Prieš šimtą metų: taisyklės „šoferiams“ ir kova su kuinu

Nors 1920-aisiais Lietuvos keliais riedėjo dar labai mažai automobilių, tačiau tų pačių metų vasario mėnesį patvirtintas pirmasis dokumentas, nurodantis elgseną keliuose. Tai buvo Kelių eismo taisyklių pirmtakas.

Taisykles apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti tuo metu sudarė vos 12 paragrafų.

Tais pačiais metais įsikūrė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė „Amlitas“, kuri tapo pagrindiniu Lietuvos automobilizacijos ir transporto plėtros centru. Bendrovė pardavinėjo amerikietiškus automobilius ir motociklus bei pastatė pirmąjį garažą Kaune, taip pat prekiavo benzinu ir tepalais.

1926-aisiais kauniečiai turėjo 140 mechaninių vežimų, po metų jau 223, o 1930-aisiais daugiau nei tūkstantį.

Motoro kova su arkliu prasidėjo neseniai, tačiau pati kovos pradžia nulėmė jos pabaigą.

Tuometinė žiniasklaida rašė, kuinas negali atlaikyti spaudimo iš „Fordų“ ir grakščiųjų limuzinų. Buvo baiminamasi, kad įsisiautėjusi automobilizacija be darbo gali palikti visus miesto vežikus.

Tačiau visiškai išguiti kuino Lietuvoje, ypač provincijoje, automobiliams nepavyko. Arkliui pakako šieno ir avižų, o benzinas anuomet buvo labai brangus.

Automobilizaciją stabdė ir duobėtos gatvės. Valdžia nuolatos laužė galvas, kokia kelių danga būtų tinkamiausia.

Nepaisant negandų, automobilių mėgėjų vis daugėjo, todėl keitėsi ir situacija keliuose.

1929-aisiais išleistas „Šoferiams reikalingas įstatymas ir taisyklės“ – gerokai solidesnis nei pirmasis.

Šiose taisyklėse buvo numatyta, kad vairuoti autovežimą gali tik 18 metų sulaukęs šoferis, išlaikęs egzaminą ir turintis šoferio knygelę. Pagal šias taisykles miestuose buvo leidžiama riedėti 35 km/val. greičiu, o plentais ir vieškeliais – 70 km/val. Gavus oficialų leidimą, buvo galima ir palenktyniauti.

Tarpukariu automobilius Lietuvoje dažniausiai vairuodavo vyrai. O pirmoji moteris, išdrįsusi paimti į rankas vairą, buvo garsaus dailininko Kajatono Šklėriaus žmona Elena, gera Sofijos Smetonienės bičiulė. Pasakojama, kad ji vairavo dailiai ir elegantiškai. Taip pat ji visur vežiodavo savo sutuoktinį.

Parengė Vytenis Kudarauskas