Idėjinis R.Ozolo testamentas Lietuvai

„Kiekvienas iš mūsų yra istorija, norim mes to ar ne, suprantam ar nesuprantam: bėgant metams kiekvienas įgyjam tą erdvę, kuria bent jau kaip savo paties trukme galim matuoti ir projektuoti save ir ieškoti, kas ne taip, kodėl ne taip šiandien, kas iš praeities tą šiandienos „ne taip“ lėmė ir ką daryti, kad būtų kitaip“, - tai Romualdo Ozolo, filosofo, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės bei Tarybos lyderio, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, redaktoriaus ir pedagogo, puikaus valstybės stratego žodžiai. Sausio 31-ąją R.Ozolui būtų sukakę 80 metų.

Šioms gimimo metinėms paminėti Seime organizuojama konferencija „Romualdas Ozolas - Valstybės kūrėjas“. Joje savo prisiminimais ir įžvalgomis apie nueitą R.Ozolo kelią dalinsis jo bendražygiai ir bičiuliai.

„R.Ozolas yra neeilinė asmenybė. Jo, kaip organizatoriaus, idėjinio lyderio savybės išryškėjo tautinio atgimimo laikotarpiu, kai prasidėjo Sąjūdžio epocha. Jo, kaip signataro, pirmosios Vyriausybės nario nuopelnai Lietuvai nekelia abejonių. Todėl buvo sudaryta darbo grupė R.Ozolo 80-ųjų gimimo metinių paminėjimui. Buvo sukurtas darbo planas, apimantis tiriamuosius darbus, archyvų sutvarkymą, naujausių laikų istorijos sklaidą, proginius renginius, leidybos klausimus, dokumentinio filmo kūrimą. Programa plati, kai kas jau įgyvendinta. Pagrindinis renginys vyks sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-osios akto salėje. Čia numatomi pranešimai, kurių metu bus apžvelgtas R.Ozolo, kaip filosofo, Sąjūdžio kūrėjo, visuomenininko, nepriklausomybės ideologo, partijos kūrėjo kelias. Konferencijos programa plati, nes pati R.Ozolo veikla buvo visaapimanti. Taip pat šiai datai planuojama išleisti solidžiausių R.Ozolo politinių tekstų rinktinę „Pasaulis grįžta namo: eurorealisto pamąstymai.“ Taip pat Teatro gatvėje, kur jis gyveno ilgą laiką, bus pakabinta atminimo lenta. Tai tik keli darbai ir iniciatyvos, kurios padės mums deramai prisiminti ir įvertinti R.Ozolo veiklą“, - „Vakaro žinioms“ sakė konferenciją organizuojančios Seimo istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS.

- R.Ozolas rašė, kad kiekvienas iš mūsų yra istorija. Ką įvardintumėte svarbiausiu R.Ozolo istorijos palikimu Lietuvai?

- Manau, idėjinis testamentas Lietuvai, atsispindintis ne tik konkrečioje jo veikoje, bet ir rašytiniuose darbuose. Tai buvo žmogus, kuris aiškiai pasisakė, kad brangiausia lietuviams yra Lietuva. Jis kalbėjo apie Lietuvos valstybės puoselėjimą, jos išlaikymą sunkiomis globalizacijos sąlygomis. Jis matė šios užduoties įgyvendinimą per svarbiausias veiklos kryptis: kultūros puoselėjimą, istorinę atmintį, kalbą. Tai pamatai, ant kurių, anot R.Ozolo, Lietuva jau stovi ne vieną tūkstantmetį ir turi stovėti ateityje.

- Tuo pačiu R.Ozolas buvo nepatogus dėl savo požiūrio...

- Tai buvo žmogus, kuris nesutiko plaukti pasroviui, visada turėjo savo argumentuotą nuomonę. Manau, nepelnytai jis buvo per anksti dirbtinai pamirštamas ir stumiamas į paraštes. Man teko su juo bendrauti asmeniškai ilgą laiko tarpą. Aš tai mačiau. Bet kartu mačiau didžiulį jo ryžtą aiškinti žmonėms savo poziciją ir skelbti žinią, kuri nėra visiems priimtina. Ypač valdžios atstovams.

Man teko jį pažinti ir kaip dėstytoją, ir kaip politiką, ir kaip filosofą. Aš jį galiu laikyti savo mokytoju. Jo gyvenimas ir atsidavimas savo valstybei man yra ypač pamokantis. Ne tik dabartinei mūsų kartai, bet ir ateities kartoms. Tai buvo žmogus, apie kurį kad ir kaip kai kurie nenorėtų, vis tiek kalbės ateities kartos.

- Prieš daugiau kaip 10 metų R.Ozolas rašė apie tai, kokioje kryžkelėje stovi mūsų tauta. Per šitiek metų mes iš kryžkelės taip ir nepajudėjome, taip ir nepasirinkome savo tautos kelio.

- R.Ozolas sakė, kad mums nereikia eiti į Europą, nes mes visą laiką joje buvome, esame ir būsime. Bet Europoje mes turime užimti deramą vietą, nekeliaklupsčiauti, išsakyti savo nuomonę ir abejones, tartis ir priimti kompromisinius sprendimus, o ne nuolankiai vykdyti naujojo centro nurodymus. Tai jo nuomonė. Man teko matyti jo reakciją, kai Seimas priėmė ES Konstituciją, neskaitęs vien tam, kad būtume vieni pirmųjų Europoje. Tas faktas buvo ironiškai gėdingas, norint įsiteikti naujai vadovybei. Prieš tokius faktus R.Ozolas pasisakydavo griežtai ir be kompromisų.

- Tokie filosofo pamąstymai naujos jo tekstų rinktinės pavadinime įvardyti kaip „eurorealisto pamąstymai“. Ar tokia sąvoka gali egzistuoti, kai atrodo, kad Lietuvoje vis mažiau vietos abejojantiems, kad ES yra neginčijama gerovė?

- Diskusijos reikalingos. Ne kažkoks aklas priešinimasis ar nurodymų nevykdymas, tačiau atviras pokalbis yra reikalingas visai ES, kartu ir Lietuvai. Ir pati Europa juk nėra vieninga. Kol neatsiras bendro dialogo, tol, nemanau, kad sparčiai eisime į priekį. Manau, niekas netrukdė su anglais kalbėtis anksčiau, išsiaiškinti nuoskaudas ir norus. Jei taip būtų buvę, nemanau, kad šiandien kiltų „Brexit“ grėsmė, kuri veikia ne tik Jungtinę Karalystę, bet ir visą Europą. Pritrūko dialogo.

- Ar pritrūko dialogo Sąjūdyje? Šiandien, kalbant apie Lietuvos Nepriklausomybę, dažniausiai minimas Vytautas Landsbergis, o tiesioginiai įvykių liudininkai primena, kad tai R.Ozolas buvo tikrasis Nepriklausomybės nešėjas.

- Šį klausimą aš buvau uždavęs R.Ozolui. Galiu pasakyti, kad jam tokios detalės nelabai rūpėjo. Jam labiausiai rūpėjo Lietuvos gerovė. Tiek publikuotuose, tiek ne R.Ozolo dienoraščiuose jis gana ramiai žiūri į Sąjūdžio pirmininko nesirotavimo problemą, nėra pasipiktinimo. Jis matė svarbesnius dalykus, o ne kėdės klausimą. Jam buvo svarbesni žymiai aukštesni dalykai.

Deja, priešprieša egzistuoja ir be platesnių tyrimų ir be politizuotų pokalbių ši problema išliks. Kaip, beje, iki šių dienų išliko Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos problematika, kai Jonas Basanavičius pirmininku pabuvo kelias valandas, o tada jį pakeitė Antanas Smetona. Tai yra istoriniai dalykai. Perrašyti istorijos neišeina, kokia ji buvo, tokia bus. Turime prisiminti, kad į Sąjūdį atėjo įvairių politinių srovių atstovai. Bet blogiausia, kad jau atkūrus Nepriklausomybę kai kas pradėjo pretenduoti į tiesos monopolį, nepaisant buvusių bendražygių nuomonės. Tada reikėjo surasti tam tikrą kompromisą.

R.Ozolą vertinu kaip labai gerą strategą, jo įžvalgos buvo labai gilios, aiškios ir atitinkančios realijas. Matome, kad tai, ką jis įžvelgė prieš 10, 20 metų, dažnai pildosi. Manau, kad Sąjūdyje nuo maždaug 1988 m. vidurio buvo du aiškūs lyderiai: vienas buvo strategas, kitas taktikas. Jeigu strategija su taktika būtų buvusi apjungta vieningoje veikloje, galbūt šiandien turėtume ne tokį didelį Tautos susipriešinimą. Deja, tai neįvyko.

Politinis gyvenimas turi daug įvairių atspalvių. Jeigu viskas vyktų taip, kaip norime, manau, vienos valstybės istorija nelabai skirtųsi nuo kitos.

Ištrauka iš R.Ozolo pranešimo „Antroji Lietuvos Respublika: galimybės, realybė ir palikimas“

Kol dar galim kalbėti viešai, turime sutarti, kad - nepaisant visų lygių valdžių pastangų mus parduoti, išduoti ar net vienokiais ar kitokiais būdais mus likviduoti, turime rasti, kaip:

1) atkurti konstitucinį valstybės nuosavybės institutą, užtikrinantį valstybės apsaugą nuo bankroto;

2) sukurti nacionalinį investicinį ar kitą panašų banką, leidžiantį vykdyti lokalinę pinigų politiką;

3) sukurti pridėtinę vertę duodančių prekių gamybą, garantuojančią minimalią valstybės piliečių socialinę apsaugą;

4) užtikrinti realų pragyvenimo lygį atitinkančias socialines išmokas;

5) apsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir visą kultūrą;

6) atkurti švietimo dvasinę paskirtį;

7) remti vaikus auginančias ir ugdančias motinas;

8) atkurti nacionalinei gynybai tinkamą kariuomenę;

9) sutelkti politinį potencialą, galintį konsoliduoti visuomenės veiksmus į nacijos išsilaikymą riboto suvereniteto sąlygomis.

Tai nepaprastai sunkūs, didelių darbų ir aukų reikalaujantys uždaviniai. Tačiau visa tai turi tikslą - išsilaisvinimą iš bet kokių iliuzijų, dvasinį subrendimą ir grįžimą namo - Lietuvon - būtiška to sugrįžimo prasme. Nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atsakinga už jai patikėto Žemės plotelio gyvybingumą, yra būsimojo pasaulio sutvarkymo raktas.

Kad tas procesas tikrai prasidėtų, pirma, turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ir laisve, ir nepriklausomybe mes naudojamės ne savo, o anoniminių superkapitalistų valdomos laisvosios rinkos mums primestais tikslais ir būdais.

Antra, už tokį klaikų nepriklausomybės praradimą turim nustoti kaltinę save kaip tautą: esama pardavikų, išdavikų ir daugybės abejingų viskam, išskyrus savo juslių patenkinimą, tačiau tauta kaip visuma turi didžiulį energijos potencialą ir gali nuversti kalnus. Niekada neužmirškim: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi.

* Pranešimas skaitytas forume „Lietuva. Dabarties realybė ir ateities vizijos“, 2010 m. vasario 25 d. Seime.