio veiksmo ir perėjus prie individualistinių veiksmų, įsivyravo dar vienas leitmotyvas: tu gali viską, bet tu esi ir pats kaltas dėl savo ekonominio skurdo ir pan. Tos reformos labiausiai pasitarnavo Vilniui, tačiau Vilnius nėra visa Lietuva. Regionuose situacija yra tikrai labai prasta. Iki šiol neatkurti atlyginimai, buvę iki krizės.

G.JAKAVONIS: Visi paklodę tempia į savo pusę, profsąjungos nėra vieningos? Vieni kitiems gali gerkles perplėšti. Kam švietimo darbuotojams reikalingos trys ar keturios profsąjungos, kurios pešasi? Ar čia specialiai visi suskaldomi ir supriešinami?

I.PETRAITIENĖ: Mes su kolege Leokadija, priešingai kitoms profsąjungoms, bendradarbiaujame, prieš daugelį metų esame pasirašę su departamentu kolektyvinę sutartį, dabar yra rengiama kita kolektyvinė sutartis. Požiūris į valstybės tarnautojus šiek tiek keičiasi. Prieš daugelį metų buvo net abejojama, ar valstybės tarnautojai iš viso yra reikalingi Lietuvai. Tačiau dabar regiu kitą grėsmę - siekiama privatizuoti viešas paslaugas. Mūsų žmonės apie tai nemąsto, neįžvelgia pavojaus, kad mokyklos bus apmokamos, sveikatos apsauga bus apmokama ir pan. Čia reikėtų sutelkti jėgas ir visiems Lietuvos žmonėms neleisti tokių dalykų daryti. Tačiau visuomenė, o ypač žiniasklaida, plaukia paviršiumi - viskas gerai, valstybės tarnautojai yra blogiečiai. O pačių valstybės tarnautojų niekas neklausia ir negirdi. Be abejo, yra visokių įstaigų, organizacijų. Bet valstybės tarnyboje darbo krūviai dideli, atlyginimai mizeriški. Mūsų žmonės dirba viršvalandžius ir net nesugeba išsikovoti, kad būtų deramai apmokama už tuos viršvalandžius. Juk žmogus atlieka papildomą darbą po darbo, ne savo darbo laiku, tad reikia adekvačiai reaguoti ir atsakyti. Valstybės tarnautojai yra valstybėje podukros ir posūniai. Bet jie įbauginti, nemoka apginti savo teisių. Praėjusiais metais gegužės 1-ąją buvo rengiama demonstracija, kvietėme visus valstybės tarnautojus žygiuoti per Vilnių su plakatais ir reikalavimais. Atsišaukė 22 žmonės.

L.DAUJOTAITĖ: Labai gerai politikai ir kai kurie valstybės veikėjai įvaldę jau pokalbyje minėtą principą: skaldyk ir valdyk. Tuomet yra labai lengva žmones valdyti. Ir dabar matome, kokį nors skandaliuką numeta į eterį, ką nors išprovokuoja ir visi suka, nematydami, kas vyksta iš tikrųjų, niekas nepaklausia, kodėl tas skandalas išpūstas, nors dažnai ten būna net ne skandalas, o nereikšminga smulkmena? Kodėl žmonės yra skaldomi? Jūs net neįsivaizduojate, kas darosi valstybės įstaigose: tūlas pareigūnas ar darbuotojas yra visiškai priklausomas nuo vadovų, beteisis. Jis girdi vadovo nieko gera nežadančius žodžius: „Stosi į profsąjungą, pasižiūrėsime, kaip mes tave vertinsime.“ Yra net tokių pareigūnų, kurie, norėdami pereiti į aukštesnes pareigas, turėjo išstoti iš profesinės sąjungos (po kurio laiko jie grįžo atgal, prašėsi priimami, nes ir toliau buvo ujami ir niekas nepasikeitė). Kad mokyklos ar gydymo įstaigos pereis į privatų sektorių, tai nėra visiškai sveikintinas dalykas. Bet aš neįsivaizduoju, kaip muitinė gali pasidaryti privačiu sektoriumi. Ar tai reiškia, kad atsistosiu Šalčininkų kelio su Baltarusija poste ir atidarinėsiu šlagbaumą, galėsiu daryti ką noriu? Juk buvo sakyta, kad ateis privatininkas ir sumažins eiles prie postų. Bet tos eilės niekur nedingsta, pačiai taip pat teko matyti 12 km vilkikų eiles. Tad kyla klausimas: kas, valstybės požiūriu, yra žmogus? Susidarė įspūdis, kad jis - niekas, tik mokesčių mokėtojas. Mes žmonėmis pasijuntame tik tuomet, kai vyksta rinkimai į Seimą, į savivaldą, o paskui apie mus pamiršta. Į Seimą negali užeiti pareikšti savo nuomonės, pabandykite nueiti į savivaldybę, toliau holo neįeisite. Nuomonę galima išdėstyti elektroniniu laišku.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pagal atliktus tyrimus dėl mano minėtų reformų Rytų ir Vidurio europietis yra orientuotas į asmeninės gėrovės kaupimą. Tas žmogus dėl didesnio darbo užmokesčio, yra pasirengęs daugiau dirbti, jis nevertina svarbiausių dalykų, kurie yra čia ir dabar: sveikatos būklės, išsilavinimo lygio, saugumo ir kt. Tas funkcijas, kurias yra perėmusi valstybė, didžioji dauguma visuomenės šioje erdvėje laiko nereikšmingomis. Čia yra pagrindinė problema. Tuo metu vakariečiai jau kalba apie lankstesnes darbo formas, trumpesnę darbo trukmę, darbdavio prisidėjimą prie pensijų ir pan. Lietuviai priėmė būtent tokį Darbo kodeksą, kuris žymiai pablogino daugumos darbuotojų situaciją. Pritarčiau kolegoms, kad nėra to susitelkimo, kolektyvinio veiksmo, kolektyvinių, vieningų sprendimų rezultatų. Tas supratimas, kad viešajame sektoriuje dirba nereikalingi žmonės, vykdo nereikalingas visuomenei funkcijas, nekuria pridėtinės vertės ir kad jų reikia kuo labiau sumažinti, yra dominuojantis Lietuvoje, ypač žiniasklaidoje. Tai yra tikrasis ir primityviausias populizmas. Statistika skelbia, kad viešajame sektoriuje dirba 345 tūkst. darbuotojų, rugsėjo mėnesį jų darbo užmokestis buvo 847,1 euro. Lyginant su privačiu, jis yra didesnis. Tačiau dėl vykdytos regioninės politikos ir kitų dalykų tai yra didelis melas. Teigiama, kad švietimiečiai išsikovojo geresnes sąlygas. Tad pažvelgsiu į atlyginimus mokyklose. Pavyzdžiui, Vilniaus licėjaus mediana yra 1439 eurai, atrodytų, oho! Darbuotojai yra išrikiuoti nuo didžiausio iki mažiausio, suskirstyta į keturias grupes, mažiausiai uždirba 640 eurų į rankas, tai maždaug ketvirtadalis žmonių galėtų juos uždirbti. O aukščiausio lygmens darbuotojas uždirba 1893 eurus. Matote, kokios yra žirklės. Atsitiktinai paėmiau Biržų „Atžalyno“ mokyklą. Ten mažiausias atlyginimas į rankas yra 417 eurų, o vidutinis - 869 eurai. Akivaizdžios regioninės politikos pasekmės. Paimkime kitą sektorių, pavyzdžiui, gydymo įstaigos. Kauno klinikose (aš buvau nustebinta) mažiausioje grupėje uždirba 605,25 euro į rankas. Tačiau atlyginimų žirklės tarp aukščiausių ir žemiausių yra net 938,92 euro. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje mažiausiai uždirbantys gauna 528 eurus, Radviliškio ligoninėje - 446 eurus, Jonavos - 461 eurą, Elektrėnų - 453 eurus. Regioninės politikos spindesys ir skurdas.

G.JAKAVONIS: Tačiau kodėl lietuviams net valstybės tarnyboje nepavyksta išsikovoti didesnių atlyginimų?

I.PETRAITIENĖ: Manau, kad priežasčių yra gana daug. Pirmiausia, tai yra ir tradicijų, mentaliteto, aktyvumo klausimas. Kita vertus, ir pagarbos žmogui klausimas. Išmesti Lietuvoje žmogų į gatvę yra paprasta. Mes visi turėtume keisti mąstyseną, turime būti vieningi, kad nestovėtume vieni kitiems už nugarų: jūs, profsąjungos, dirbkite, jūs iškovokite, o mes pasinaudosime. Mes dabar irgi buvome gudresni ir nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje daugelį nuostatų numatėme tik profesinės sąjungos nariams. Tačiau nuostata, kad reikia atkurti atlyginimus visam viešajam ir biudžetiniam sektoriui, liko.

G.JAKAVONIS: Gyvenu Varėnoje, kur verslo beveik nėra, vos ne visos darbo vietos priklauso nuo pavaldumo rajono merui. Tad ką tu gali tokioje provincijoje pasipriešinti, kai žinai, kad liksi be darbo?

L.DAUJOTAITĖ: Tai yra valstybės požiūris į žmogų. Pagarbos nėra, žmogus yra tik mokesčių mokėtojas. Visi kiti, kurie negali dirbti, sergantys ar neįgalūs žmonės (neslėpkime, kad formuojama tokia nuomonė) yra veltėdžiai, nereikalingi žmonės. Tas pat yra ir valstybės sektoriuje. Juk valstybė yra žmonės.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Turiu draugų, giminių ir Amerikoje, Vokietijoje, ten dirbti valstybės tarnyboje reiškia laimėti aukso puodą, prestižo ir socialinio saugumo prasme. Tai yra nepamatuojami dalykai. Kas mums, lietuviams, gresia, jei mes nepakeisime šio požiūrio? Pirmiausia, visuomenės nuostata, kad valstybė yra lygu valdžia, neteisinga. Be gero švietimo, mes neturėsime ateities. Neturėsime ir gero ekonomikos specialisto, gero gydytojo. Be gero gydymo, mes neturėsime sveikos visuomenės ir darbingų žmonių, be geros policijos, pasienio tarnybos, išorinio sienos saugumo, mes nesijausime saugūs.