Urėdijų reforma: valstybiniai miškai pavojuje

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs Valkininkų urėdijos urėdas Arvydas STRAZDAS, Miško darbų rangovų asociacijos valdybos narys Audrius RADVILAVIČIUS ir Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ pirmininkas Gintautas KNIUKŠTA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Susirinkome kalbėti visiems čia esantiems skaudžia tema - apie naikinamus miškus. Matau, lietuvių gobšumas sunkiai suvokiamas. Jei anksčiau miškų urėdijų svetainė „lūždavo“ nuo informacijos, dabar ji tuščia. Kiek teko kalbėti su darbuotojais, pasirodo, kad jie yra pasirašę konfidencialumo sutartis ir bijo pasakoti, kas vyksta Valstybinėje miškų urėdijoje. Gerbiamas Arvydai, jūs vis tiek stebite, kas vyksta po urėdijų reformos, tad neabejoju, kad turite ką pasakyti.

A.STRAZDAS: Pirmiausia tai yra valstybinė įmonė ir to slaptumo, kaip yra tvarkomas ir prižiūrimas mūsų valstybės turtas, t.y. miškas - neturėtų būti.

Kai dirbau miškų urėdu, vienas pagrindinių reikalavimų buvo informacijos atvirumas ir jos išdėstymas konkrečiais skaičiais: koks yra gaunamas pelnas, kokios sąnaudos, kokie darbuotojai ir kiek jų dirba.

Metus bandžiau rinkti duomenis apie naujai sukurtą įmonę, deja, konkrečios informacijos, kuri aiškiai rodytų vykdytos reformos efektyvumą, šiuo metu aš nerandu ir labai jos pasigendu.

Kaip specialistas aš puikiai žinau, ką reiškia privalomieji darbai, kokie jų dydžiai, kokie buvo atliekami anksčiau, esant Generalinei miškų urėdijai. Taip pat būtų įdomu sužinoti, kiek valstybiniai miškai įnešė į biudžetą 2017 ir 2018 metais. To aš taip pat neradau. Būtų įdomu palyginti, kokie skaičiai buvo iki ir po reformos.

Teko kalbėti ne su vienu mūsų regiono darbuotoju. Miškininkystė yra atskirta nuo medienos ruošos ir medienos pardavimo. Šiuo metu dalis girininkijų darbuotojų yra pervesti į meistrus, o girininkas dalyvauja tik atrėžiant kertamas biržes, tačiau jis jų nebekerta ir medienos nerealizuoja. Girininkijos darbuotojai nežino, kiek pas juos miške yra medienos, kokie kiekiai ir kas juos veža. Tai yra valstybės turtas, kuris šiuo metu yra nevisiškai apsaugotas. Grįžtant prie ekonominių dalykų, galiu pasakyti, kad informacijos aš nerandu.

Galiu vadovautis tik pasikalbėdamas su buvusiais darbuotojais. Jie yra pasirašę konfidencialumo pasižadėjimus, tačiau visada pažymi, kad dabar yra tam tikra suirutė. Įkainiai už darbus šiuo metu yra gaunami palaipsniui, kai kurie darbuotojai teigia, kad atlyginimus turi skaičiuoti vos ne „iš debesų“. Anksčiau visi įkainiai būdavo paskelbti atvirai, o dabar to nėra. Tai yra problema. Gal ji ir susitvarkys, nes nauji darbuotojai gal dar nesuspėjo įsigilinti.

Atrodo, kad viską bandoma paimti į centrą. Tačiau toks savarankiškumo nebuvimas nėra geras dalykas. Svarbiausia, kad negalima palyginti, ar tai yra efektyvu, ar neefektyvu, nes girininkijos šiuo metu yra sumažintos, girininkų atlyginimai nepakeisti. Žinau atvejų, kai girininkas, turintis tris kartus didesnę apimtį, dirba už mažesnį atlyginimą nei tas girininkas, kuris dirba tris kartus mažesnėje girininkijoje.

G.JAKAVONIS: Spaudoje skaitėme, kad miškus sodinti bandoma pasitelkus kariuomenę. Turbūt visi prisimename laikus, kai studentus siųsdavo bulvių kasti. Bet juk mišką sodinti reikalingi įgūdžiai. Įdomu ir tai, kad privačių miškų savininkai yra priversti važiuoti sodinukų pirkti į Lenkiją, tačiau, kiek man aiškino, ten šaknų sistema yra kitokia. Tai, ką mes turėjome savo, dabar turime pirkti iš lenkų. Kaip reiktų vertinti visą šią situaciją?

A. RADVILAVIČIUS: Trumpai apie mūsų organizaciją, kuri skaičiuoja jau trečius metus. Įsikūrėme tuomet, kai valstybinių miškų pertvarka buvo dar tik planuojama. Nebuvome priešiškai nusiteikę, kaip tik galvojome, jog vyks teigiami pasikeitimai. Bet praktika parodė ką kita. Mūsų asociacija vienija visų teisinių formų dirbančiuosius, kurie susiję su miškais.

Šiandien mūsų narių yra 60, iš jų - 43 vienokia ar kitokia forma dirbo Valstybinėje miškų urėdijoje. Įvykus pertvarkai, panaikinus urėdijas, susidūrėme su ganėtinai liūdnu vaizdu - situacija nė kiek nepagerėjo. Tik galiu atsakingai pasakyti, kad mūsų narių labai padaugėjo. Jūs palietėte aktualią miškų atsodinimo ir atkūrimo problemą. Aš, 13 metų dirbęs miške, galiu pasakyti, kad pirmą kartą per tuos metus mes nesodiname miško.

Nežinau, kokiais ekonominiais kriterijais vadovaujantis ir pagal kokius skaičiavimus Valstybinė miškų urėdija nustato įkainius, kurie yra mažesni už veiklos sąnaudas, todėl mes esame pasmerkti dirbti nuostolingai.

Mano žiniomis, dabar vykdoma apie 50 proc. miškų želdinimo darbų. Įsivaizduokite, kokie kiekiai nesodinto miško yra visoje Lietuvoje. Kadangi miškasodžio laikas yra gana trumpas, tai arba miškas bus pasodintas pavėluotai, arba nekokybiškai, nors šis pavasaris yra gana dėkingas.

Įdomūs procesai vyksta pačioje Valstybinėje miškų urėdijoje. Mes gavome oficialią informaciją, nors pas juos viskas pakankamai konfidencialu, kad per viešųjų pirkimų sistemą skelbiami įkainiai rangai yra vienokie, o Valstybinė miškų urėdija, tiesiogiai samdydama galimai tuos pačius žmones, kuriuos ir mes samdytumėm, taiko jau visiškai kitus, didesnius įkainius.

Atsirado vietinių darbuotojų arba tiesiogiai urėdijos samdomų darbuotojų diferenciacija. Gana įdomus jų sprendimas per viešuosius pirkimus pirkti paslaugas. Anksčiau buvo sodmenų diferenciacija, t.y. pušies sėjinukai ir t.t., kiekviena eilutė turėjo savo įkainį.

Dabar viskas yra suvesta į vieną suabsoliutintą vidurkį - 6 euro centus. Visiškai nesvarbu, ar sodinsi stambiomis šaknimis ąžuolą, ar sodinsi didelę eglę ar mažą, iš to turėsi dar sumokėti valstybei mokesčius.

Galbūt rangovus kažkiek gelbėja nuo 2014 m. atsiradusi lengvata, galimybė išgyventi - žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų kvitai. Sezoniniams darbuotojams tai galbūt per daug neatsiliepia. Ganėtinai įdomu: valstybės įmonė samdo tuos pačius darbuotojus, kuriuos ir mes būtumėm samdę pagal žemės ūkio ir miškininkystės paslaugos kvitus, ir moka jiems didesnius įkainius.

Tuo būdu iš rinkos eliminuojami rangovai, todėl mes įžvelgiame nelygią konkurencinę aplinką. Kol kas savo teisininkams esame pateikę duomenis ir bandysime konkrečiai teikti užklausą Viešųjų pirkimų tarnybai ir Kainų konkurencijos tarybai dėl tokių atvejų.

G.JAKAVONIS: Jūs esate minėjęs dar vieną problemą, su kuria susiduriate. Aš, kaip paprastas duonos valgytojas, noriu paklausti, kas reglamentuoja, kad iškirsto miško nereikia atsodinti? Kas leidžia tokius dalykus?

A.RADVILAVIČIUS: Jie negali taip daryti. Yra miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatuose aiškiai parašyta, kad yra trejų metų laikotarpis ir tuomet miškas turi būti atkurtas. Tas galioja tiek privatiems, tiek valstybiniams miškams, jokio išskirtinumo jie neturi.

Nemanau, kad 50 proc. taip ir liks neatsodintų miškų. Jie visokiais būdais bando išspręsti šią problemą, tik nemanau, kad valstybinė įmonė tai daro garbingai. Samdydama „kvitininkus“, valstybinė įmonė nuo pačios valstybės sėkmingai paslepia mokesčius. Valstybės įmonė nesumoka valstybei tiek, kiek sumokėtų rangovai. Taigi tai jai didelės garbės nedaro.

Mes ne kartą esame susitikę su Valstybinės miškų urėdijos vadovais ir pasakėme, kad gavę faktus viską paviešinsime. Jie nepaneigė, bet prašė suprasti, kad situacija yra tokia ir kažkokiu būdu jie turi suktis iš esamos padėties.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Gintautai, esate Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ pirmininkas. Kas pas mus Lietuvoje vyksta, kad vis dėlto prireikė kurti Sąjūdį?

G. KNIUKŠTA: Kai kūrėme Sąjūdį „Už Lietuvos miškus“, šviesios atminties profesorius Vaidotas Antanaitis man ne kartą kalbėjo, kad šiuos žmones - reformatorius - reikia teisti, nes jie naikina ne tik urėdijas, jie naikina žmonių likimus, naikina pačią valstybę. Prisiminkime, kas vyko 2017 m.

Vasario mėnesį suvažiuoja miškininkai iš visos Lietuvos į Seimą, į konferencijų salę, su jais susitikti ateina tik du Seimo Aplinkos komiteto nariai. Ministras Kęstutis Navickas vaikšto po Seimą, bet neranda progos ateiti ir paaiškinti susidariusios situacijos.

Nei mokslininkų, nei visuomenės, nei miškininkų nuomonės šita valdžia negirdėjo. Susidarė toks įspūdis, kad ponas Navickas ir Martynas Norbutas, kurie buvo pagrindiniai šios reformos vykdytojai, galėjo net mėnulį nukabinti, jeigu jiems būtų kas nors davęs tokią užduotį.

Miškininkai buvo tiesiog apgauti. Miškininkams tuo metu neužteko lyderių. Kai jie važiavo prie Seimo, pirmininkas ponas Pranckietis juos tiesiog apgavo pasakęs, kad ši reforma nebus svarstoma, kad įstatymo projektas nukeliamas į rudenį.

Tačiau jau po poros dienų ponas Saulius Skvernelis padarė viską, kad šis miškų įstatymų pakeitimas būtų priimtas ir liepos 11 d. tai įvyko. Tad galime manyti, kad nuo tos dienos buvo pradėtas ne tik mūsų miškų urėdijų naikinimas, bet ir tam tikros dalies visos mūsų valstybės naikinimo pradžia, nes labai daug žmonių, tarp jų ir gabūs miškininkai, neteko darbo.

Pavyzdžiui, Vilniaus urėdas šiandien duoną užsidirba blaškydamasis tarp Ukrainos ir Lietuvos, turintys itin didelę patirtį miškininkai dirba švaros direktoriais arba dirba visiškai kitą, su mišku nesusijusį, darbą. Valstybė atsisako jų paslaugų vien todėl, kad ši reforma buvo reikalinga tik kai kuriems asmenims.

Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ pasiekė, kad 29 Seimo nariai kreiptųsi į Konstitucinį Teismą ir Konstitucinis Teismas svarsto šią bylą (balandžio 16 d. KT paskelbė, kad miškų reforma yra neteisėta - red. past.).

Šis įstatymas buvo priimtas per vieną dieną, pažeidžiant ne vieną įstatymą ir mūsų Konstituciją. Yra Sąjūdžio paskutinis kreipimasis į Parlamentą, į Vyriausybę, į prezidentę, kad būtina sudaryti parlamentinę komisiją ir išsiaiškinti, kokią įtaką priimant šį įstatymą turėjo medienos perdirbėjai ir jų lobistai. Jei žiūrėtumėm į eigą, viskas vyksta taip, kaip pasako ministras pirmininkas.

Aš šiandien negaliu teigti, bet ir negaliu paneigti informacijos, kad už tai buvo sumokėta. Žinoma, gal tie medienos perdirbėjų pinigai realiai neatsispindi, bet aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, turiu visišką teisę tai teigti, nes šitas įstatymas nebuvo derintas su visuomene, su miškininkais, su mokslininkais. Jis buvo priimtas per vieną dieną.

Galima įvertinti tai, ką kalbėjo frakcijos nariai. Ponas Skvernelis frakcijoje pasakė: „Ar jūs užmiršote, kas jus atvedė į Seimą?“. Pažiūrėkime kitą eigą. Kaip buvo padidinta 6 proc. kirtimų norma šiam penkmečiui? Aplinkos ministerija teikia projektą, kuriame juodu ant balto parašyta, kad miškų kirtimo norma nebus didinama. Tačiau rugpjūčio 8 dieną susirenka Vyriausybė ir norma padidinama iki 6 proc. Tas svarstymas truko 25 sekundes.

Ar galite įsivaizduoti, kaip yra priimami sprendimai Vyriausybėje? O po dviejų dienų S.Skvernelis važiuoja į Akmenę, į statomą medienos perdirbimo įmonę, įkasti kapsulę. Ar šių faktų neužtenka, kad būtų sudaryta parlamentinė komisija ir įvertintų ministro pirmininko suinteresuotumą sunaikinti šią sistemą? Ta urėdijų naikinimo sistema užsiėmė daug kas.

Aš kalbėjau su Arūnu Valinsku, kuris taip pat buvo Seimo pirmininku. Jis atvirai pasakė ir įvardijo žmogų, kuris siūlė jam penkiaženklę sumą už tai, kad būtų nušalinti tam tikri pareigūnai, trukdantys pirkti medieną pigiau ir paprasčiau. Jis įvardijo Sigitą Paulauską. Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ laukia Konstitucinio Teismo sprendimo ir pradeda mitingus visoje šalyje.

Mes dar kartą pakartosime valdžiai visus reikalavimus, kad būtina stabdyti visus kirtimus saugomosiose teritorijose, kol nėra išsiaiškinta situacija miškuose, stabdyti 6 proc. kirtimų normą, panaikinti Vyriausybės sprendimą, nedelsiant svarstyti klausimą dėl miškų įsigijimo užsieniečiams, nes šiandien vienas užsienio subjektas gali supirkti visus 882 tūkst. ha privačių miškų ir gali iškilti grėsmė nacionaliniam saugumui. Kaip minėjau, pirmas iš uždavinių - sudaryti parlamentinę komisiją, kad išsiaiškintų, kokia miško perdirbėjų įtaka buvo dėl šio įstatymo.

Susidarė paradoksali situacija, kai buvo sunaikinta ne tik visa gerai veikianti sistema, kur visos įmonės dirbo pelningai. Galima buvo palaipsniui mažinti jų skaičių, peržiūrėti, kur galima sutaupyti vienos ar kitos urėdijos sąskaita. O buvo panaikintas urėdijos vadovo konkursas, paskelbtas kitas.

Jį laimi verslininkas iš tos „Klaipėdos naftos“ grupuotės, finansų direktorius, nieko bendra neturintis su miškais. Šis žmogus neturi jokios patirties, jis galbūt turi vadybininko patirties, bet to neužtenka. Yra keista situacija, kad tas žmogus (Valstybinės miškų urėdijos direktorius Marius Pulkauninkas - red. past.) yra dirbęs kartu su Roku Masiuliu vienoje įmonėje.

Susisiekimo ministras R.Masiulis, kaip žinote, daro pertvarkas „Lietuvos geležinkeliuose“. Aš įvardyčiau tai kaip valstybės užgrobimą - yra sudaryta viena verslo grupuotė. Ir ji nenori parodyti, kad situacija blogėja, kad medelynai panaikinti, nes jie taupė. Visuomet miškininkai skirdavo tam pinigų, miškasodžio talkos būdavo tik simbolinės, kad parodytų mūsų Tautos, mūsų lietuvių prisirišimą prie miško.

Dabar yra masiškai siunčiami kareiviai. Plungės miškuose dirba kareiviai. Vadinasi, šie žmonės, atėję į valdžią, stengiasi neparodyti tikrosios padėties. Situacija palaikoma ir pelnas padidėjo tik todėl, kad pakilo medienos supirkimo kainos ir nebuvo jokių investicijų.

G.JAKAVONIS: Miškininkai visuomet dar užsiiminėdavo gaisrų gesinimo sistema, tačiau dabar sistema yra suardyta...

A.STRAZDAS: Man gana nesunku viską matyti, kadangi nuo urėdijos kiemo gyvenu per 200 metrų. Kartais įdomu stebėti visą techniką, į kurią tikrai nemažai investavome. Iš 42 urėdijų mes buvome vidutinė urėdija ir kiekvienais metais į investicijas įdėdavome apie 1 mln. Eur. Buvo nupirkti ir medienvežiai, ir medkirtės, daug technikos, kuri dirbo miškuose.

Mes vieni iš pirmųjų Lietuvoje gaminome biokurą. Dabar stebiu tos technikos darbą ir matau tokias tendencijas: buvo trys medienvežiai ir kai vienam vairuotojui sukako pensinis amžius, medienvežis greitai nustojo dirbti. O kadangi medienvežiai dirbo dviem pamainomis, buvo ir antras vairuotojas, bet jis labai greitai buvo pervestas į traktorininkus. Matosi, kad turtas yra neefektyviai naudojamas.

Grįžkime prie mūsų Valkininkų medelyno likimo. Kiekvienais metais jis parduodavo apie 1 mln. pušų sodmenų. Dabar gavau duomenų, kad Valstybinė miškų urėdija per visus 26 regioninius padalinius laisvai parduoti turėjo visai nedaug daigų. Matyt, taip atsitiko todėl, kad pagrindinė įmonė, kuri turėjo auginti sodmenis, jų neužaugino, o kitiems, kurie buvo naikinami, „iš viršaus“ buvo duotas įsakymas nesėti.

Kalbant apie nedarbą, žinau, kad iš buvusių mūsų urėdijos rangovų - o dirbo apie penkios rangovinės organizacijos, - šiuo metu visos penkios yra netekusios darbo. Tai yra vietinės įmonės, kurios įdarbindavo vietinius gyventojus.

Tačiau konkursus laimėjo Žemaitijos rangovai, viena įmonė iš Vilniaus ir tik viena iš Varėnos. O tos vietinės penkios įmonės, kurios dirbo darbus už tuos pačius įkainius, faktiškai neteko darbo ir yra laisvos, ieškosi darbų privačiuose miškuose. Manau, čia yra vidinės problemos pačioje Valstybinėje miškų urėdijoje.

Jie, matyt, jau suspėjo organizuoti konkursus. Aš ir pats įkūriau įmonę, susijusią su miško tvarkymu, tad teko nagrinėti skelbiamus pirkimų konkursus. Matau, kad skelbiamuose konkursuose įkainiai yra vieni, o paskui sužinojau, kad yra sąlyga, jog rangovai negali siūlyti didesnio įkainio nei nurodyta. Jei yra siūlomas didesnis įkainis, pasiūlymas yra atmetamas. Tai yra grubus viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas.

Kalbant apie priešgaisrinę apsaugą, situacija gana sudėtinga. Pavasaris šiemet yra labai sausas, visur, kaip ir pas mus Dzūkijoje, tereikia tik mažos kibirkštėlės. Duok Dieve, kad to neatsitiktų. Matau, sumažėjo darbuotojų, galinčių dirbti priešgaisrinėje apsaugoje. Aš žinau, kad turi būti sudaromos priešgaisrinės komandos, kad būtų kas joms vadovauja. Vadovaujančių darbuotojų šiuo metu yra, grafikai yra sudaryti, bet krūvis tenka labai didelis.

G.JAKAVONIS: Viename leidinyje radau 2017 metų 500 turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą. 12 vietoje - Sigitas Paulauskas. Nė vienas iš to sąrašo nesugebėjo turto „užsiauginti“ tiek, kiek jis - 102 ar 104 mln. eurų... Visos čia minėtos pavardės atėjo per energetiką iš „Klaipėdos naftos“. Energetiką praradome, geležinkeliai byra, o prezidentė jiems medalius kabina už nuopelnus Lietuvai...

A.RADVILAVIČIUS: Jei pažvelgsime į situaciją prieš kelerius metus, tai pramonininkai visuomet keldavo aprūpinimo pigia žaliava klausimą. Todėl jų indėlis pertvarkant valstybinius miškus galėjo būti. Nedrįsčiau tiesmukiškai teigti, kad čia jų nuopelnas, bet jų lobistai visuomet būdavo linkę pasirūpinti. Ne kartą buvo teikti pasiūlymai ir Seimui, ir Aplinkos komitetui.

Norėčiau sugrįžti prie to, apie ką kalbėjo ponas Strazdas. Pagrindiniai kriterijai, kodėl neina darbuotojai ir rangovai, visgi yra kainodara ir kainos, įkainiai. Galbūt didžioji Lietuvos urėdijų dalis visada skelbdavo maksimalius įkainius, bet tuomet gal būdavo įkainiai tokie, kad buvo galima ir gyventi, ir išgyventi, ir darbuotojams mokėti. Mes padarėme tyrimą, paėmę miško ruošos įkainius nuo 2010 iki 2017 m. Per šį laikotarpį įkainiai pakilo apie 15-20 proc.

Mūsų asociacija net bando įžvelgti tokį dalyką, kaip dominavimas rinkoje. Anksčiau buvo 42 urėdijos, kurios per viešuosius pirkimus skelbdavo konkursus ir tarp jų būdavo konkurencija. Jei viena urėdija man teikia sąlygas, kurios manęs netenkina, aš galiu pasirinkti kitą.

Šiuo atveju yra viena valstybinė urėdija, kuri dominuoja rinkoje ir pati „užsakinėja muziką“, sudaro sąlygas, pagal kurias ji pati nori dirbti. Įkainius nustatinėja, vadovaudamasi savo technikos naudojimu. Kaip žinoma, Valstybinės miškų urėdijos technika dirba pačiose geriausiose vietose, rangovams tenka šlapiausios vietos, visos tos vietos, kurios nenaudingiausios pačiai Valstybinei miškų urėdijai.

G.KNIUKŠTA: Dar norėčiau priminti, ką kalbėjo ponas Navickas ir ponas Narbutas - pirmiausia atlyginimai kils žemesnei grandžiai, t.y. girininkams. Aš neseniai buvau Punios šile, susitikau su Punios girininku ir klausiu, kiek tamstai atlyginimas padidėjo. Žmogus netgi įsižeidė.

Sako, kad pridėjo 30 Eur, o sujungė dvi girininkijas. Ką reiškia sujungti girininkijas? Vadinasi, taip užtikrinama ypač prasta miškų priežiūra. Aš važiuoju per Lakajos draustinį, dienos metu kerta mišką. Stabdau traktorių ir klausiu, kas čia vyksta, o jie man sako, kad turi leidimą.

Ateina buvusi girininkė ir teigia, kad čia ne tik Lakają naikina, bet visą mūsų valstybę sunaikins. Atsitiko taip, kad nėra miške priežiūros. Miško savininkui valstybė tikrai būtų sumokėjusi pinigus, bet būtų nedarkiusi draustinio kraštovaizdžio. Ir į ką kreiptis? Pas Marių Pulkauninką, vadovaujantį valstybinei įmonei, nepakliūsi, o tai yra mūsų mokesčių mokėtojų išlaikoma įmonė ir mes turime teisę paskambinti ir paklausti, kas ten vyksta. Bet čia yra valstybė valstybėje.

Ne kartą esame kreipęsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, bet nė karto nesulaukėme jokios reakcijos. Kartais pajuokauju, kad nors jos patarėjai būtų atvėrę langą ir šūktelėję: „Ė, jūs ten, kas jums nepatinka tuose miškuose?“. Bet visiškai nepasidomėjo. Juk galėjo nuvažiuoti į Labanoro girią ir pasižiūrėti. Galų gale galėjo paprašyti medžiagos, kaip atrodo mūsų miškai iš palydovo. Lietuva tikrai yra kertama ir visiškai be jokios kontrolės.

Prezidento rinkimai... Aš esu girdėjęs ir gerbiu Arvydo Juozaičio tvirtą nuomonę, kad iš tikrųjų Lietuva taip toliau gyventi nebegali. Jis žada, jeigu bus išrinktas prezidentu, nedelsiant imtis miškų reikalų. Iš kitų kandidatų aš, deja, to nesu išgirdęs. Esu girdėjęs, kad žmonės yra uždavę klausimus ir poniai Šimonytei, tačiau ji klausia, o kas negerai tuose miškuose?

Tai rodo, kad žmogus visiškai nenori įsigilinti į tuos klausimus, į tuos žmonių rūpesčius. Patys konservatoriai balsavo už miškų reformą, net neįsigilinę. Ir dar taip skaudžiai žmonėms įsirėžė į sąmonę toks jų pasakymas:

„Mes pritariame miškų reformai, o jūs pritariate pridėtinės vertės mokesčio lengvatai už šildymą“. Ar galima lyginti nacionalinį turtą su pridėtinės vertės mokesčio lengvata šildymui? Ar kas nors pasikeis? Manau, pasikeis, tik galbūt tam prireiks daugiau laiko. Tikiu, kad žmonės netylės.

Dabar bunda visuomenė, tie masiniai mitingai šalyje parodys, ką iš tikrųjų žmonės galvoja apie šios valdžios sprendimus dėl miškų.

Filmuotą konferencijos medžiagą rasite čia.