Tyrimas: kuo žemaitis skiriasi nuo aukštaičio?

Lietuvių mokslininkai, nusprendę ištirti lietuvių kilmę, tikina, kad žmonių maišymasis ir migracija yra natūralūs procesai, o lietuviai gali didžiuotis turtingu ir senu genomu.

„Nature“ grupės atviros prieigos žurnalas „Scientific Reports“ publikavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkų dr. Alinos Urnikytės, akad. prof. Vaidučio Kučinsko ir doc. dr. Almos Molytės kartu su kolegomis iš Ispanijos ir Estijos parengtą straipsnį apie lietuvių genomo tyrimus.

Straipsnis atskleidė, kokia yra mūsų, lietuvių, kilmė ir kas buvo mūsų protėviai, kas turėjo didžiausią įtaką lietuvių genomui.

LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ profesorius teigė, kad žmogus nėra atvykėlis iš Mėnulio, jis negali būti atskirtas nuo kitų.

„Žmonės visada maišosi, migruoja. Jei lyginame žmones iš Vakarų Europos ir lietuvius, mes išsaugojome daugiau vakarietiškų, pradinių genomo komponentų“, – sakė akademikas.

Dr. Alina Urnikytė akcentavo, kad mes išsiskiriame tuo, kad turime didžiausią genetinį komponentą iš medžiotojų-rinkėjų, atėjusių iš Vakarų: „Turime daugiausia senovės Vakarų pasaulio genetinių komponentų. Esame sena populiacija. Esame išskirtiniai.“

„Dabartinė Lietuvos populiacija yra sudaryta iš ankstesnių baltų genčių atstovų, tačiau genetiniai tyrimai liudija, kad mūsų genomą suformavo ir tolimesnių kraštų ar net žemynų atstovai.

Tirdami DNR sekos įvairovę mokslininkai pirmą kartą nustatė, kad lietuvių genomą formavo protėviai iš trijų priešistorės laikotarpių – iš Uralo stepių, Vidurio Europos ir Skandinavijos pusiasalio“, – VU pranešime cituojamas vienas mokslinio straipsnio autorių emeritas prof. V. Kučinskas.

Ar daug skiriasi aukštaitis nuo žemaičio?

Pasak mokslininko, jų atlikti naujausi genetiniai tyrimai padeda atsakyti į klausimus, ar lietuvių genomas labai skiriasi nuo kitų Europos ir pasaulio tautų genomo, kam esame artimesni – rytiečiams ar šiauriečiams, kaip mūsų genus veikia besikeičiančios gyvenimo sąlygos.

Naujausi genetinių tyrimų duomenys taip pat atskleidė, kad šiek tiek skyrėsi žemaičių ir aukštaičių genomas.

Mokslininkai mano, kad taip galėjo nutikti dėl dalinės lietuvių genetinės izoliacijos. Kaip sako tyrėjai, kuo hierarchinis populiacijos lygis (kaimas, apylinkė, rajonas) yra aukštesnis, tuo genomo skirtumų aptinkama mažiau. Didžiausias skirtumas išryškėjo tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos kaimų gyventojų.

„Žmonės skirtinguose Lietuvos teritorijos regionuose gyveno sąlyginai izoliuoti dėl tankių miškų, pelkių. Todėl anksčiau reikšmingesni genetiniai skirtumai egzistavo tarp lietuvių iš skirtingų geografinių regionų, tačiau šiuolaikinėje lietuvių populiacijoje jie beveik išnyko“, – pasakoja dr. A. Urnikytė.

Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės

Rekonstruojant Lietuvos populiacijos kilmę, 399 lietuvių genomo duomenys buvo palyginti su skirtingų istorinių laikotarpių 284 genomais. Buvo tirti ne didmiesčių, bet aplinkinių gyvenviečių lietuviai, kurie ten gyveno patys, ir dar dvi jų kartos.

Tyrimas atskleidė šiuolaikinių lietuvių išskirtinumą – nustatyti trys genetiniai komponentai, priklausantys protėviams iš trijų skirtingų priešistorės laikotarpių: pagrindinis genetinis komponentas priklauso prieš neolitą gyvenusiems medžiotojams-rinkėjams, o kiti du mažesnio santykio gentiniai komponentai – ankstyvojo ir vidurio bronzos amžiaus stepių pastoralistams ir vėlyvojo neolito bronzos amžiaus europiečiams.

Be to, nustatytos trys medžiotojų-rinkėjų grupės, turėjusios įtakos formuojant Lietuvos populiacijos pagrindinį genetinį komponentą: Vakarų Europos medžiotojai-rinkėjai, medžiotojai-rinkėjai iš Skandinavijos ir kiek mažiau Rytų medžiotojai-rinkėjai.

Tai parodo sudėtingą lietuvių populiacijos istoriją, kai maišėsi skirtingos protėvių grupės skirtingais istoriniais laikotarpiais.

„Kai mes palyginome šiandieninę Lietuvos populiaciją su skirtingų istorinių laikotarpių senovės genomais, pasirodė, kad lietuviai daugeliu atvejų yra panašiausi į tuos Vidurio Europos gyventojus, kurie ten gyveno prieš 5–8 tūkstančius metų.

Pavyzdžiui, šių dienų prancūzai yra mažiau panašūs į prieš 5–8 tūkstančius metų Prancūzijoje gyvenusius žmones nei dabartiniai lietuviai“, – teigia genetikas prof. V. Kučinskas.

Tai rodo, kad lietuviai išsaugojo savo genomo unikalumą per daugybę amžių, nepaisant nepalankių istorinių įvykių ir tuo metu paplitusių mirtinų ligų.

Tyrimo metu taip pat buvo nustatyti lietuvių populiacijai specifiniai gamtinės atrankos signalai: genai, koduojantys skirtingas kolageno grandines (COL6A5, COL6A6), genai, atsakingi už šviesios odos pigmentaciją (TYRP1, SLC24A5).

Senesnės kilmės gamtinės atrankos signalai nustatyti tik keli, jie susiję su dieta (PNLIP, PNLIPRP3 ir PPARD) ir greičiausiai vykstant evoliucijai buvo palaikomi per specifinių patogenų įtaką ir vietinę lietuviams būdingą mitybą, veikiant gamtinei atrankai.

Kaip žmonės pasklido po planetą?

Per maždaug 200 tūkst. metų Homo sapiens istoriją Žemėje, mes, skirtingai nuo visų kitų ankstesnių žmonių rūšių, sugebėjome kolonizuoti visą pasaulio rutulį. Visgi mes nebuvome pirmieji, pasklidę iš Afrikos po kitus žemynus. Pirmuosius tokius žingsnius mažiausiai prieš 1,8 mln. metų žengė kai kurie iš mūsų protėvių.

Pirmoji nuotykių ištroškusių homininų banga pasipylė rytų kryptimi Azijos link, kol galiausiai pasuko vakarų bei šiaurės kryptimis į Europą. Homo erectus paplito Azijoje, kur nuvyko taip toli į pietus, jog pasiekė Javos salą, o štai Homo heidelbergensis pasklido tiek Azijoje, tiek Europoje.

Kalbant apie mūsų pačių rūšį, visi įrodymai leidžia manyti, jog Afrikoje mes pragyvenome pirmuosius 100 tūkst. metų iš visos 200 tūkst. metų trunkančios egzistencijos. Po pirmojo nedrąsaus bandymo migruoti praėjo dar daugybė metų, kol žmonės vėl pamėgino tai įgyvendinti. Šį kartą tai buvo masinio išsikėlimo pradžia:

vos per 50 tūkst. metų laikotarpį Homo sapiens sparčiai paplito po visus žemynus, išskyrus Antarktidą. Ši migracija mūsų rūšį pavertė pačia invaziškiausia žinoma rūšimi istorijoje.

Kas pakurstė tokio masinio persikėlimo troškimą? Kai kurie mokslininkai mano, jog mūsų rūšis paprasčiausiai sekė paskui klajojančius gyvūnus, kurie buvo medžiojami ir valgomi. Žinoma, jog kartu su mumis savo teritorijas panašiai plėtė ir kitos didžiosios grobuoniškos gyvūnų rūšys. Vis dėlto dalis kitų ekspertų prisilaiko romantiškesnio požiūrio, jog aistra kelionėms ir pažinimo troškimas visuomet buvo esminės žmonių savybės.

Kodėl išmirė neandertaliečiai?

Prieš 35–45 tūkst. metų šiuolaikiniai žmonės paplito po Europą, kurioje dar 250 tūkst. metų anksčiau įsikūrę neandertaliečiai mįslingai išnyko. Daugybė mokslininkų įtaria, jog šie du įvykiai yra susiję: atvykę Homo sapiens nukonkuravo artimus savo pusbrolius ieškodami maisto ir išteklių, o galbūt net aktyviai juos puldinėjo. 

O štai kiti ekspertai svarsto, jog galbūt dėl neandertaliečių išnykimo galėjo būti kaltas pernelyg mažas jų genofondas. Pasak kai kurių tyrimų, neandertaliečių populiacija niekada nebuvo išaugusi daugiau nei pora tūkstančių individų. Genetinės įvairovės trūkumas ir mažas populiacijos dydis neandertaliečius galėjo padaryti labai pažeidžiamus infekcijoms, radikaliems aplinkos pokyčiams ir gaivalinėms nelaimėms.