Kaip senas sukčius apmulkino seną girtuoklį

- Gana keistai baigėsi šios savaitės EK vadovo Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Juncker) ir ES prekybos komisarės Sesilijos Malmstriom (Cecilia Malmstrom) vizitas į Ameriką. Štai amerikiečiai paskelbė, kad sutarė dėl daugelio JAV pramonės prekių lengvatinio apmokestinimo, netgi sojos pupelių ir medicininės įrangos, o ES vadovai iki šiol niekuo panašiu nepasigyrė. Tik paskelbta, esą „kol kas“ JAV neapmokestins europietiškų automobilių. Tai ką laimėjo Europa? O gal tiesiog EK padovanojo lengvatas amerikiečiams, mainais negaudama nieko?

- Dar prieš šį vizitą kažko panašaus ir reikėjo tikėtis... Pirmiausia, Europa mėgina smūgiuoti Donaldui Trampui (Donald Trump) išskėstais rankų pirštais, tai nieko kita, kaip tik nusilaužti pirštus, nebuvo galima ir prognozuoti. Tai ir įvyko. Tam, kad užsitikrintum sėkmę derybose ar bent jau galėtum tokios sėkmės tikėtis, reikia turėti labai aiškius tikslus. Šie tikslai nieko nėra verti, jeigu jų nepalaiko kitos ES valstybės ir Europos žmonės. Norint gauti tokį palaikymą, reikia šiuos tikslus deklaruoti, juos rodyti ir aiškinti. Tai neturi būti Ž.K.Junkerio bei jį palaikančių veikėjų ar Angelą Merkel remiančių Rytų Vokietijos pramonininkų tikslai. Tai turi būti mūsų visų tikslai. Nei Ž.K.Junkeris, nei už jo stovinti A.Merkel, nei visa ši Europą užvaldžiusi maoistų kompanija to nedaro. Mes kalbame apie patį demokratiškiausią santykį su ES užsienio politika, koks tik begali būti. O dabar senas girtuoklis važiuoja kalbėtis į Ameriką su senu sukčiumi. Tai koks gi gali būti rezultatas...

- Tačiau prieš šį susitikimą Briuselyje ir jo apylinkėse itin garsiai skambėjo kone isteriški klyksmai, esą D.Trampas vykdo „protekcionistinę politiką“ ir tai yra labai blogai. O kaip pavadinti visų ES automobilių gamintojų politiką, kai iš nacionalinių biudžetų masiškai dotuojamos privačios automobilių gamintojų kompanijos? Kodėl tuomet niekas nepastebi protekcionizmo, dėl kurio JAV automobilių pramonės kompanijos tampa menkai konkurencingos net vidaus rinkoje?

- Panašių klausimų seriją galima pratęsti. Kaip pavadinti vokiečių automobilių pramonininkų elgesį, kai paaiškėja, jog jie sistemingai sukčiauja, klastodami taršos rodiklius ir taip pažeidžia netgi tos pačios ES normatyvus? Bet konstatuokime esminį faktą: savo interesų protekcionizmas politikoje yra labai pažangus ir geras reiškinys. Nuo seniausių laikų taip buvo daroma, todėl tie politikai ir privalo atstovauti savo valstybių interesams. ES atveju būtų galima Briuselio politikus pagirti, jeigu jie proteguotų visos ES interesus. Tačiau kai yra proteguojami tik dedančiųjų į savo asmeninę kišenę pramonininkų interesai, štai tada atsiranda problema. Ir šiandien mes tai akivaizdžiai matome.

- Tuomet kokios Europos perspektyvos šiame tarifų bei prekybos kare, kuris vienaip ar kitaip jau prasidėjo?

- Akivaizdu, dabartiniai Briuselio valdžioje sėdintys veikėjai žudo pačią Europą. Pirmiausia - tai Angelos Merkel imigracinė politika, kuri remiasi vokiečių pramonininkų, kuriems trūksta pigios darbo jėgos, fantasmagorijomis ir fantazijomis. Dažniausiai tai yra labai primityvūs žmonės, kurie net nėra girdėję apie kultūrų konfliktą ir svaičioja, kad čia atkelti arabai ar afrikiečiai tik ir svajoja jiems pusvelčiui dirbti. Kita vertus, ši politika remiasi ir juokingomis A.Merkel svajonėmis būti apdovanotai Nobelio Taikos premija už esą labai krikščionišką elgesį. Taigi, kol mes nelikviduosime šios situacijos, tai kalbėti apie ES perspektyvas neverta ir netgi pavojinga. Taip, mums reikalinga Europos Sąjunga, bet ne su tokiais vadovais ir ne su tokia tautine politika.

- Kadangi prabilote apie imigracinę politiką, tai šiame kontekste įvyko įdomus A.Merkel susitikimas su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. S.Lavrovas jai papasakojo, jog situacija Sirijoje stabilizuojasi ir normalizuojasi, o A.Merkel tuomet pradėjo laidyti užuominas, kad galbūt jau galima grąžinti Sirijai jos „pabėgėlius“... Tokiu atveju, gal Vokietija dar labiau susidraugaus su Rusija ir jos padedama išspręs Europą siaubiančių migrantų problemą?

- Vokietija, vykdanti mūsų saugumo požiūriu tiesiog nusikalstamą politiką, taip pat įsileidžianti rusus su visais jų „Nordstream“ vamzdžiais ir taip bandanti visą Europą pakinkyti į valstybės, kurią pati Europa laiko grėsme, energetines vežėčias, žinoma, gali iškrėsti ir tokius fokusus. Tai, kad „padėtis Sirijoje normalizuojasi“, bet koks sveiko proto žmogus turi suprasti, jog yra labai blogai. Nes tai reiškia, kad rusai įsitvirtins teritorijose, kurios paskutinius du tūkstančius metų neišlipo iš konflikto. Vadinasi, turėsime dar vieną konflikto sudedamąją dalį, tarsi jų ir taip būtų buvę mažai... O juk ten dar yra Izraelis, kuris yra dar viena JAV valstija arba minkštoji Amerikos papilvė. Tą puikiai žino ir V.Putinas, kuris valdo Izraelio-Irano konfliktą. Taip pat ir D.Trampą, kurio žydiška aplinka yra pagrindinis JAV proizraelietiškos politikos faktorius. Vadinasi, bendroji pasaulinio konflikto temperatūra kils, rusams įsitvirtinus Sirijoje. To jokiu būdu negalima leisti. Todėl A.Merkel džiūgavimas, kad jos šalyje sumažės utėlių ir kitų kenkėjų, nieko bendra neturi su globaliosios politikos pagrindiniais uždaviniais.

- Kaip tik šią savaitę paaiškėjo, kad D.Trampo ir V.Putino susitikimas atidėtas kitiems metams. Kodėl ne šį rudenį, kaip tarsi iš anksto ir buvo planuota?

- Tiesą sakant, kol kas nelabai yra dėl ko tartis... Arba dėl ko galima susitarti. Ar jie gali susitarti dėl Sirijos? Jeigu D.Trampas trauksis iš Sirijos, tai kitaip nei katastrofa tokios Jungtinių Valstijų politikos nepavadinsi. Šito klausimo tokių derybų darbotvarkėje tiesiog negali nebūti. Amerikiečių vietoje aš loščiau lygiai taip pat - tempčiau laiką ir stebėčiau, kas gali įvykti Sirijos teritorijoje, kad būtų galima ten sumažinti Rusijos įtakas. O juk be Rusijos ten dar yra ir didžiulės Irano įtakos. Todėl D.Trampas dėl šito susitarti su V.Putinu negali, vadinasi, klausimą reikia atidėti. Šiaurės Korėja? D.Trampas deklaruoja, kad ten viskas gerai, o jeigu ten viskas gerai ir jis perėmė iniciatyvą, tai kam jam kalbėtis su rusais ir atiduoti jiems kokį nors kaulą? Kalbant apie Kiniją vėlgi - ar rusai D.Trampui čia gali būti naudingi? Rusai patys šiandien totaliai priklausomi nuo kinų, o tikėtis juos pertempti į savo pusę būtų visiškai naivu, tokių pasakų net nebūna ir tokiomis fantazijomis niekas nepatikės. Tartis dėl to, jog Europoje NATO šiaurinis gynybos sparnas nebūtų toliau vystomas ir tobulinamas? D.Trampas negali sau šito leisti, nes jis puikiai supranta, jog Rusijos žaidimas čia vystomas labai intensyviai. Taigi, kaip esame jau kalbėję, D.Trampas viena ranka su V.Putinu sveikinasi, o kitoje laiko peilį - prasideda labai rimtas performatavimas pačioje NATO. Pagaliau Jungtinės Valstijos atkuria savo karinį laivyną. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visa tai, nuo ko atsisakė Barakas Obama (Barack Obama), yra grąžinama į dienotvarkę. Todėl D.Trampas mėgina išlošti laiką ir dėsto maždaug tokią poziciją: aš tave, Volodia, labai norėčiau pamatyti, bet blogi berniukai iš Kongreso man neleidžia... Atrodo gal ir vaikiškai, bet laiko tempimui tai yra tinkama formuluotė.

- Kita vertus, galbūt jie dar galėtų pasikalbėti ir apie Ukrainą, bet štai Maikas Pompėjas (Mike Pompeo) pasakė, kad Krymo aneksijos Amerika niekada nepripažins...

- Ką reiškia pripažinti Krymą Rusijai? Tai reiškia, atgaline tvarka pripažinti Baltijos valstybių okupacijos teisėtumą. Žengti tokį žingsnį po demonstratyviai įvykdytos suverenios valstybės teritorijų okupacijos, Ukrainos, kuriai pagrindinių pasaulio branduolinių valstybių suteiktos teritorinio vientisumo garantijos Budapešto memorandumu, tai reiškia pasmerkti save ir savo užsienio politiką amžinam nepasitikėjimui. Taip, jie dabar gali pasikalbėti, kad štai taikome jums sankcijas, bet patyliukais varome biznį po stalu - būtent dabar daro vadinamieji Amerikos partneriai NATO organizacijoje vokiečiai, kurie taiko sankcijas, bet kartu moka milijonus už rusiškas dujas ir dar draugiškai stato dujotiekį... Tai yra daugiau, negu juokinga ir D.Trampas negali sau to leisti. Todėl ir šiuo klausimu susitarti viešai būtų pavojinga, o nesikalbėti - neįmanoma. D.Trampas savo pijarinę programėlę jau seniai išsakė, o realiam veiksmui tiesiog nėra darbotvarkės.

- Turkijos prezidentas Re-džepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) šią savaitę Izraelį apkaltino perėmus Hitlerio nacistinę politiką, o Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu (Benjamin Netanyahu) atsakė, kad Turkijoje įvesta diktatūra. Kiek tokia agresyvi retorika papila žibalo į ugnį? Ar nesiformuoja dar vienas konflikto židinys tame regione?

- Tegaliu pasakyti, kad tai yra dar viena labai seno konflikto dedamoji dalis. Jau yra labai ryški konflikto linija Iranas-Izraelis, o dabar vystosi nauja linija Turkija-Izraelis. Akivaizdu, kad ten viskas intensyvėja, plečiasi ir auga. O dar greta liepsnoja „besinormalizuojanti situacija Sirijoje“, kaip sako S.Lavrovas. Nieko daugiau rimtam susidūrimui ir nebereikia.

- Britų ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May) šią savaitę pareiškė, kad ji pati imsis vadovauti „Brexit“ deryboms. Nejaugi visoje Britanijoje neliko be jos, kas tai galėtų daryti? Juk žinome, kad jos kabinetas pradėjo smarkiai klibėti ir net byrėti...

- Turint galvoje, jog pati Teresa Mei buvo nusistačiusi prieš „Brexit“ ir savo laiku viešai apie tai buvo pasisakiusi, tai dabar jos vadovavimas deryboms visiškai atitinka mūsų interesus... Manau, kad atsistatydinęs užsienio reikalų ministras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) buvo šimtu procentų teisus, sakydamas, kad „Brexit“ ateina galas... Tai, ką gaus britai, bus tam tikra „Brexit“ papjė-mašė, kurią kiekvienas anglas galės pasistatyti ant lentynėlės... Nieko rimto jie nebegaus. Tam, kad tai įvyktų, reikėjo žaisti labai kietai, atakuojant Briuselį visu frontu, t.y. elgtis taip, kaip reikėjo amerikiečiams, einant su jais į dvišalį transatlantinį susitarimą. Tai dar buvo įmanoma išsivirti sriubą puodo kampe... Tačiau tai neįvyko. Ž.K.Junkeris, atstovaudamas stambiųjų Europos pramonininkų interesams, tyliai nuleido slėgį, o tas ES-JAV žaidimas vyks toliau. „Brexit“ praranda savo svorį ir prasmę.

- Vadinasi, britai tiesiog smarkiai užtęsė laiką ir pavėlavo į traukinį?

- Žinoma, jie smarkiai pavėlavo. Amerikiečiams tuo metu „Brexit“ buvo reikalingas kaip rimtas smūgis į kepenis Angelai Merkel. Tačiau gavosi švelnus kepštelėjimas, už kurį rimtai mokėti neįmanoma. Aš iš tiesų esu įsitikinęs, jog kai kurie britų politikai neblogai uždirbo šioje „Brexit“ istorijoje. Taip patiems šauti sau į koją vien dėl fantazijų apie Didžiosios Britanijos didingą praeitį ir kalbų apie tai, kaip jie puikiai tvarkysis vieni, prarandant visas turėtas pozicijas, įskaitant ir kultūrines, moralines, psichologines, galėjo tik žmonės, už tai gaunantys didelius pinigus. Kitaip sakant, „Brexit“ nuo pat pradžių buvo grandiozinė korupcinė afera. Niekas man dar nepajėgė paaiškinti, kur šiame reikale yra gaunama nauda. Europos Sąjungos kaime jie buvo patys pirmieji visuose šokiuose ir visose išgertuvėse ar šienapjūtėse. Kuo jie tapo dabar? Juokingais pastumdėliais, negalinčiais susitarti dėl savo vietos Europoje.

- Briuselis padavė Lenkiją į Europos Teisingumo Teismą dėl lenkiškosios teismų reformos, kuri esą kažką ten ES pažeidžia. Tačiau niekas nepaaiškina, kaip tuomet galima atleisti tuos 20 dar nuo gūdaus sovietmečio lenkų teismuose sėdinčių komunistinių teisėjų? Kas čia blogo, kad jie bus pakeisti naujais žmonėmis? Ir pagaliau koks čia kieno reikalas - visose šalyse ta teisėjų kaita vyksta ir niekas prie jų nesikabinėja.

- Mes suprantame, jog dirbtinai eskaluojama situacija su teismų reforma Lenkijoje nieko bendra neturi su Briuselio deklaruojamais teisingumo principų ar europinės teisės pažeidimais. Tiesiog reikia paspausti lenkus. Lenkai visą laiką buvo maištingi, nesvarbu, kur jie buvo: ar jie turėjo bendrą su mumis valstybę, ar sėdėjo „po rusu“, ar dabar „po Briuseliu“... Jie visą laiką mėgina drumsti vandenį ir tame vandenyje jaučiasi gerai. Iš tikrųjų kodėl tai yra blogai, kad jie išleis į pensiją kelis komunistinius teisėjus? Reikia manyti, kad nemenkai prie šio skandalo prisidėjo ir ponas Donaldas Tuskas, sėdintis pačios ES viršūnėje ir suvokiantis, jog šitie pakeitimai jam gali grėsti asmeniniu saugumu. O D.Tuskas turi nemažai įtakos. Lenkai anksčiau ar vėliau pakeis šituos teisėjus ir imsis savo priešų Europos Sąjungoje. Todėl mūsų laukia labai linksma komedija. Jeigu mūsų vargo politikai nebūtų Lietuvos nuvairavę į pačias priešakines konflikto su rusais linijas, aš smagiai juokčiausi iš tokios situacijos. O dabar mes jau privalome dairytis sąjungininkų ir mums svarbu, kas bus su ES arba su lenkais. Nes jie gali pradėti kalbėti apie išstojimą iš tokios sąjungos. Lenkai dabar nemažai prisiglemžė europinių pinigų, susitvarkė savo infrastruktūrą ir gali badytis špygomis, sakydami: ponai, mes jau seniai viską sumokėjome keliolikos milijonų lenkų sunkiu darbu bei mokesčiais jūsų valstybėms. Tad kaip paskaičiuosi... Šis konfliktas daugiau atspindi vidinius Lenkijos karus, o per tai įveliamas Briuselis. Tai nėra atskirai kažkoks ES interesas, neskaitant jau minėto noro aplaužyti ragus amžinai maištingiems lenkams.