Pirmyn į „teisingą“ ateitį, vergystės link

Ir kurčiam aišku, jog nūn prisigyvenome itin daug „kaip reikia“ kalbančių žmonių. Nesakau, kad jų daugėja, nors toks įspūdis ir galėtų susidaryti, sprendžiant pagal tai, jog galvojantiems kitaip dažniausiai nebūna vietos ten, kur tarpsta „teisingo mąstymo“ šalininkai ir globėjai. Nėra ko tikėtis, kad toje terpėje galėtų užgimti tokia „neteisinga“ ištarmė: „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“ Šį klausimą mums užduoda politologas Vytautas SINICA taip pavadintoje knygoje, beje, jau reikalaujančioje pakartotinio leidimo.

- Nepersūdėt nė kiek?

- Man atrodo, tas klausimas adekvatus, nes Lietuvoje gana daug žmonių, kuriems nėra būtina, kad egzistuotų būtent Lietuvos valstybė. Jiems gerai, kad ji yra, bet galėtų jos ir nebūti, galėtų būti kita... Jie nėra prieš Lietuvos valstybę, bet jie abejingi, jiems nesvarbu, kas čia valdo, tiksliau, ar valdo jie patys, - svarbu, kad ekonomiškai būtų gera gyventi ir būtų užtikrintos jų teisės...

- Knygoje teigiate dar stipriau: sakote, mes de facto esame atsisakę save valdyti. Ką turite omenyje: politinį elitą ar vadinamąsias „apačias“?

- Tai sakau visais aspektais. Poreikio, kad mes patys save valdytume, aš pasigendu tiek tarp inteligentų, tiek tarp žmonių, labiau abejingų politiniams dalykams; šitas poreikis yra kažkur išgaravęs. Visuomenė yra atsisakiusi save valdyti, nes paprastai atiduoda savo balsą per rinkimus ir atsitraukia, galbūt tikėdamasi, kad jos išrinkti politikai gerai darbuosis ir priims tinkamus sprendimus. Tačiau šventųjų nėra ir tie rinktieji politikai neprižiūrimi niekada nepateisina ir nepateisins jų lūkesčių. Senos demokratijos šalių gyventojai Vakaruose puikiai žino, kad politikus visada reikia laikyti „ant trumpo pavadžio“ - tik tada jie gerai dirba. Mūsų valstybės valdymas paliktas vadinamajam elitui, kuris kratosi valdymo atsakomybės ir linkęs daug atsakomybių deleguoti arba Briuseliui, arba tarptautiniams teismams, arba tam pačiam mūsų Konstituciniam Teismui, jeigu pasitaiko koks sunkesnis, jautresnis klausimas, dėl kurio nedrąsu imtis atsakomybės. O mūsų žmonių poreikis kištis, šeimininkauti yra toks menkas, kad Lietuvoje nėra jokios protestų kultūros, jokio politikų spaudimo tinklo.

- Jūsų manymu, juo toliau, tuo sunkiau Seimui ir Vyriausybei bus laviruoti tarp Briuselio ir rinkėjų valios. Ar rinkėjų valia nėra savotiškas fantomas: juo dažnai operuojama ir spekuliuojama, nors jo išvis nėra?

- Dažniausiai, aišku, esti tam tikra dauguma ir tam tikra mažuma (skirtingais klausimais jos susidaro skirtingos), - ir jeigu mes sutinkam su demokratijos taisyklėmis, sutinkame ir su sprendimais, kuriuos priima dauguma. Tačiau pas mus labai dažnai dauguma nieko nereiškia. Turbūt prisimenate, kai visuomenė vieningai nedviprasmiškai pasisakė prieš liberalų Darbo kodeksą, tačiau jos valia buvo ignoruota. Ir nieko neatsitiko. Tokių atvejų daugybė.

- Logiška manyti, jog kilstelėję Tėvynės Sąjungos, pasisakančios už glaudesnę valstybės integraciją Europos Sąjungoje, reitingai reikštų ir atitinkamą jų rinkėjų nuostatą suvereniteto atžvilgiu?

- Partijų palaikymo faktas nebūtinai reiškia ir partijos programinių nuostatų palaikymą. Labai dažnai būna priešingai. Tėvynės Sąjunga, mano įsitikinimu, yra būtent didžiausiu mastu savo rinkėjus klaidinanti partija. Vien jos pavadinimas diktuoja patriotiškos, konservatyvios partijos įvaizdį, bet iš tikrųjų tarp visų partijų jai turbūt mažiausiai rūpi valstybės suverenumo išlaikymas. Andrius Kubilius yra pasakęs, kad tos sritys, kuriose ES perėmė vadovavimą, pas mus dabar geriausiai tvarkomos, - gal patikėkime ES ir kitas sritis, dar geriau susitvarkys. Romualdas Ozolas būtų šitai pavadinęs vergo laime; vergas yra tas žmogus, kuris savo likimo nevaldo, jam tinka, kad už jį nusprendžia kiti...

- Iš nieko juk neatsirastų šitoks komentaras: „Lietuva - tik teritorija, apgyvendinta kumečių, kuriuos jau ketvirtį amžiaus valdo kostiumuoti banditai.“ Galėtumėte jį išversti į civilizuotą kalbą?

- (Juokiasi.) Apie tai ir kalbame: kas atsisako aukščiausios valdžios savo teritorijoje, tampa kieno nors administraciniu vienetu; prieš kiek laiko Lietuva buvo Sovietų Sąjungos administracinis vienetas, jeigu atsisakysim suverenumo, būsim ES administracinis vienetas. Kad ir kaip vadinsime jo gyventojus, kumečiais ar ne kumečiais, jie nebus politiškai laisvi, jie nebus savo gyvenimo ir savo valstybės šeimininkais. Jeigu mes esame laisvi žmonės, mes turėtume norėti susitvarkyti patys, gal sunkiau, gal klupdami ir kildami, bet tai bus mūsų tvarka ir mūsų laimė.

Konservatoriai šito mąstymo neturi, bet aš jokiu būdu nemanau, kad taip, kaip Kubilius, mąsto ir dauguma šios partijos rinkėjų. Dauguma jų, ypač ištikimieji, atvirai kalba apie moralinę skolą Vytautui Landsbergiui, atvedusiam Lietuvą į Nepriklausomybę, kurią jie, nesvarbu kokia partijos programa, privalo tesėti. Jiems nebesvarbu programa. Jie netiki, kad programa iš tiesų tokia, kokia yra. Bet, kita vertus, yra žmonių, kuriuos Gabrielius Landsbergis pritraukia savo liberalumu ir kurie iš tikrųjų norėtų didesnės integracijos einant ES federacijos link.

- Lietuvos kasdienybėje nesunku surasti ženklų, kurie leistų teigti, jog tiek demokratija, tiek žodžio laisvė, tiek valstybinis lietuvių kalbos statusas - daugiau formalumas negu tiesa, kad pagaliau ir nacionalinis transliuotojas nacionalinis yra tik formaliai...

- Buvo be galo įdomu, kai neseniai vykusi apklausa parodė, kad Lietuvos vidaus politikoje žmonės labiausiai didžiuojasi egzistuojančia žodžio laisve. Formaliai žodžio laisvė Lietuvoje tikrai egzistuoja, cenzūros nėra, valstybė mūsų nekontroliuoja, ką galime ir ko negalime kalbėti, tačiau viešojoje erdvėje juntama vidinė cenzūra, savicenzūra. Redakcijos žino, ką kviesti, ko nekviesti, ką galima kalbinti, ko negalima kalbinti, ką galima rašyti, ko negalima rašyti. Ir mes matome per visas didžiąsias žiniasklaidos priemones laidas, kur sėdi du-penki žmonės, o jokia diskusija nevyksta, jie vienas kitam antrina, nes visų jų požiūris toks pat - „teisingas“ požiūris. Tipinės yra R.Miliūtės, E.Jakilaičio laidos. Kodėl taip nutinka? Arba programų vadovai, arba laidų vedėjai pasirenka pagal save, kaip jie supranta, „teisingus“ pašnekovus ir ne informuoja, bet auklėja visuomenę, kaip teisingai reikia mąstyti. Ir jeigu mūsų žmonės iš tikrųjų mano, kad galima didžiuotis tokiu žodžio laisvės lygiu, vadinasi, jie iš tikrųjų nemato, kokie jie yra paveikūs dezinformacijai ir propagandai. Žodžio laisvė Lietuvoje yra formali, demokratija, manyčiau, - taip pat. Tai reiškia, kad visi Konstitucijoje numatyti mechanizmai veikia, valdžią renkame laisvais rinkimais ir nė vienas jos lygmuo nebando jos uzurpuoti, diktuoti nedemokratiniais būdais priimtų sprendimų ir panašiai, - trumpai tariant, visi žaidžia pagal tam tikras taisykles, bet niekas per daug tomis taisyklėmis netiki. Žmonės netiki, kad balsavimas rinkimuose pakeis ką nors jų gyvenime, politikai, gal išskyrus naujokus, - irgi. Tikėjimo, kad valstybės institucijos gerai veikia, visuomenėje nėra arba jis labai menkas, o procedūrų laikomasi, - to neaiškumo, netikrumo ir formalumo iš tikrųjų yra labai daug.

- Ar tik ne visuomenės informavimo priemonės daugiausia nusipelno diegdamos „teisingas pažiūras“?

- Sunku pasakyti, kieno čia didžiausias nuopelnas. Yra susikūrusi tam tikra sistema, sąveika, nežinau tinkamo žodžio, tiek aukštą statusą išsikovojusių akademinių grupių akademiniame pasaulyje, tiek aukštą statusą žurnalistikoje išsikovojusių žurnalistų, kurie reitinguojami „įtakingiausiais“; jų pažiūros, žiūrėk, tarpusavyje sutampa, jie draugauja, turi bendrus verslus ir pan. Tas pat egzistuoja ne tik žiniasklaidoje ir akademiniame pasaulyje, bet tam tikru mastu ir politikoje, ir teisininkų bendruomenėje. Jie visi atlieka savo funkcijas: dabartinėje politinėje santvarkoje politologai pateikia argumentus, kodėl liberalios demokratijos projektas, kurį išvardyti žmonės palaiko, yra teisingas, kodėl tik juo reikia vadovautis, kodėl visa kita yra fašizmas arba diktatūra, arba dar kokiu nors baisiu visuomenę gąsdinančiu žodžiu įvardintas reiškinys; žiniasklaida suteikia jų kalbėjimui ne tik tribūną, bet ir gražų, įtaigų įpakavimą... Man įstrigo atvejis, kai vienoje laidoje Vaiko teisių apsaugos įstatymo tema Rita Miliūtė paskambino Rimantui Dagiui, tuo metu bene garsiausiai oponavusiam įstatymui, leidusiam laisva ranka atiminėti vaikus, ir jam atsakinėjant į klausimus ekrane buvo rodomos sumuštų kūdikių nuotraukos. Propagandai tinka visos priemonės... Paties Gebelso vertas triukas sukurti asociacijai, neva Dagys ir smurtas yra išvien... „Elitui“ tai neužkliuvo.

- Pastebite sistemos ar sąveikos, anot jūsų, pastangas nukreipti ir prezidentą „teisingo“ mąstymo linkme?

- Be abejo. Tai vyksta nuolat, iš tikrųjų nuo tos akimirkos, kai Gitanas Nausėda laimėjo prezidento rinkimus ir išvardinti žmonės nusivylė, kad nelaimėjo Ingrida Šimonytė. Iš pradžių gal nesuvokta, kad G.Nausėda gal ne visai toks, kokio reikėjo, kad jis nepatogus, kad jam ne visiškai būdinga liberalios demokratijos pozicija, kurios pageidautų šitie žmonės, bet kai paaiškėjo, kad prezidentas gali būti ne toks, kokio jie norėtų, ėmė spausti jį iš visų pusių. Nuolatos aiškinama, kad jis bus pasidavęs to ar ano įtakai, kad bus silpnas ir paveikiamas, jei padarys vienokį ar kitokį sprendimą, nuolatos užbėginėjama už akių, avansu sakant, kad toks ir toks sprendimas (paprastai neparankus trims visada valdžiusioms partijoms), būtų silpnumo ir bestuburiškumo ar dar kokio nors trūkumo įrodymas.

Stebina ir kitas aspektas: tiek Dalios Grybauskaitės, tiek kitų prezidentų atžvilgiu nebūta tokio priekabiavimo prie gyvenimo detalių - kaip apsirengusi prezidento žmona, ką ji pasakė ar nepasakė politiniais klausimais ir panašiai, - buitinio pobūdžio naujienos nebuvo su tokiu pasimėgavimu tiražuojamos apie kitus prezidentus. Man atrodo, bandymu subuitinti, suskandalinti, subulvarinti prezidentą ir jo šeimą, yra siunčiama žinia: jei nežinosi savo vietos, mes tave sunaikinsime. Turiu vilties, kad prezidentas atsilaikys, nors kai kurie sprendimai rodo, kad jis svyruoja, kai kurie rodo, kad jis stovi stipriai. Aš labai tikiuosi, kad prezidentas vis dėlto stuburą parodys ir visiems tiems pakaitomis valdžiusių Lietuvą partijų atstovams, tam susiformavusiam elitui sugebės ištarti: ne, pagal jūsų dūdelę aš nešoksiu.

- Tapti kosmopolitu, liberalu šiandien ir nesunku, ir itin apsimoka - šia linkme darbuojasi armijos šauktinių, samdinių, vadinamųjų „minčių tankų“ įvairiais lygmenimis. O kas turėjo įtakos jūsų „neteisingoms“ pažiūroms?

- Aš pavėlavau, kad tapčiau kosmopolitu. Dešimtmečiu vyresni žmonės, kuriems dabar 40, brendo pirmais metais po Nepriklausomybės, kai visi lūkesčiai apie tokį gyvenimą, kaip Švedijoje, subliūško, kai reikėjo sunkiai stotis ant kojų, ieškotis vietos gyvenime ir taip toliau. Daugelis jų, nusivylę savarankiškos Lietuvos gebėjimu tvarkytis, po 2004-ųjų papuolė „ant bangos“, kai atsivėrus sienoms, Vakarai jiems regėjosi kaip gero gyvenimo viltis. O aš sulaukiau pilnametystės ekonominės krizės akivaizdoje ir domėdamasis (įstojęs į politikos mokslus vis labiau) Europos ir Lietuvos istorija, negalėjau nematyti, kad 20 metų pateikinėjama vienintelė teisinga kryptis savyje brandina ir nemažai problemų. Dėl įtakų - jos buvo trys: tėvai (mamos - krikščioniška, tėvo - patriotinė pasaulėžiūra), mokytojai (lietuvių, istorijos, matematikos), na, ir po tų dviejų etapų patekus į politikos mokslus - dėstytojai Vytautas Radžvilas, Alvydas Jokubaitis. Jei iki tol pažiūros buvo negilios, daugiau nuojauta grįstos, ten jos įsišaknijo ir buvo perkratytos. Taip ir atsirado „neteisingos“ pažiūros.