Nutylėta Žemaitės praeitis: gyveno JAV, sėdėjo kalėjime ir rašė aistringus laiškus perpus jaunesniam dukters vyrui

Išgirdus rašytojos Žemaitės slapyvardį neretam prieš akis išnyra skarele pasidabinusios rūsčios kaimo moterėlės portretas. Vis dėlto tokia asociacija su realybe turi mažai ką bendro. Lietuvių rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė) gimė bajorų šeimoje, mokėjo kelias kalbas, susilaukė 7 vaikų, parašė beveik 400 apsakymų, gyveno ir JAV, kovojo už kaimo moterų teises, sėdėjo kalėjime, o sulaukusi 60-ies pametė galvą dėl 33 metais jaunesnio vyro, vedusio jos dukterį ir viliojusio anūkę.

Įdomu tai, kad pirmąjį pripažintą savo apsakymą Žemaitė parašė jau būdama beveik 50-ies. Dar po šešerių metų ji palaidojo vyrą, išsikraustė iš kaimo ir pradėjo naują, itin spalvingą gyvenimo etapą, kuriame skarelė ant galvos buvo ne būtinybė, bet pareiškimas, įkūnijęs tai, kas svarbiausia.

Tėvai buvo bajorai, nuo mažumės kalbėjo lenkiškai

„Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipgi bajoraitė, kaip visuomet, sakėsi iš aukštos giminės esanti kilusi“, – taip savo „Autobiografiją“ pradeda Žemaitė.

Vis dėlto aukšta kilmė neapsaugojo jos šeimos nuo skurdo. Vaikystę būsimoji rašytoja praleido Bukantės dvarelyje, Plungės rajone, kur jos tėtis bene 20 metų dirbo ūkvedžiu, mama – šeimininke. Čia jie ir susipažino. Nors būsimoms vestuvėms tėčio giminaičiai nepritarė – nuotaka buvo bene 5 metais vyresnė nei jaunikis, o ir beturtė – jiedu greitai susituokė ir pragyveno be didelių pykčių, kartu užaugino 4 dukras.

Nuo pat mažumės Žemaitė buvo auklėjama itin religingai, mokoma kalbėti lenkiškai – jos mama rašyti nemokėjo, tik kiek skaitė, bet bajoriška savo kilme labai didžiavosi, tad ir lenkų kalbą itin gerbė.

„Mes augdamos iš pat mažo padėjome motinai darbuotis – paukščius ganėme, lesinome, didesnės užaugusios milžome karves, sūrius darėme... Žiemą tėvas mus mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, kalbėti lenkiškai liepė, žemaitiškai draudė. Labiausiai buvome draudžiamos nuo draugavimo su lažininkų vaikais, kurie atnešdavo valgyti: nevalia mums buvo su jais nei susidėti, nei su mužikiukais šnekėti“, – prisimena Žemaitė.

Išvažiavo būti mokine, o liko tarnaite

12-os ji persikėlė gyventi pas pasiturinčią tetą, kuri priimdavo mergaites mokytis matematikos, geografijos, kalbų (tarp jų – prancūzų) ir dvariškų manierų. Tuo metu Žemaitė jau mokėjo lenkiškai, šiek tiek kalbėjo rusiškai ir vokiškai, tačiau, kaip pastebėjo mokytojai, kalbėdavo su aiškiai girdima žemaičių tarme.

„Taip mokiausi trejus metus. Vasarą visuomet važiavau namo, ir švenčių – Kalėdų, Velykų, jei kelias būdavo geras, atvažiuodavo manęs parsivežti; kartais ir pas dėdiną šventes praleisdavau. Mokė mus visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių... Visko mokė į gerą, nuo blogo perspėliojo, bet manęs nuo melavimo neatpratino. Iš pat mažo pati iš savęs labai gudriai mokėjau pameluoti, ką blogo padariusi – išsiginti, išsisukti...“ – save vaikystėje apibūdino Žemaitė.

Tiesa, kai mokytoja, tetos dukra, pasiligojo ir vietoj jos stojo samdinė, dukterėčiai vietos pamokose nebeliko, ji pamažu tapo pagalbininke namuose. Manoma, maždaug tuo metu Žemaitė ir pradėjo rašyti, mintis dienoraštyje guldydavo lenkų kalba.

Nors ji ilgainiui priprato prie tokio gyvenimo, po 1863–1864 m. sukilimo Žemaitei buvo leista suprasti, kad derėtų pasiieškoti kitos vietos gyventi. Jauna mergina įsidarbino dvare netoli Telšių, nuo tarnystės pernelyg nepervargdavo, tad daug laiko leisdavo su kitais dvaro darbininkais.

Šeimyninis gyvenimas nelepino: tekėjo ne iš meilės, o iš pasišventimo

Gorskių šeimos dvare Žemaitė sutiko ir savo būsimą vyrą Lauryną Žymantą. Ją sužavėjo 12 metų vyresnio vyro pasakojimai apie savo šeimą, skurdžią ir sunkią vaikystę. Nuo užgimstančių jausmų neatbaidė net tai, kad jis nebuvo kilmingas, kaip pati Žemaitė sako, „mužiko baudžiauninko sūnus“.

„Taip vis ponas Laurynas atsimindamas pasakojo vargšų baudžiauninkų visokius vargus ir skriaudas, sykiu ir savo skausmus. Tankiausiai nusiskundė, kad jo niekas neužjaučia, niekas nemylėjo ir nemyli. Negana gyvenimas kartus, sunkūs darbai, vergija nuo pat mažystės, dargi ir širdies tuštuma slegia: niekur prisiglausti, niekam pasiskųsti... Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiją, pasigailėjimą: norėjau jį paguosti.

Jis taipgi mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieiti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti. Bet jis vis dejavo, kad mano tėvai bajorai neleis manęs už mužiko. Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus“, – pasakoja Žemaitė.

Nors bandymų atkalbėti porą nuo vestuvių tikrai būta, kai kurių šaltinių teigimu, tuomet Žemaitė jau laukėsi, tad sutuoktuvės galiausiai įvyko, jiedu nusprendė palikti dvarą, kuriame susipažino, ir bandyti verstis patys – dirbti tėvų žemę, auginti gyvulius. Vis dėlto naujai susikūrusioje šeimoje greitai prasidėjo nesutarimai, darbai nesisekė, o kartu nusprendus gyventi ir senyviems tėvams, jie pradėjo nuomoti žemę ir kone kas metus kurdavosi vis kitoje vietoje.

„Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis padvėsė – baramės, pykstamės“, – savo nelengvą gyvenimą prisiminė Žemaitė.

Negana to, šeimoje kone kas pusantrų ar dvejus metus vis gimdavo po kūdikį (26-erių Žemaitė jau buvo pagimdžiusi keturias atžalas, iš viso susilaukė 7 vaikų, iš kurių išgyveno 6), laiko ir pinigų stigdavo, tad ji neturėjo galimybių atžalų lavinti, dėl to jautė didelę kaltę. Trūko Žemaitei ir bendraminčių, informacijos, kaip žmonės toliau gyvena: „Surišta, surakinta vaikais, kasdien ir kasdien be kokios atmainos darbas, triūsas, tos pačios smulkmenos taip pagriso, rodos, kaip nors nusikračius, pašokus lėktum lėktum, kur akys neštų...“

Pirmąjį apsakymą parašė beveik 50-ies

Bene ilgiausiai Žemaitė su šeima gyveno Ušnėnų kaime, vyro brolio sodyboje. Čia ji susipažino ir su Povilu Višinskiu, kaimynų sūnumi, kuris mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo ir Sankt Peterburge. Šis būsimasis rašytojas ir lietuvybės puoselėtojas pirmą kartą Žemaitei parodė „Aušros“ laikraštį, ragino ją pradėti rašyti.

Būdama beveik 50-ies, Žemaitė parašė savo pirmąjį apsakymą „Piršlybos“, kuris pavadinimu „Rudens vakaras“ išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Kūrinio autore įvardyta Žemaitė – šis slapyvardis, sugalvotas kalbininko Jono Jablonskio, prilipo ilgam.

P. Višinskis supažindino Žemaitę su Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana ir kitais jaunaisiais rašytojais. Tarpusavyje jie keisdavosi knygomis, diskutuodavo literatūrinėmis temomis. Tiesa, gausią šeimą ir ūkį ant savo pečių laikanti Žemaitė progų rašymui ir draugams rasdavo tik vėlai vakare. Nepaisant to, jos kūriniai ilgainiui buvo publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „Varpas“, „Vienybė lietuvininkų“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“.

Netrūko spėliojančių, kas slepiasi už Žemaitės slapyvardžio, taip drąsiai rašo apie neigiamus gyvenimo reiškinius, moters gyvenimą, ironizuoja ir nepaprastai detaliai, realistiškai sugeba atskleisti tikslią to meto kaimo nuotaiką. Vis dėlto P. Višinskis romantizuojamą, sparčiai garsėjančią rašytoją juokaudamas apibūdino taip – ji atrodo „kaip kiekviena paprasčiausia boba“.

© wikipedia

Žemaitės užrašai

Literatūrinį palikimą skaičiuoja šimtais: gyvenimo aplinkybės neužgožė talento

Sakoma, kad asmeninė šeiminio gyvenimo patirtis Žemaitę paskatino sukurti apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“ (tarp jų – ir „Marti“, „Petras Kurmelis“) , kuriame daug kalbama apie nelaimingus santykius, moters pareigas. Iš viso Žemaitė sukūrė net 354 apsakymus, rašė apysakas, apybraižas, pjeses ir publicistinius straipsnius. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ ji kūrė dramas kartu su G. Petkevičaite-Bite.

Rašytoja, profesorė Brigita Speičytė yra pastebėjusi, kad pagrindinė Žemaitės apsakymų tema – kaimo žmonių šeimos gyvenimas, jos dėmesio centre atsiduria moteris, vaizdai aprašomi tarsi iš vidaus. Vaizduodama lietuvių valstiečius, Žemaitė mūsų literatūroje esą atvėrė naują, nepažįstamą pasaulį, dėl to greičiausiai ir buvo tokia mėgstama.

„Žemaitės kūryba ir biografija liudija gaivalingą jos talento jėgą, gebėjusią prasiveržti pro gyvenimo aplinkybes, nesuteikusias jai išsilavinimo, skatinančios ir ugdančios literatūrinės terpės. Tačiau mezalianso (socialiniu požiūriu nelygios santuokos) keliu įėjusi į valstietiškąją lietuvių kultūrą, Žemaitė įgijo unikalią galimybę pažvelgti į ją ir iš šalies, ir iš vidaus. Imlia sąmone iš arti pažino lietuvių valstiečių gyvenseną, savivoką, pasaulėjautą. Kartu, kaip matyti iš amžininkų atsiminimų, buvo toje aplinkoje kitoniška, su ja nesutapo. Tad Žemaitė savo proza pasirodo tarsi antropologė (kultūros tyrėja) – stebinti lietuvių valstiečių kultūrinę bendriją, vienu metu būdama ir jos viduje, ir išorėje“, – analizuoja specialistė.

Panašu, kad Žemaitę rašyti įkvėpdavo aplink matoma neteisybė, kasdienės valstiečių gyvenimo bėdos ir moterų padėtis. Nors šios temos nebuvo malonios, jai atrodė būtinos nušviesti.

Įsižiūrėjo trisdešimt metų jaunesnį ūkvedį, kuris viliojo jos dukrą ir anūkę

Tik po vyro mirties 1900 m. Žemaitė išvyko iš Ušnėnų, metė ūkininkavimą ir įsidarbino ekonome G. Petkevičaitės-Bitės tėvo dvare. Nors tikėjosi atsiduoti kūrybai, čia ji karštai įsimylėjo. Rašytojos dėmesį patraukė daugiau nei 30 m. jaunesnis ūkvedys Konstantinas Petrauskas.

Amžininkai tikina, kad Žemaitę jis sužavėjo inteligentiškumu bei gebėjimu bendrauti, savo laiškus ji pasirašinėjo „Visuomet mylinti Bobutė“ arba „Vis ta pati Bobutė“, o juose esą būta ir itin aistringų eilučių: „Mano! Mano! Mano ir dar mano vaikeli“, „Man ilgu! Man ilgu! Man ilgu. No, ir kam ir dar kam man reikėjo taip širdį sau suėsti.“

„Kaip byloja išlikę Konstantinui rašyti Žemaitės laiškai, šis jos vėlyvas, santūrus ir kartu gilus jausmas 30 metų jaunesniam vyriškiui ją pačią ir baugino (ji prašė K. Petrausko sunaikinti kiekvieną jos laišką), ir viliojo – Žemaitė parašė Konstantui apie 60 laiškų, siuntė jam knygas, laikraščius, pačios megztus kaklaryšius, o jis jai – milo paltui, pinigų batams, taip pat rašė laiškus“, – „Kauno dienai“ vardijo Aldona Ruseckaitė, parašiusi biografinį romaną „Pasaulis pagal Žemaitę“.

© Maironio lietuvių literatūros muziejus

Scena iš Žemaitės „Marčios“ pastatymo Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, A. Liobytė ir L. Binkytė

A. Ruseckaitė įsitikinusi, kad Žemaitės ir K. Petrausko meilė nebuvo platoniška, esą būta ir žiedelio, kurį dėvėdama rašytoja išvyko į JAV. Vis dėlto K. Petrauskas vienu metu rėžė sparną ne tik apie Žemaitę, bet ir apie jos dukrą Juzę bei vos pilnametystės sulaukusią Žemaitės anūkę Elzę. Nors, panašu, labiausiai ir patiko pastaroji, K. Petrauskas galiausiai pasipiršo būtent Juzei. Šiems santykiams Žemaitė viešai neprieštaravo, net patarė dukrai tekėti, jei ši mylinti, bet nuoskaudą, galima suprasti, jautė ir žentui rašė iki pat mirties. Savo ruožtu pati Juzė, mamai mirus, net nedalyvavo jos laidotuvėse.

Tikinama, kad visas šis meilės keturkampis aprašytas ir garsiojoje Žemaitės komedijoje, mėgstamoje spektaklių statytojų, „Trys mylimos“.

Teko sėdėti Lukiškių kalėjime

Nors Žemaitė dažniausia prisimenama kaip rašytoja, ji buvo ir aktyvi visuomenės veikėja – prisidėjo prie draudžiamos spaudos platinimo, dalyvavo tautinio atgimimo veikloje, kovojo už moterų teises, jos kūryboje gausu detalių apie moterų išnaudojimą. Žemaitė dalyvavo ir Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, kuriame skaitė pranešimus temomis „Sodžiaus moterų skriaudos“, kuriuo gynė moterų teises, ir „Apie moterų girtuoklystę“, dalyvavo Rusijos moterų suvažiavime ir lietuvių moterų progresisčių sąjungos suvažiavime Filadelfijoje.

1911 m. rašytoja persikėlė į Vilnių. Nors ir neturėjo, iš ko gyventi, galvos dėl to stengėsi nesukti, pasinėrė į kultūrą, lankė parodas, koncertus. Kai kurių šaltinių teigimu, Žemaitė turėjo ir žalingų įpročių – rūkė. Ilgainiui ji apsistojo pas advokatą Andrių Bulotą, kuris gindavo žmones, persekiojamus carinės valdžios, ir jo žmoną Aleksandrą.

Po poros metų Žemaitė įsidarbino „Lietuvos žinių“ redakcijoje, kur buvo atsakinga carinei valdžiai už šio laikraščio turinį. Tiesa, ne viskas ėjosi sklandžiai. 1915 m. dėl „Lietuvos žiniose“ publikuoto straipsnio apie Valstybės dūmą, kurio autoriaus ji taip ir neišdavė, Žemaitė dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime.

Vis dėlto ramiai su tuo susitaikyti rašytoja nebuvo linkusi. Pasakojama, kad dar būdama kalėjime Žemaitė reikalavo geresnio maitinimo, karšto vandens ir galimybės lankytis pirtyje, o išėjusi į laisvę detaliai aprašė visus savo įspūdžius, kurie susilaukė itin didelio visuomenės dėmesio.

© Maironio lietuvių literatūros muziejus

Žemaitė ir U. Babickaitė Čikagoje, 1920 m.

Į JAV išvyko 70-ies

Pirmojo pasaulinio karo metais Žemaitė ėmė rūpintis nukentėjusiais nuo jo padarinių. Rinkdama lėšas kartu su Bulotais, ji atsidūrė Amerikoje. Tuo metu Žemaitei buvo maždaug 70 metų.

Bulotos po metų grįžo į Lietuvą, o Žemaitė liko pas čia įsikūrusį sūnų. JAV ji lankė lietuvių kolonijas, pasakojo apie pabėgėlių vargus, susipažino su įtakingais to meto lietuviais, kuriuos burdavo sakydama įkvepiančias kalbas.

„Ištisus metus baldėmės po Ameriką, aplankėme daugiau negu šimtą miestelių, miestų, lietuvių kolonijų“, – rašė Žemaitė kūrinyje „Svetur“. Tiesa, ši auka nebuvo veltui. Atskirų šaltinių teigimu, per kelerius metus Žemaitė iš viso surinko nuo 30 iki 50 tūkstančių litų, kuriuos persiuntė į Lietuvą ir skyrė nukentėjusiems nuo karo.

Beje, įdomu tai, kad daugelis tuomet ją bandė įkalbėti atsisakyti skarelės, kurią ši nuolat ryšėdavo. Esą toks įvaizdis pasenęs, visai netinkamas ir nedera su jos viešai dėstomomis mintimis. Rašytojai jie siūlė pasimatuoti įvairias tuo metu madingas skrybėlaites ar šalius, bet Žemaitė užsispyrusiai laikėsi savo, net juokaudavo, kad, jei prireiktų, su skarele eitų ir pas patį JAV prezidentą. Tikinama, taip Žemaitė stengėsi pabrėžti savo kilmę, kuria nepaprastai didžiavosi, ragino nepamiršti vargstančių kaimo žmonių ir moterų teisių.

Bene penkerius metus pragyvenusi JAV, 1921 m. Žemaitė nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia rašė ir taisė senus raštus, pradėjo dėlioti savo autobiografiją. Vis dėlto idilę sugriovė vienas įvykis – Žemaitė su reikalais išvažiavo į Kauną, o grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja stipriai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir tų pačių metų gruodžio 7 d., sulaukusi 76-erių, mirė.