Rusija tyčia ieško konfliktų su Vakarais

- Kaip vertinate pastaruoju metu plačiai aptarinėjamą ir, panašu, greitai nenurimsiantį Turkijos ir Europos Sąjungos konfliktą?

- Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas puikiai išmano geopolitinę pasaulio istoriją ir suvokdamas, kokias klaidas darė ankstesni vadovai ir valdovai, jų nebekartodamas dabar savo tikslams realizuoti išnaudoja „turkų kortą“.

Nors, iš esmės, tai, kas vyksta dabar, yra dar XIX a. prasidėjusios „Didžiosios priešpriešos“, kurioje susikirto jūrinių ir kontinentinių valstybių interesai, tąsa. Nerimą kelia tai, kad situacija pastebimai kaista, tačiau ne visi politikai tai sugeba arba nori pamatyti.

XIX a., turėdami pinigų ir būdami įtakingi, britai padarė viską, kad Europos valstybės nesusivienytų. Prancūzijos imperatorius ir puikus strategas Napoleonas aiškiai suvokė, kad jam europinių šalių pagalba yra būtina.

Jis sugebėjo „po savo sparnu“ priglausti austrus ir tuometinius prūsus, buvo pradėjęs derybas su Rusija ir tik aktyvus britų įsikišimas, įskaitant ir caro Aleksandro tėvo Pavlo nužudymą, sujaukė visus prancūzų planus. Taip Napoleono kontinentinės valstybės idėja buvo sunaikinta, o netrukus buvo sunaikintas ir pats imperatorius.

Nepaisant šios nesėkmės, XIX a. vokiečiai, prancūzai ir rusai vis tiek ieškojo bendrų sąlyčio taškų, tačiau tam nuolat trukdė turkus puikiai išnaudoję ir su Rusija supjudę britai. Negalima pamiršti ir to, kad, sumaniai veikdami ir sunaikinę įtakingiausią karo priešininką - Rasputiną, britai XX a. pradžioje įtraukė Rusiją ir į Pirmąjį pasaulinį karą, po kurio daugelis Europos imperijų subyrėjo.

V.Putinas pasimokė iš istorijos ir sugebėjo turkus patraukti į savo pusę, taip sukurdamas Europos Sąjungai ir NATO dar vieną problemą. Jis ir jo komanda tarsi žaidžia loginį žaidimą „Go“ ir „stumdo kaladėlės“, todėl Turkijos vykdoma Europos skaidymo politika yra realizuojama su Rusijos palaiminimu.

Panašu, kad bent dalis politikų tai suprato, todėl prieš Turkijos prezidentą Redžepą Tajipą Erdoganą (Recep Tayyip Erdogan) ir buvo surengtas perversmas. Jam nepavykus, europiečiams arba, tiksliau, anglosaksams, teks skubiai galvoti iš naujo, kaip pašalinti jiems nepalankų, prorusišką Turkijos vadovą, nes kol šaliai vadovaus R.Erdoganas, Rusijos interesus atitinkanti politika, tikėtina, nesikeis.

Juolab kad dabartinė situacija sudaro sąlygas Turkijai realizuoti pagrindines „ekspansines idėjas“ - įsigiję rusiškų priešlėktuvinės gynybos S400 kompleksų, turkai gali nebepaisyti JAV gąsdinimų, kad nebegaus naikintuvų F35 ir imtis aktyvių veiksmų prieš kurdus (ką turkai ir planuoja daryti - red. past.).

Labai tikėtina, kad pergalės Sirijoje vaisius turkai dalinsis būtent su rusais.

Susiklosčiusi situacija palanki Rusijai ir dėl tolesnio Europos bei NATO skaldymo, dėl ko perspėja ir vokiečių kariškiai. Turkams pasirinkus „prorusišką“ kryptį, gerokai silpnėja NATO pozicijos, nes turkai tampa nebepatikimais partneriais.

Kita vertus, kas, be nuolat visiems bandančių įtikti lietuvių, dar yra „patikimi partneriai“. Kiek NATO šalių narių yra pasirengusios, esant reikalui, ateiti į pagalbą ir turi tam reikiamų pajėgumų? 4 ir 5 Aljanso straipsniai tampa daugiau teoriniais įsipareigojimais, kurių niekas nebeskuba vykdyti. Matydami tai, turkai, derindami veiksmus su Rusija, taip pat ar net kiek agresyviau, irgi daro ką nori.

- Tad galima daryti prielaidą, kad dujų žvalgyba Kipro pakrantėje yra dar vienas tokios „saviveiklos“ pavyzdys?

- Neseniai buvo tikimasi, kad abi Kipro dalys - graikiška ir turkiška - sugebės susivienyti ir bus atkurtas salos politinis vientisumas. Visgi ganėtinai greitai tapo aišku, kad to niekam nereikia. Šiaurinė Kipro dalis - unikali bankinė zona, kurioje gali slėpti pinigus tie, kurie negali jų viešai parodyti ir oficialiai pagrįsti. Čia jų pinigai saugiai „išplaunami“.

Reikia nepamiršti, kad nuolat kalbant apie iškasamųjų resursų mažėjimą, visi, kas tik gali, stengiasi juos valdyti. Kadaise amerikiečiai labai greitai pamokė Iraką, kai šis pasikėsino į Kuveito naftą. Kitu panašiu „auklėjimo“ pavyzdžiu turėjo tapti Venesuela, tačiau čia, prisiminusi Kubos istoriją, suskubo įsikišti savų interesų regione turinti Rusija. Visų planų gal jiems ir nepavyko realizuoti, tačiau sakyti, kad V.Putinas ten pralošė, negalima.

Jis padarė tai, ką galėjo ir kiek spėjo. Be to, reikia nepamiršti, kad Venesuelos klausimas dar tikrai nebaigtas, tad rusų „taikdariai“ čia dar gali grįžti. Galiausiai reikia įvertinti ir tai, kad dabar JAV savo pašonėje turi „dieglį“.

Kipras, panašu, savo nelaimei, jūroje surado didžiules dujų atsargas. Tas baseinas taip pat turi būti eksploatuojamas. Klausimas - kas tai darys? Neabejotina, kad tuo suinteresuotos daugelis valstybių, įskaitant Rusiją.

Kipras jų tikrai nepriimtų, o valdant turkų ir graikų konfliktą, galima sukurti išskirtines sąlygas būtent savo įmonėms. Politinio konflikto skatinimas leidžia spręsti verslo klausimus.

Čia peršasi analogija su XIX a. „Rytų-Vakarų Indijos“ kampanija, kuri, vienijanti karalius ir ponus, puikiai eksploatavo britų karinę galią savo verslo sumanymams. Žinant istoriją, galima neabejoti, kad su Kipru ir jo dujomis susijęs konfliktas tik gilės. Juo labiau kad nei JAV, nei ES nesugeba rasti adekvataus atsakymo.

- Valdžioje esantys asmenys nesugeba įvertinti realios padėties?

- Pastaroji situacija sukuria labai daug problemų ne tik anglosaksiškoms valstybėms, bet ir europiečiams, tačiau visi užsiėmę savais darbais. Kadaise vienas karalių regentas pasakė, kad valstybę valdyti paprasta - prie savo reikalų priduriant valstybės reikalus. JAV vadovas Donaldas Trampas (Donald Trump), panašu, bando valstybės interesus pridurti prie savo verslo stiprinimo.

Vokiečiai su Angela Merkel priešakyje viešai bando demonstruoti, kaip nemyli V.Putino, bet naikina Europos gynybos sistemą. Europos Sąjungos valstybės tyčiojasi iš būtinybės dalyvauti NATO pajėgose, nes joms ilgą laiką buvo žadama, kad konflikto atveju viską išspręs Amerika. Europos naikinimas, neabejotina, vyksta su V.Putino žinia ir palaiminimu.

Mane asmeniškai labiau baugina ir gąsdina ne Rusijos raketos ar propogandiniai filmai, o vykdomų veiksmų strategiškumas ir bejėgiška Vakarų reakcija į tiksliai paskaičiuotus jo ėjimus. Gyvename periodu, kai ignoruoti karinio konflikto galimybę - nusikalstama. Apie tai nepatogu kalbėti, bet, jei prisiminsime istoriją, niekada nebuvo tiek taikos konferencijų, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą.

- Gal Europos Komisijos pirmininke išrinkus Ursulą fon der Lejen (Ursula von der Leyen) pasikeis ir tolesnė Europos politika?

- Vokiečių karininkai - vienintelė sveika Vokietijos visuomenės dalis. A.Merkel ir jos aplinka sunaikino Vokietijos karines pajėgas. Šis procesas vyksta nuo 2000 m. Tokius pat veiksmus rusai atliko naikindami Ukrainos karines pajėgas. Rusų spec. tarnybos nėra išradingos, todėl tokią pačią politiką taiko ir kitose valstybėse.

Prisiminkime, kad A.Merkel užnugaris visada buvo Rytų Vokietijos pramonininkai, įskaitant ir ginkluotės gamintojus. Jų ryšiai su Rusija yra neabejotini, todėl blaiviai mąstantys vokiečių karininkai perspėja, kad toliau ignoruoti gynybos sferą - pavojingą.

Buvusio Bundesvero generolo leitenanto Henricho Brauso (Heinrich Brauss) ir Kylio universiteto Saugumo politikos instituto direktoriaus Joachimo Krauzės ataskaitoje tai aiškiai matyti:

„Kol Europa bando spręsti klimato klausimus ir migracijos problemas, Rusija, be jokių aiškių priežasčių, rengiasi regioniniams karams Europoje. Ji pasirengusi kariauti grasindama branduoliniu ginklu.

Rusija tyčia ieško konfliktų su Vakarų šalimis ir siekia sunaikinti pasaulinę tvarką bei sugriauti NATO vienybę. Ji supranta, kad nesugebės nugalėti konflikte su NATO, todėl gali smogti netikėtai. Net ir branduolinį smūgį. Jei taip nutiks, Europos šalims reikės rinktis - pradėti tikrą karą ar, taikantis prie Maskvos, keisti dabar esantį status quo.

Tikėtinais pirmaisiais Rusijos taikiniais taptų Juodosios jūros regionas, Baltijos šalys, Lenkija ir Ukraina. Europa, kaip ir Hitlerio atveju, potencialaus pavojaus nenori pastebėti.“

Ursula fon der Lejen šiuo klausimu dar nespėjo pasireikšti, tačiau jos nesugebėjimas spręsti gynybos problemų būnant Vokietijos krašto apsaugos ministre, nesudaro net prielaidų galvoti, kad ji kažką efektyviau spręs europiniu lygiu.

Nors tai, kad Vokietija pasirinks nuosaikesnę politiką Rusijos atžvilgiu, jau signalizuoja kitų vokiečių politikų veiksmai. Kaip tik šiomis dienomis Saksonijos federalinės žemės vadovas Michaelis Krečmeris (Michael Kretschmer) viešai paragino panaikinti Rusijai taikomas sankcijas.

Jis pagyrė sprendimą sugrąžinti šią šalį į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją bei pasidžiaugė tuo, jog Vokietija forsavo prieštaringai vertinamo dujotekio „Nord Stream2“ darbus.

Pripažinęs, kad Ukrainos konflikto sprendimas yra svarbus uždavinys, politikas teigė, jog sankcijos nieko nepakeis, todėl jos nėra būtinos. Ir visa tai vyksta nepaisant Rusijos veiksmų ne tik Ukrainoje, bet ir Sakartvele ar Moldovoje. Pasigilinus, nesunku pastebėti, kad dabartinė situacija - dar XX a. pradžioje Karlo Haushoferio Adolfui Hitleriui parengto geopolitinio „pasianso“ tąsa.

Kita vertus, tai puiki proga mums, Lietuvos piliečiams. Turime nustoti „vizginti uodegą“ prieš bet kurį Europos politiką su kilminga pavarde, o pradėti galvoti apie savo interesus. Laikas ne tik apie juos garsiai prabilti, bet ir užimti aiškias pozicijas, reikalaujant iš Europos vadovų Lietuvos interesų gynimo.

To nedaryti, reikštų tęsti D.Grybauskaitės vykdytą netinkamą politiką krašto saugumo atžvilgiu. Suvokiant visą konflikto dedamąją, darant prielaidą, kad ginkluotas konfliktas - įmanomas, nevaidinti, kad niekas nevyksta, yra nusikaltimas.

- Jeigu Rusija jaučia tokį palaikymą, tai mažai tikėtina, kad, nepaisant viešų Volodymyro Zelenskio pasisakymų, pavyktų taikiai išspręsti Ukrainos krizę?

- Tikrąjį V.Zelenskio „politinį veidą“ matysime tik po 21-os dienos Ukrainos parlamento rinkimų. Iki šiol apie jį sprendėme iš kelių pasižodžiavimų ir replikų socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „YuoTube“.

Toks elgesys - Amerikos prezidento D.Trampo, savo požiūrį išsakančio socialiniame tinkle „Twitter“ kopijavimas - būdingas daugeliui į politiką atsitiktinai patekusių ir reikiamos patirties neturinčių asmenų. D.Trampas mėgina politiką vykdyti naudodamasis savo verslo derybų įgūdžiais, nors šios sritys gerokai skiriasi.

Kažkas panašaus gali nutikti ir Ukrainoje, kur politinės vertybės bus nustumtos į antrą planą, didžiausią dėmesį teikiant finansiniams interesams, ginamiems iš verslo ar pramogų pasaulio atėjusių „politikų“.

Senais laikais Didžiojoje Britanijoje, dabartinės politikos kultūros lopšyje, aktorių net neleisdavo laidoti bendrose kapinėse. Buvo laikomasi požiūrio - jeigu žmogus, nesigilindamas į žodžius ir jų prasmę, kalba tai, ką jam sako ar nurodo svetimi, jis negali būti laikomas vertu visuomenės nariu.

Dabar ši norma ne tik negalioja, bet netgi klostosi priešinga situacija - bet ką kalbantis ir nejaučiantis savo žodžių vertės asmuo tampa svarbiu ir gali lemti tolesnį milijonų gyvybių likimą.

Galima prognozuoti, kad po rinkimų V.Zelenskio partija turės parlamentinę daugumą, tačiau sunku nuspėti, koks tada bus jo požiūris į Rusiją ir ką jis aptarinės su į valdžią jį atvedusia oligarchų grupe. Visgi net ir tada greiti ir radikalūs sprendimai mažai tikėtini. Norėdamas viską užbaigti, jis turėtų pripažinti Rusijos teisę į užgrobtas žemes, į Krymą, pripažinti, kad rusai teisūs, suvaržydami ukrainiečių laivybos galimybes ir neleisdami jų laivų į Azovo jūrą.

Viso to nepadarius, jokios greitos taikos nebus. Nors jei jis ir norėtų, mažai tikėtina, kad jam tai leistų padaryti Ukrainos visuomenė ir nemažas bei įtakintas karo, kuris trunka ilgiau negu Antrasis pasaulinis šiose teritorijose, dalyvių socialinis tarpsluoksnis. Greičiausiai bus įsivelta į ilgas, beprasmiškas derybas ir pamažėl, nuolaidžiaujant Rusijai, dabartinė padėtis bus ilgam „įšaldyta“.

- Ar gali situaciją pasaulyje dar labiau pabloginti JAV ir Didžiosios Britanijos nesutarimai?

- Šių valstybių nesutarimai nėra tokie gilūs, kaip gali atrodyti. Vieno ar kito politiko pasisakymai neturėtų būti laikomi dviejų valstybių priešprieša. Neturėtų užkliūti ir atsisakymas išduoti Džulianą Asandžą (Julian Asange). JAV prašymas - savotiškas demokratinis pasispardymas, bet reikia suvokti, kad viešas Dž.Asandžo teismas Amerikoje gali pakenkti daugeliui JAV politinių grupuočių.

Esant tokiai situacijai, jis tikrai gintųsi ir pateiktų daug naujos, „netikėtos“ informacijos. Šiuo atveju toms pačioms Jungtinėms Valstijoms labiau apsimoka jį nukišti kur nors giliau ir nekelti naujo skandalo.

Įvertinti reikia ir tai, kad labai stipriai pasikeitė Didžiosios Britanijos valdymo schema. Anksčiau daug galių turėjo Ministrų kabinetas. Šiandien vis didesnę įtaką įgauna premjero kabinetas. Premjeras sutvirtinto savo valdžią ir jo asmeninis kabinetas tampa vis daugiau galių turinčia institucija. Ministrų kabinetas - tarsi tik tam tikra vykdomoji institucija. Klerkų ir biurokratų jėgos tampa pagrindinėmis.

Aiškiai matome, kaip britų parlamentas konvulsijose stengiasi išspręsti vieną ar kitą, su „Brexit“ susijusį, klausimą ir tam priešinasi klerkų armija. Tai aiškiai rodo, kad pasikeitė politinių jėgų santykis.

Tolimesnis JAV ir Didžiosios Britanijos santykių likimas priklausys nuo naujojo premjero, nes jo galios yra didelės, tad čia dar palaukim. Bet kokiu atveju gal ima prognozuoti, kad JAV ir Didžioji Britanija, artėjančio pavojaus akivaizdoje, turės susivienyti ir laikyti bendrą frontą.