"Laisvės pojūtis priklauso tik nuo mūsų pačių"

Klaipėdoje taip pat vyko taikūs ir neginkluoti protestai, kuriuose susibūrę žmonės troško laisvės ir su baime širdyje priešinosi bei kovojo vardan jos. Dalijamės istorinėmis akimirkomis ir prisiminimais, kurių nevalia užmiršti.

Sausio 13-ąją Laisvės gynėjus prisiminti visi kviečiami prisijungiant prie pilietinės vienybės ir vilties akcijos "Atmintis gyva, nes liudija". Kiekvienuose namuose kviečiame dešimčiai minučių uždegti žvakutes už žuvusius laisvės gynėjus, taip pat palaikant ir medikus, anuomet gelbėjusius sužeistus kovotojus, o šiandien kovojančius su pandemijos iššūkiais.

GYNĖJAI. Tuometinė korespondentė Zita Tallat-Kelpšaitė kalbina laisvės gynėjus.

"Tikriausiai niekas netikėjome, kad Sausio 13-osios trisdešimtmetį sutiksime tokiomis sąlygomis, kurios daug kuo panašios į situaciją, buvusią prieš 30 metų. Tik šiandien priešas yra nematomas, bet šienauja mūsų žmonių gyvybes labai aktyviai. Šiandien turime prisiminti Laisvės gynėjus, pasidžiaugti iškovota ir apginta mūsų laisve.

Tik šiandien reikia būti ne barikadose, ne prie televizijos bokšto ar Liepų gatvėje, bet reikia būti namuose, ir tai yra pats tvirčiausias mūsų gynybinis atsakas pandemijai.

Kviečiu kiekvieną klaipėdietį uždegti žvakutę savo namuose, kad tai būtų simbolinis tos dramatiškos ir siaubingos nakties atspindys nūdienos mūsų gyvenime, toks pagarbos ženklas šiais metais būtų pats teisingiausias", - kvietė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

ŽUVUSIEJI. Susirinkusi minia pagerbė žuvusiuosius kovoje už laisvę.

Gydytojai tikėjosi geriausio

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis tikino, jog uostamiesčio gydytojai Sausio 13-osios naktį buvo rimtai pasiruošę, nes nežinojo, kas gali nutikti.

"Mes visi, be abejonės, buvome labai susijaudinę, stebėjome transliaciją ir dėl to labai pergyvenome. Tą nerimą dar padidino ir mūsų slepiami kareivukai, pabėgę nuo sovietinės armijos.

Mes, kaip medikai, buvome rimtai pasirengę. Žinoma, viskas vyko Vilniuje, tačiau nė vienas nebuvo užtikrintas, kad to paties nebus ir pas mus, nes Klaipėdoje irgi buvo kariškių sujudimo tuo metu", - pasakojo V. Janušonis.

Gydytojo tikinimu, visi turime prisiminti ne tik svarbią istorinę datą ir žuvusius laisvės kovotojus, tačiau ir pasidžiaugti.

"Aš manau, kad visiems reikia džiaugtis, jog Lietuvos žmonių ryžtas kovoti už tėvynę, laisvę ir nepriklausomybę padėjo mums nugalėti. Kai dabar pagalvoju, tai tikrai galėjo visko būti su to meto Sovietų Sąjungos karo vanagais, bet mes juk nugalėjome.

Lyginant ir bendrą žmonių pragyvenimo lygį, manau, kad šiandien galime tik džiaugtis, jog tikrai gerai gyvename", - sakė V. Janušonis.

Įvykiai Klaipėdoje

Prisiminimais apie Sausio 13-osios nakties įvykius pasidalijo ir tuometinis dienraščio "Tarybinė Klaipėda" ir "Klaipėda" vyriausiasis redaktorius, UAB "Eglės leidykla" direktorius ir redaktorius Antanas Stanevičius.

Jo tikinimu, sausio mėnesį buvo jaučiamas nerimas dėl 1991-aisiais Lietuvoje pradėtų telkti Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių.

"Jautėme, kad yra ruošiamasi kažkam blogo. Buvo netikėtas dalykas, kai maisto ir kitų produktų kainos gerokai pakilo, jau tada atrodė, kad tai yra didžiulė nesąmonė. Kol cirkuliavo tarybiniai pinigai, kol mes nekontroliavome savo sienų, kol buvo tarybinė armija ir nebuvo Lietuvos valiutos, tas kainų pakėlimas atrodė lyg tam tikra provokacija", - pasakojo A. Stanevičius.

Dar sausio 8 d. organizacija "Jedinstvo" ir Lietuvos komunistų partija, pasinaudodama kainų padidinimu, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų surengė protesto mitingą, jo dalyviai bandė įsiveržti į vidų, o tuometis pirmininkas Vytautas Landsbergis per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją pakvietė Lietuvos žmones ateiti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų paremti savo valdžios.

Tačiau, pasak A. Stanevičiaus, kiekviename tragizme galime įžvelgti ir komiškumo.

"Prisimenu pasakojimą, kad kai "jedinstvininkai" puolė Aukščiausiąją Tarybą ir duris laikė kas beįmanydami, kažkuris deputatas norėjo juos nuraminti, kad jie nesibrautų, ir norėjo tarti jiems žodį, bet jis taip susijaudino, kad ėmė ir nualpo. Kitas žmogus pradėjo šaukti: "Vandens, vandens!", bet tą žodį "vandens" žmogus, stovėjęs šalia gaisrinės, suprato, kad reikia ant "jedinstvininkų" lieti vandenį. Panaudojo gaisrinės čiaupą ir tokia galinga srove apipylė sausio mėnesį vandeniu, tai praktiškai ir sustabdė tą puolimą", - pasakojo A. Stanevičius.

Jis pasakojo, jog naktį į Sausio 13-ąją kartu su redakcija nusprendė išleisti laikraštį. Pasak jo, tą naktį buvo taip baisu, jog niekas ir nebūtų galėjęs užmigti.

"Mes nusprendėme su redakcija susirinkti ir leisti laikraštį, nes daugiau nelabai ką galėjome ir padaryti. Galėjome tik parodyti savo poziciją, kad nesutinkame su nauja okupacija. Vilniuje ir taip žmonių buvo užtektinai, o Klaipėdoje buvo tiek daug tarybinių kariškių privaryta, kad praktiškai ir čia buvo gana svarbi vieta. Tad nusprendėme, kad laikysimės Klaipėdoje", - sakė A. Stanevičius.

"Gražina Juodytė tuo metu fiksavo visą chronologiją, kas vyko, sėdėjo prie radijo ir minučių tikslumu viską rašė. Visa tai buvo išspausdinta numeryje, visą Sausio 13-osios nakties kroniką rašėme nuo 02.10 val. iki 12.00 val. Mes su Sauliumi Jokužiu, kuris tuo metu buvo korespondentas, važiavome prie Girulių televizijos bokšto, nes ten rinkosi jo sargybiniai.

BARIKADA. Užfiksuotos Klaipėdoje stovėjusios barikados.

Nuvažiavę nufotografavome viską, o grįždami jau sutikome riedančią tankečių koloną.

Zita Tallat-Kelpšaitė darė interviu su miesto Tarybos, merijos ir televizijos bokšto gynėjais", - prisiminimais dalijosi A. Stanevičius.

Laikraštį žurnalistai vežiojo ir dalino žmonėms, besibūriuojantiems prie laužų. A. Stanevičius pabrėžė, jog šį laikraštį rusakalbiai klaipėdiečiai siuntė giminėms į Rusiją, kad parodytų, kas vyksta Lietuvoje. O tuo metu Maskvoje ir Leningrade vyko mitingai Lietuvai palaikyti.

"Viską pasvėrus, mes turime būti be galo laimingi, kad mums pavyko apginti savo valstybę. Negalėčiau pasakyti, kad laisvą Lietuvą įsivaizdavau kitaip", - pasakojimą užbaigė A. Stanevičius.

Įvykių sūkuryje

Apie Sausio 13-osios įvykius sutiko papasakoti ir Klaipėdos krašto savaitraščio Lietuvai "Mažoji Lietuva", leisto 1988-1993 m. Klaipėdoje, korespondentas Rytas Staselis, tuo metu buvęs įvykių sūkuryje Vilniuje.

"Sausio 11-ąją, kai buvo užimti Spaudos rūmai, tada atrodė, jog tai yra kulminacija ir nieko daugiau nebeįvyks. Atrodė, jog viskas rimsta, ir aš grįžau namo pamiegoti. Pabudau nuo šūvio, kadangi gyvenau netoli Karoliniškių, tai bėgte bėgau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Net neprisiminiau, kaip išsivaliau dantis, nusiprausiau, atsitokėjau tik būdamas pusiaukelėje", - pasakojo R. Staselis.

Tuo metu korespondentai paeiliui budėjo redakcijoje ir prie Seimo rūmų, o kai pasirodė informacija apie pirmąsias aukas, nusprendė, jog būtina jas užfiksuoti, kad kadrai liktų kaip įrodymas, jei kada nors vyktų tyrimas.

"Fotografas Paulius Lileikis išvažiavo į morgą ir grįžo visas baltas, bet atlikęs savo darbą. Jau tada buvo aišku, kad viskas ramiai čia nesibaigs. Tada dar nebuvo 14 žuvusiųjų, buvo gal 5. Vėliau dirbome vedini ir skatinami adrenalino", - pasakojo R. Staselis.

Kad įvyko kažkas baisaus, suvokė tik grįžęs į namus pas artimuosius.

"Kalbant apie laužus, jų kvapo tikriausiai nepamiršiu iki grabo lentos.

Laužų dūmų, Molotovo kokteilių kvapas, kurie buvo išrikiuoti su degiu skysčiu parlamento rūmuose, to tikrai nepamiršiu.

Išlikęs yra ir bendrystės jausmas, kai galėjai ateiti prie laužo, pasišnekėti su visiškai nepažįstamais žmonėmis, ir nebuvo būtina net formaliai susipažinti", - dėstė R. Staselis.

"Sunkiausia buvo, kai nutrūko transliacija"

Vakarų (jūros) šaulių Klaipėdos apskrities 3-iosios rinktinės vadas ats. mjr. Rolandas Lukšas prisiminė, kaip naktį į Sausio 13-ąją rinkosi Jurbarko savivaldybėje budėti ir stebėti tiesioginę transliaciją, o jai nutrūkus apėmė didžiulė baimė.

"Kai jau prasidėjo įvykiai, mes žiūrėjome transliaciją. Mūsų buvo gal apie 20 ir prisimenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kai pradėjo transliuoti Eurikos Masytės dainą "Laisvė".

Visi, kurie sėdėjome prie televizoriaus, automatiškai, net nejausdami, atsistojome dainuoti tą dainą. Buvo labai graudu, o ore tvyrojo nežinia ir įtampa.

Bet sunkiausia buvo, kai transliacija nutrūko", - prisiminimais dalijosi ats. mjr. R. Lukšas.

Po Sausio 13-osios įvykių, 1991 metų pavasarį, ats. mjr. R. Lukšas kartu su kitais aktyvistais įstojo į savanorių eilę, o vėliau davė priesaiką ir tapo Lietuvos kariuomenės kariu.

"Mes net neturėjome to įsivaizdavimo apie laisvą Lietuvą, kokia ji turėtų būti, nes net nebuvome tos laisvės ragavę. Bet manau, kad dėl tokios padėties, kokioje esame dabar, tai tikrai buvo verta kovoti. Žinoma, apibūdinti, kas yra laisvė, tai kaip ir apie meilę kalbėti - sunku, apie ją galima pasakyti daug arba tik kelis žodžius, tačiau laisvės pojūtis priklauso tik nuo mūsų pačių", - dėstė ats. mjr. R. Lukšas.

Pareigūnus pasitiko ovacijomis

Daugelis policijoje tarnaujančių pareigūnų yra gimę jau laisvoje Lietuvoje ir kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius prisimena tik iš tėvų pasakojimų, istorijos pamokų, televizijos laidų. Tačiau keletas Klaipėdos apskrities pareigūnų juos išgyveno tiesiogiai.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo skyriaus viršininkas Aidas Šlečkus ir Palangos policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas Darius Vambutas yra apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais.

A. Šlečkus, tuomet Lietuvos policijos akademijos pirmakursis, pasakojo dalyvavęs saugant Aukščiausiąją Tarybą ir užtikrinant viešąją tvarką minioje.

"Chronologiškai prisiminti 30 metų senumo įvykius jau sunku. Tačiau niekada iš atminties neišblės įspūdis, kai, atvykus patruliuoti, mus, pirmakursius kursantus, prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkę tūkstančiai žmonių pasitiko ovacijomis - mūsų uniformos jau buvo su tam tikrais nepriklausomos Lietuvos valstybės ženklais", - pasakojo A. Šlečkus.

Pirmosiomis sausio dienomis Lietuvos policijos akademijos kursantai patruliuoti būdavo atvežami, vėliau jau buvo įkurdinti Aukščiausioje Taryboje. Miegoti tekdavo posėdžių salėje ant kėdžių, maisto trūkumo nejautė, o ir žmonės prinešdavo tiek sumuštinių, saldumynų, kavos, arbatos, karštos sriubos, kad vos pajėgdavo suvalgyti. Lemtingąją naktį A. Šlečkus buvo Aukščiausiosios Tarybos patalpose.

"Baimės, kažkokių abejonių, nejaučiau.

Žinojau, kur esu, kodėl ten esu ir ką prireikus privalėsiu daryti.

Tėvai tikrai bijojo labiau - tokių ryšio priemonių kaip dabar nebuvo, kas kažkiek laiko artimiesiems leisdavo paskambinti laidiniu telefonu", - prisiminimais dalijasi A. Šlečkus.

Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų tarnyboje dirbantis Jonas Cibulskis pasakoja nuo 1988 m. priklausęs besikuriančioms nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgoms. Įvairias užduotis jie atlikinėdavo dar gerokai prieš prasidedant įsimintiniems sausio įvykiams. Kad sėkmingai jas atliktų, turėdavo būti itin neutralūs ir išradingai maskuotis.

"Važinėdavome senais "žiguliukais" ar kitokiais neišsiskiriančiais automobiliais. Kartą į seną krovininį autobusiuką buvom įsimetę kelis maišus bulvių - kai sustabdė patikrinti, sakom - nieko nežinom, tik bulvių iš kaimo vežam", - su šypsena pasakojo J. Cibulskis.

Informaciją, dažniausiai surašytą ant į akis nekrentančių popieriaus skiaučių, perduodavo "iš rankų į rankas" - tokių užsimaskavusių grupelių buvo visas voratinklis, kol duomenys nukeliaudavo į štabą, būdavo kuo nepastebimiau perduodami kelis kartus.

"Lemtingąją naktį stebėjome padėtį ir transporto judėjimą aplink Vilnių. Prasidėjus puolimui, žinojome, kas vyksta, ir buvome pasirengę viskam. Tačiau gavom nurodymą toliau stebėti ir operatyviai perduoti reikiamas žinias. Baimės nejaučiau, tačiau su artimaisiais mintimis buvau atsisveikinęs", - prieš 30 metų patirtomis emocijomis dalijosi J. Cibulskis.

VIENYBĖ. Klaipėdos Teatro aikštėje vykęs taikus mitingas.

Klaipėdos apskrities VPK Aptarnavimo skyriuje dirbanti Lina Klibavičienė sausio 13 d. švenčia jubiliejinį gimtadienį. Šeima tada gyveno Jonavoje. Moteris prisimena, kad gimtadienio šventė buvusi kukli, artimiausiųjų rate. Bebaigiant plauti indus, pamatė paskutinį Eglės Bučelytės pranešimą per Lietuvos televiziją.

"Nebuvo jokių abejonių ar svarstymų - miegantį penkerių metukų sūnų susupom į antklodę, nuvežėm pas senelius, o patys su vyru iškart išlėkėm prie šalia Kauno, Sitkūnuose, esančios radijo stoties. Žmonių ten jau buvo daug susirinkę. Kas toliau vyksta Vilniuje, nelabai žinojom - mobiliųjų telefonų nebuvo, radijo stovintys greta, kaip ir mes, nebuvo pasiėmę.

Stovėjom iki paryčių. Žiema buvo šalta, tačiau ar buvo šalta - nepamenu.

Įsiminė užburianti atmosfera - visi labai susitelkę, vieningi, pasirengę viskam, net, sakyčiau, savotiškoje euforijoje, kad gali prisidėti ginant Tėvynę", - įsimintinos nakties įvykius prisiminė L. Klibavičienė.

Laisvė jaunų žmonių akimis

Nors Klaipėdos universiteto Studentų sąjungos prezidentė Irma Vilutytė gimė jau laisvoje Lietuvoje, tačiau Sausio 13-osios įvykiai ir pasakojimai, jai, kaip ir daugeliui lietuvių, yra be galo svarbūs.

"Kiek pamenu, nuo pat vaikystės apie Sausio 13-ąją mums buvo pasakojama, o ir ši data visada būdavo primenama. Nors pati tuo metu dar nebuvau gimusi, tačiau klausytis istorijų ir prisiminti šią dieną man visada būdavo įdomu. Tiek mokykloje, tiek ir dabar, sutikus žmones, kurie tą dieną kovojo už mūsų Tėvynę, negaliu atsitokėti jų drąsa bei istorijomis. Manau, kad tą dieną tauta buvo be galo vieninga", - pasakojo I. Vilutytė.

Nors apie Sausio 13-osios įvykius studentė žino tik iš pasakojimų, tačiau pasiteiravus, kokią reikšmę I. Vilutytei turi laisvės sąvoka, ji neabejodama atsakė, jog tai viena iš pagrindinių jos vertybių.

"Gyvenime turiu dvi pagrindines vertybes: sveikatą ir laisvę. Tik turėdamas jas, neapribotas kitų žmonių ar net savo paties veiksmų, gali pasiekti savo užsibrėžtus tikslus ir laimę. Labiausiai pamenu, kai mokykloje Sausio 13-osios dienos proga stadione būdavo skaitoma apie kiekvieną žuvusį asmenį ir jo atminimui būdavo uždegamas laužas. Žybsinčio laužo vaizdas su fone skambančiomis lietuviškomis dainomis tikrai sukurdavo tą atmosferą, kuri apima ir džiaugsmą, ir liūdesį - visa tai būdavo be galo gražu", - tikino I. Vilutytė.

Sauliaus JOKUŽIO nuotr.