Nepriklausomybės atgavimas valso ritmu

Kai 1990 m. kovo 11 d., jau artėjant vidurnakčiui, buvo paskelbtas Lietuvos neprigulmybės atkūrimo aktas, prilipę prie televizorių klausėmės ištempę ausis: kas už, kas prieš? Prieš - nebuvo nė vieno. Keli susilaikė.

Nors praėjo 31-eri metai, kai Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje tai nutiko, kiekvienais metais kovo 11-ąją sugrįžta tarsi kino filmo juostos kadrai: po tos žinios iš lovos išsirangė dabar jau šviesaus atminimo mama su naktiniais marškiniais, ir prasidėjo tarsi apeiginis šokis valso ritmu. Mama, pati sau akompanuodama - "Mes laisvi, mes laisvi", - sukosi aplink savo ašį, naktiniams marškiniams tarsi kokiai vėliavai plaikstantis.

Gimusi XX a. pirmajame dešimtmetyje, užaugusi daugiavaikėje šeimoje, labai anksti pradėjo dirbti "Gulbės" fabrike Klaipėdoje. Mokslų nekirto, bet skaityti ir rašyti spėjo išmokti. To pakako. Nes reikėjo tėvams padėti jaunesnes seseris ir brolį auginti, maitinti ir aprengti. Ir ji puikiai susigaudė, kas buvo tie Smetonos laikai, kas stojo 1940-aisiais ir jau po II pasaulinio karo. Galėjo lyginti.

Lyginti galėjo ir kilmingų šaknų turėjęs draugės tėvas. Po Lietuvos nepriklausomybės Kovo 11-ąją atkūrimo draugė jį bildino į Kauną. Nes būtent jame draugės tėvas dar turėjo su kuo pasidžiaugti trispalvių plazdėjimo miškais. Juos regėdamas tarsi ir džiaugėsi, bet, pasak draugės, jautė ir baimę. Per daug buvo kentėjęs dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir kilmę.

Taigi, nepriklausomybės atkūrimas buvo pasitiktas su labai skirtingais jausmais. O ir priešų buvo nemaža.

Kad ir kiek keiktume savo išrinktas valdžias nuo pat pradžių pradžios, vis dėlto judame į priekį.

Kaip žavėjausi 1992 m. Norvegija, 1994-aisiais - Danija, tose šalyse pabuvusi stažuotėse. Beveik viską po dvejų ketverių metų irgi jau turėjome. O su socialinėmis garantijomis ir šiandien mums toloka iki tų šalių lygio. Nors tuomet ne tik aš, daug kas buvome kupini vilčių - tuoj, tuoj mes tas šalis pasivysime. Stebuklas, koks buvo Nepriklausomybės atkūrimas, neįvyko. Lietuvos žmonės suskato laimės ieškoti kitur. Rado, nerado - kiti reikalai.

O lyginti ir vertinti - būtina. Bet ne pagal kokius statistinius duomenis. Savo kailiu lyginti būtina. Išsiraunant iš savo kiemo lyginti būtina. Daug kas tvirtina - Lietuva niekada taip turtingai negyveno. Na, tai politikų ar jiems prisiskiriančiųjų arkliukas. Susiskirstėm į socialiniais vadinamus sluoksnius. Kaip kam pavyko siekti materialinės gerovės. O iš esmės juk žmogui visai nedaug tereikia. Toji pandemija gal jau įtikino?

Kad ir kaip ten būtų, burnoti ir keiktis nepradėsiu. Nes Kovo 11-ąją tarsi kadras iš filmo atmintyje iškyla mama, su naktiniais marškiniais besisukanti valso ritmu. Nes ji turėjo ką ir kaip lyginti - prieš ir po...

Jeigu turėsime su kuo ir kaip lyginti, gal nebūsime tokie nusivylę?

Virginijos KESMINĖS nuotr.