Teisutis Matulevičius: "Reveransas gyvenimui"

Todėl ir statome paminklus šunims už jų ištikimybę, pelytėms ir žiurkėnams už jų aukas mokslui, karvėms už tai, kad šimtmečiais gelbėjo žmoniją nuo bado, žirgams - ištikimai tarnavusiems kariams mūšio lauke. Statomi ir žmonėms, kartais už neabejotinus nuopelnus, kartais už...

Ypač grandiozinius paminklus mėgo komunistai. Jų vadų garbinimas buvo toli peržengęs sveiko proto ribas.

Tikriausiai tai yra viena iš priežasčių, dėl ko mes iki šiol labai jautriai žiūrime į bet kokių paminklų statymą. Žinia - nepastatysi, nereikės ir griauti, juoba, kad karčios patirties turime ir Klaipėdoje. Tačiau juk ir be paminklų statymo yra būdų, kaip santūriai ir pagarbiai galime įvertinti nusipelniusio žmogaus darbus, jo atminimą.

Visdėlto per tris nepriklausomybės dešimtmečius monumentaliais paminklais pagerbėme Martyną Mažvydą, Vydūną ir keliautoją Antaną Pošką. Yra ir kuklesnių atminimo ženklų. Akivaizdu, kad esame labiau linkę įamžinti abstrakčius dalykus ir įvairias sukaktis: tai "Arka" ir paminklas Lietuvos tūkstantmečiui, "Albatrosas", pėdutė Sąjūdžiui, pėdos nusipelniusiems ir jau mus palikusiems klaipėdiečiams...

Neužmirštame ir vaiduoklių, slibinų, katinų, pelių, šunų ir kaminkrėčių, taip pat rašytojų, poetų, politikų ir filosofų, geležinkelio prižiūrėtojų...

Tačiau noriu pakalbėti ne apie paminklus, o apie kur kas santūresnės pagarbos nusipelniusiems, padariusiems daugiau negu priklausė, rizikavusiems, padėjusiems skurstantiems, patekusiems į bėdą, garsinusiems miestą pasaulyje...

Vaikščiojau po miestą, atrodo viskas gerai, žvilgsniui lyg ir nėra už ko užkliūti, bet, va, dešinėje Dangės krantinėje prisėdęs ant suolo atkreipiau dėmesį į ant jo pritvirtintą kažkokią lentelę.

Ant kitų taip pat. Anksčiau jų nebuvau pastebėjęs (turiu nuodėmę daugiau laiko praleisti automobilyje), todėl susidomėjęs pradėjau skaityti, kas ten parašyta: Aldona Kleivienė - Telšių mero žmona, Danutė Ropienė.- Ignalinos mero žmona, Virginija Jasiukevičienė - Širvintų rajono mero žmona, Nijolė Avrasevičienė - Kelmės rajono mero žmona, Daiva Kanopienė - Rokiškio rajono mero žmona ir dar kelios apsilupusios lentelės su Klaipėdai,ko gero,didžiai nusipelniusių moterų pavardėmis.

Tačiau ar tikrai jos yra kuo nors nusipelniusios miestui? Gal tik aš, retai iš automobilio išlipantis subjektas, nieko nenutuokiu apie tų moterų pasiaukojimą ir didžius darbus, nuveiktus Klaipėdos labui?

Nepatingiu pasiteirauti miesto istorikų ir politikų, bet nė vienas jų apie jokius nuopelnus nieko nebuvo girdėjęs! Vėliau vienas jų prisiminė irpapasakojo, kad minėtos ponios su savo vyrais buvo pakviestos į kažkokią Klaipėdos šventę. Ir... atvyko!

Daugiau nieko, nebent kaip nuopelnus pripažintumei tai, kad A. Kleivienė kažkada tai buvo Telšių švietimo skyriaus metodininkė, o D. Ropienė daug metų vargo kaip Ignalinos rajono savivaldybės vyriausioji specialistė.

Gal tik Jurbarko rajono mero žmona Rita Juškienė, kurios pagerbimo lentelė taip pat pritvirtinta ant suolo, yra labiau nusipelniusi, nes vadovavo įmonei, prekiaujančiai maisto produktais. O kodėl nepagerbti, juk visi valgome, taip sakant, palaikome gyvastį.

Gal taip viską ir būčiau praleidęs pro ausis, tačiau, grįžęs namo, tą patį vakarą per televiziją pažiūrėjau kažkokią laidą apie tragiškus Sausio 13 - tosios įvykius. Pasakojo apie septynis vyrus, kurie tada užsibarikadavę Gedimino pilies bokšte ruošėsi atremti okupantų atakas ir taip išsaugoti ten plevėsuojančią Lietuvos valstybės vėliavą.

Buvo paruošę visokių spąstų: prie durų prijungę aukštą įtampą, ant siaurų laiptų prikrovę akmeninių patrankos sviedinių, takus į bokštą aplieję vandeniu, kuris virtęs į ledą, buvo didelė kliūtis užlipti ant kalno. Visiškai izoliuoti nuo visuomenės taip praleido dešimt parų. Ir išsaugojo!

Atvažiavę sovietų kareiviai pavaikščiojo, apsidairę ir įvertinę situaciją nusprendė, kad neverta veltis dar į vienas žudynes. Ir ką?

Ogi visiškai nieko. Tie septyni gyvybes paaukoti pasiryžę vyrai buvo užmiršti, absoliučiai niekaip neįvertinti, lyg jų ten visai nebuvo. Ir tik po 30 metų kažkas juos prisiminė. Bet ir vėl - tik prisiminė.

Keista, ar ne? Kai trečdalis Lietuvos vaikšto prisikabinę visokių ordinų ir medalių, kitokių garbės ženklų, kai kabinetų ir fotelių "generolai" ir kovotojai liežuviais pagal regalijas jau baigia pasivyti "brangųjį Leonidą Iljičių", tikrieji tų dienų didvyriai užmiršti ir niekam nebereikalingi.

Juokas yra geriausias būdas absurdui nuskausminti. O jei rimtai ir be humoro, pasvarstykime, kodėl pagerbtos tos merų žmonos, o ne, tarkime, klaipėdiečiai, kurių nuopelnai miestui niekam nekelia abejonių? Juk turime daugybę Metų klaipėdiečių, aktyvių, žinomų ir gerbiamų.

Tai ar jie neverti bent jau tokios pagarbos kaip kad į Klaipėdą atsitiktinai užklydusios rajonų merų žmonos? Turėtų Metų klaipėdiečiai savo suoliukus ir tai būtų visiems suprantama. Taip būtų kuriama gyvoji miesto istorija.

Pagaliau jei nori įsiamžinti pats, įamžinti sau brangius žmones ar kokius nors įvykius arba simbolius, geresnę vietą kaip Martyno Mažvydo alėja Klaipėdoje vargu ar rasi.

Čia miesto valdžia pristatė daugybę akmeninių suolelių. Kaip pas mus įprasta, buvo aktyvistų, jais pasipiktinusių, tačiau ilgainiui, kai suoleliai pradėjo įgauti ne tik meno kūrinių formą, bet ir tam tikrą socialinę ir moralinę prasmę, aistros nurimo.

Dabar čia kiekvienas norintis gali pasėdėti šuniukui Marsui ant nugaros arba šalia Mažosios mergaitės, o susipykę sutuoktiniai (juk visko pasitaiko), susitaikyti atsisėdę ant suolelio "Susitaikymas".

Beje, tą suolelį su šeima nusprendėme pastatyti už savo lėšas. Dėl to teko atsisakyti atostogų kelionės su vaikais į šiltuosius kraštus. Iš pradžių ilgai svarstėme ir dvejojome, tačiau apsisprendę nė karto nesigailėjome.

Dabar jaučiamės pagerbę miestą ir jame gyvenančius žmones kurie visada gali pasėdėti ant to suoliuko, pailsėti ir pamąstyti apie savo gyvenimą, be abejo, pagalvoti ir apie mūsų šeimą.

Neslėpsiu, man, ko gero, kaip ir daugeliui žmonių, tai kelia malonius prisiminimus ir emocijas. Be viso kito tai priminimas vaikams, giminėms ir draugams, ženklas, kad esame šio miesto dalis.

Suprantu, kad bus žmonių kurie visa tai vertins kaip tuštybę ir norą pasipuikuoti, bet užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodytų miestas, jei tokių akcentų neturėtų, jei viskas aplinkui vėl būtų pilka, nyku ir valdiška.

Manau, kad visa tai yra prasminga, tačiau kartu tai yra reveransas Klaipėdai, miestui kuriame gyvena mano šeima, kuriame auga mūsų vaikai. Tiesa, tokie įamžinimai ir pagerbimai kainuoja nemažus pinigus, tačiau jų prasmė šimtus kartų lenkia jų materialiąją vertę.

Tai tikrai ne pigios ir jau bebaigiančios apsilupinėti lentelės dabar jau buvusioms merienėms ant Dangės pakrantės suoliukų.

Gal čia aš ir be reikalo užsipuoliau buvusių merų žmonas, kažkada apsilankiusias mūsų mieste.

Atsiprašau! Tačiau neabejoju, kad ir Klaipėdoje gyvena nusipelnę žmones,kur kas labiau garsinantys miestą savo darbais, kūriniais, idėjomis ir iniciatyvomis nei per šventę pusdienį paviešėjusios garbingų vyrų garbingos žmonos.

Tai tokios mintys buvo apnikusios mane pusdienį pasidairius po Klaipėdą. Gal ir ne viską teisingai surašiau, tačiau nuoširdžiai.

Redakcija už straipsnio autoriaus nuomonę neatsako.