Dėl padarytų klaidų nepriklausomybė nekalta

Rytoj minėsime 30-ąsias Kovo 11-osios metines. Renginių gausa įvairiuose miestuose pritrenkianti, neišskiriant ir Klaipėdos. Tačiau gatvėje kalbinti žmonės dideliu entuziazmu švęsti netryško. Buvęs Sąjūdžio Seimo narys Dionyzas Varkalis mano, kad nepriklausomybę iškovojome, o proceso iki šiol nesuvaldėme. Istorikas profesorius Jonas Genys klausia - ar nepriklausomybė kalta, kad kažkam nesiseka gyventi? Istorikas dr. Vasilijus Safronovas teigia, kad emocijos ir išgyvenimai, susiję su bet kokiu įvykiu, praėjus tam tikram laikui, nuslopsta. Lieka tik įvairios viešojo atminimo formos.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena švenčiama kovo 11 d., nes, kaip teigia oficialūs šaltiniai, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

Šiandien, kai jau švenčiame šios datos 30-metį, istorikas profesorius J. Genys cituoja buvusio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko, Kovo 11-osios signataro Alfonso Žalio žodžius: "Negalima teigti, kad išvengėme klaidų. Bet dėl to nėra kalta nepriklausomybė. Turėta labai gerų norų viską padaryti greitai, bet patirties, o neretai ir išminties stokota."

Nepriklausomybė nekvescionuojama

"Nekvescionuojama nepriklausomybė kiekvienam žmogui asocijuojasi su labai asmeniškais dalykais. Pasakysiu labai paprastai - ne visada žmogui pasiseka gyvenime. Ko gero, nepasitenkinimas atsiranda, jeigu jis sunkiau suduria galą su galu.Ir mažos pensijos, ir nepriteklius, beje, pensijų reforma vėl buksuoja, gali pastūmėti žmones prie negatyvaus vertinimo. Bet iš tikrųjų tai ne nepriklausomybės problema ir ne joje reikia ieškoti bėdų. Manau, negatyvūs vertinimai nėra nepriklausomybės kvescionavimas. Neįmanoma nusišnekėti iki tokio lygio, kad dabar mes gyvename blogiau nei anais laikais. Manau, tas etapas, kai buvo sakoma "Ne už tokią Lietuvą kovojome", jau nuėjo praeitin", - sako Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius J. Genys.

Istoriko manymu, švenčiant Kovo 11-ąją reikėtų vengti dirbtinių dalykų. "Reikėtų kurti gana asmenišką šventę. Noriu - einu su šeima į koncertą, noriu - į renginį, kur plevėsuos vėliavos, o galiu ir neiti. Nei nenuėjimas, nei koks nors pasipiktinimas nedevalvuoja nepriklausomybės", - mano profesorius.

Kuo skiriasi dvi svarbios datos?

Kartais žmonės sako gražiai atšventę Vasario 16-ąją, tad Kovo 11-osios nebešvęsią, esą gana tų švenčių.

"Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, yra istorinės atminties palaikymo diena. Aš ją pavadinčiau istorijos pamoka, turiu omenyje ne mokinių susodinimą klasėje. Ji primena mūsų istorinę praeitį. Ją švenčiant man norėtųsi matyti daugiau susikaupimo šiuo požiūriu. Ši data gali mažiau kabinti jaunimą.

O kalbant apie Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, apima labai šiuolaikiškas jausmas, ir jis ypač turėtų užkabinti jaunimą. Bet jaunimas turi būti savo stichijoje, šventei skirti renginiai turėtų būti labiau fokusuojami į ateitį, žinoma, neeliminuojant iš jų ir mūsų, vyresniųjų. "Norėtųsi, kad jaunimas būtent Kovo 11-ąją priimtų kaip savo šventę, kad žinotų, nuo ko prasidėjo dabartinis jų gyvenimas. Šios abi labai svarbios Lietuvai datos galėtų būti ir šitaip akcentuojamos. Žinoma, tarp jų yra skirtumas ir renkantis švenčių scenarijus reikėtų apie tai pagalvoti", - sako istorijos profesorius.

Dar dominuoja emocijos

30 metų laikotarpis, pasak J. Genio, žiūrint paprastai, labai mažas. Bet jeigu jį lyginsime su 1918-aisiais ir 1940-aisiais, kai valstybė buvo atkurta tik 22 metus, galime sakyti, kad tai jau ilgesnis laikotarpis. "Be abejo, prieškariu buvo visai kitos aplinkybės nei dabar. Tada nepriklausomybę atgavusią Lietuvą buvo galima vėl labai lengvai okupuoti. Dabar šito nėra, dabar mes esame saugesni ir turime daugiau laiko įsivertinti tai, kas vyksta mūsų naujoje nepriklausomoje Lietuvoje. Todėl manyčiau, kad kol kas nereikia didelių filosofijų. Kai šiai datai bus 40-50 metų, galbūt kai kurie dabar atrodantys negatyvūs dalykai bus lengviau analizuojami. Istorikas neturi analizuoti emocijų, jis analizuoja objektyvius faktus, sprendimus ir pasekmes. Tačiau kol kas dar dominuoja emocija. Nemažai žmonių dar puikiai viską prisimena", - aiškino J. Genys.

Prisimenu, kad būtent tą kovo 11-ąją su drauge negalėjo atsiplėšti visą dieną nuo televizoriaus ekrano - buvo transliuojamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Emocijos buvo tokios stiprios, kad baisu buvo net kelioms minutėms atsitraukti, praleisti nors vieną žodį. Labai daug žmonių verkė sėdėdami prie televizorių.

INDIVIDUALU. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kaip jam paminėti Kovo 11-ąją.

Egidijaus JANKAUSKO asociatyvi nuotr.

J. Genys, paklaustas, kaip jis prisimena tą istorinę dieną, atsakė: "Man emociškai labiau yra įstrigusi Sausio 13-oji. Labai gerai atsimenu, kaip naktį ėjau prie Savivaldybės. Gali būti, kad kovo 11-ąją irgi sėdėjau prie televizoriaus. Tuo metu kažkokių pavojų Klaipėdoje nebuvo, tad visi likome namie. Deputatai kovo 4 d. pradėjo sesiją ir iki kovo 11 d. jau buvo suformuluoti jų sprendimai. Bet iki paskutinės dienos jie dar diskutavo, koks turi būti pasirinktas kelias - greitas ar ne."

"Iki šiol nesugebėjome suvaldyti situacijos"

Norėdami priminti, nuo ko viskas prasidėjo, kalbiname buvusį Sąjūdžio Seimo narį klaipėdietį Dionyzą Varkalį.

Ar prisimenate Sąjūdžio laikus? Kokia tada buvo atmosfera?

1988 metais įvyko pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame buvo išrinktas Sąjūdžio Seimas. Jo nariu buvau nuo pat įkūrimo iki 1994 metų. Mes 6 metus dirbome be jokio atlyginimo. Dabar sakoma Atkuriamasis Seimas, nebuvo tada tokio žodžio. Tai išgalvotas dalykas. Tuo metu Lietuvoje buvo dvivaldystė - Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ir Sąjūdžio Seimas ir mes konfliktavome.

Kodėl jūs nevykote į Maskvą 1988-aisiais, į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, juk sakote buvęs sąjūdiečių deleguotas?

Negalėjau prisiversti eiti į tą meškų lizdą. Kitas dalykas - norėjau baigti kurti Kalvystės muziejų, nes prie jo dirbau nuo 1975 metų. Savo mandatą perdaviau klaipėdiečiui profesoriui Sigitui Kudarauskui. Dabar manau, jeigu ne tie į SSRS Aukščiausiąją Tarybą išrinkti mūsų deputatai, akademikai ir profesoriai, dirbę kartu ten su estais ir latviais, jokios priklausomybės mes nebūtume iškovoję. Viską padarė Maskvoje mūsiškiai, kurie ten sugebėjo labai daug deputatų patraukti į savo pusę ir privertė pripažinti Molotovo-Ribentropo paktą (Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą nacistinės Vokietijos ir SSRS). Visa teisinė sistema buvo ruošiama Maskvoje.

Ką prisimenate iš 1990 metų kovo 11 dienos?

Išvakarėse, kovo 10 d., Sąjūdžio Seimas posėdžiavo Vilniuje su Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Mes, Sąjūdžio atstovai iš visos Lietuvos, turėjome įgaliojimus pasakyti, kad atidėlioti negalima, kad kovo 11 d. turi būti paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Vėliau mes jos nebūtume galėję paskelbti, nes Michailas Gorbačiovas (tuomet SSRS komunistų partijos generalinis sekretorius - aut. past.) rengė šalių išstojimo iš Sąjungos projektą, pagal kurį mes niekada nebūtume išstoję. Bet buvo manančiųjų, kad reikia palaukti ir neskubėti.

Tarp mūsų, sąjūdiečių, ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, kuriai vadovavo Algirdas Brazauskas, buvo didžiulis konfliktas. Keturi mūsų Sąjūdžio Seimo nariai buvo toje Aukščiausiojoje Taryboje. Per juos darėme įtaką. Konfliktas kilo todėl, kad estai pirmieji priėmė įstatymą, jog Estijos konstitucija ir įstatymai yra viršesni už SSRS. Mūsiškiai bandė priversti A. Brazausko komandą priimti tokį patį nutarimą. Bet ji išsigando ir nepriėmė. Po posėdžio prie Tarybos pastato buvo prisirinkę labai daug žmonių. Jos nariai pabėgo per kitą išėjimą, o Česlovas Juršėnas išėjo į publiką. Jis buvo apspjaudytas, sutrypti jo akiniai. Bet vėliau Lietuva priėmė tą įstatymą, kurį jau buvo priėmę estai.

Tomis dienomis buvo bendraujama su lietuvių diplomatu Stasiu Lozoraičiu Amerikoje, jis iš ten davė patarimų. Kovo 11 d. Vytautas Landsbergis žengė rimtą žingsnį ir Aukščiausioji Taryba, o ne joks Atkuriamasis Seimas pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Nepriklausomybę mes sugebėjome iškovoti, bet suvaldyti situacijos - ne. Šiandien mes tą nepriklausomybę iš dalies jau praradome.

"Mes durų neužsirakinome"

Kodėl sakote, kad iš dalies praradome nepriklausomybę?

Pažiūrėkite, kas vyksta Lietuvoje. Įvesta laukinio kapitalizmo sistema visiškai nepasitvirtino. Kovo 11-ąją pasitinku su didžiuliu liūdesiu - mes jau praradome daugiau kaip milijoną gyventojų. Tik dabar šalies prezidentas Gitanas Nausėda prakalbo apie tai, kad reikia įkurti nacionalinį banką. Tai reikėjo padaryti seniai. Mes visą savo finansinę sistemą atidavėme valdyti užsieniečiams. Bankomatai rajonuose uždaromi, paštai uždaromi, autobusai nebevažiuoja, tai ką žmonės turi daryti? Girulių miškas kertamas, Kretingoje parkas iškirstas ir kt. Viskas, kas žalia, naikinama Lietuvoje.

Kai Klaipėdoje su Lietuvos pašto ir Susisiekimo ministerijos atstovais šiomis dienomis buvo svarstomas uostamiesčio centrinio pašto, gražiausio pastato Baltijos šalyse, paliekamo likimo valiai, klausimas - nedalyvavo nė vienas Savivaldybės atstovas.

Jūs kažkodėl per daug pesimistiškai viską vertinate.

Kokią demokratiją mes iškovojome? Sovietmečiu Kalvytės muziejų su A. Žaliu įkūrėme per 15 minučių. Dabar, jeigu nori pakliūti pas merą ar vicemerus, turi užsiregistruoti ir laukti savaitėmis, visos durys užrakintos.

Buvau pirmos Klaipėdos miesto tarybos nariu nepriklausomoje Lietuvoje. 65 Tarybos nariai dirbome 5 metus ir kūrėme savivaldą Lietuvoje. O juk tada mieste buvo didžiulė įtampa. Tebebuvo svetimos šalies kariuomenė. Vienu metu buvo užimtas partijos komitetas, gelbėjome jį. Klaipėdoje stovėjo paruošti tankai. Mums reikėjo viską derinti su kariškiais, kalbėtis su jais, kad jie nesiimtų veiksmų, nes čia gyveno jų šeimos. Uostamiestyje veikė agresyviausia organizacija Lietuvoje "Jedinstvo" ir t. t., bet mes durų neužsidarėme. Visur buvome infiltravę savo žmones, ir viską žinojome, kas ruošiamasi daryti.

Mes neužsirakinome durų, visus priimdavome ir kalbėjome su žmonėmis. Pats eidavau pas besikuriančius verslininkus ir klausiau, kokius mokesčius jie galėtų mokėti, nes reikia išlaikyti valstybę. Mes pirmiausia atsiklausdavome žmonių, o šiandien ar kas nors mūsų klausia? Mes girdėjome žmonių nuomonę, todėl turėjome didžiulį tautos palaikymą.

Kaip švęsime Kovo 11-ąją?

Praėjusį penktadienį gatvėje kalbinome žmones, kaip jie švęs Kovo 11-ąją. Pasitaikė jaunuolių, nežinojusių, kokia tai data, nemažai praeivių sakė, kad nešvęs - dirbs, o daugelis apskritai nesileido į kalbas.

Klaipėdietė Nijolė, savo gimtadienį švenčianti kovo 12 d.

Man didelė šventė ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji. Švenčiu jas abi. Einu į Atgimimo aikštę su draugais, nešuosi vėliavėles: ir Lietuvos, ir Amerikos, nes mano dukra ten, bet jos širdis Lietuvoje. O paskui visi einame gerti arbatos. Visiems jums geros šventės.

Jekaterina

Žinoma, žinau, kokia tai data, bet kažkaip ypatingai jos nešvenčiu. Jaunimas tų dviejų datų - Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios - neskiria. Man artimesnė yra Vasario 16-osios šventė, jai daugiau skiriu dėmesio.

Ernestas, pusę metų gyvenantis Klaipėdoje

Žinau, kad ta istorinė data labai svarbi valstybei, kiti žmonės švenčia, asmeniškai kaip nors pažymi tą dieną, o aš, deja, ne, man ji išskirtinio poveikio nedaro. Pernai įsigijau apyrankę su Lietuvos magnetuku, ją užsisegu ant riešo ir per Vasario 16-ąją, ir per Kovo 11-ąją, ir per visas valstybines šventes. Aš taip pažymiu tas datas.

Galina

Švenčiu kasmet su draugais ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją. Man nenusibodo. Ir vaikai švenčia, ateis pasveikinti, aš juos irgi pasveikinsiu.

Vasilij

Deja, nešvęsiu. Dirbsiu. Šeštadienį išvykstu į Olandiją. Ten mes, beveik visa brigada iš Lietuvos, laivuose atliekame elektromontavimo darbus. Žinoma, norėjome švęsti, bet vietinė valdžia pasakė, kad darbo diena, ir viskas. Be abejo, gali švęsti, jeigu nori, bet savo sąskaita. Mes dirbame ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Norvegijoje, net Japonijoje - daug kur. Nežinau, gal vakare po darbo sėsime brigadoje ir paminėsime tą datą.

Vladimir

Mano žmona atvažiavo iš Kaliningrado, mes ramiai švęsime. Esu rusas, bet Klaipėdoje gyvenu jau daug metų. Kai buvo paskelbta nepriklausomybė, neemigravau vien dėl to, kad tikėjau, kad daug kas pasikeis. Pirmais metais mes visi tikėjome, kad viskas greitai keisis. Jau daug metų praėjo, bet realybė rodo, kad žmonės taip greitai nesikeičia.

"Kai visos šventės suvienodėja, tai yra blogiausia, kas joms gali nutikti"

Dr. Vasijus SAFRONOVAS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas, profesorius
Pirmas ir vienintelis kartas, kai Kovo 11-osios svarba buvo iš tiesų neginčijama, tai 1990 m. kovo 11-oji. Emocijos ir išgyvenimai, susiję su bet kokiu įvykiu, praėjus tam tikram laikui, nuslopsta. Lieka tik įvairios viešojo atminimo formos. Į užmarštį nueina dauguma svarbių datų, tik jų svarba gali būti įvairi: ne visos datos vienodai svarbios visai visuomenei. Ar daug žmonių Lietuvoje šiandien prisimena 1989 m. vasario 15-ąją? Bet Afganistane tarnavusiems vyrams ir jų šeimoms, manau, tai yra svarbi data.
Na, vertinant daug tai ar mažai, manau, pakanka prisiminti, kad nepriklausoma Lietuva tarpukariu egzistavo 22 metus. Moderniojoje epochoje 30 metų yra pats ilgiausias laikotarpis, kai pasaulio politiniame žemėlapyje nenutrūkstamai egzistuoja Lietuvos valstybė. Dar daugiau, tai pirmieji moderniosios epochos 30 metų, kai Lietuvoje nenutrūkstamai egzistuoja demokratinė santvarka, pripažįstamos žmogaus pagrindinės teisės, pirmieji 30 metų, kai gali nevaržomai plėtotis kultūra. Sąrašą būtų galima dar tęsti...

Aišku tai, kad Sąjūdžio metais daugelis žmonių labai idealistiškai vertino nepriklausomos valstybės perspektyvą. Ekonomine prasme Lietuva buvo taip integruota į TSRS, kad dar ir šiandien nėra visiškai išsilaisvinusi nuo šios įtakos (turiu omeny elektros tinklų sistemą). Atsiskyrimas nuo TSRS pirmiausia smogė per kišenę. Ekonominio chaoso, kuris buvo 1990-ųjų pradžioje, situacijoje "prasimušti" sugebėjo tik dalis žmonių. Ekonominiai nepritekliai ir socialinė atskirtis pakeitė daugelio žmonių ligtolinėje epochoje turėtus vaidmenis. Čia tik viena iš nusivylimo priežasčių. Bet šiaip jau tai yra dėsningas poveikis: kai 1918-1920 m. buvo paskelbta ir įtvirtinta Lietuvos valstybė, dalis visuomenės irgi nematė atsiveriančių galimybių ar nesugebėjo jomis pasinaudoti dėl įvairių tikrų ar tariamų barjerų ir norėjo atsukti laiką atgal.

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios svarbos Lietuvai lyginimas, sakyčiau, yra natūrali reakcija. Skirti vienodą dėmesį visuomenei svarbioms datoms kas mėnesį nėra pats geriausias sumanymas. Į klausimą, kuri sukaktis svarbesnė, nėra vienareikšmiško atsakymo. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai turėtų būti Vasario 16-oji, bet yra nemažai argumentų ir Kovo 11-osios naudai. Šiaip jau manau, kad abi datos yra savaip svarbios ir dėmesys kiekvienai jų turėtų būti rodomas individualus. Dabar reikia labai įdėmiai ieškoti norint rasti esminių skirtumų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios renginių programose Klaipėdoje. Kai visos šventės suvienodėja, tai yra blogiausia, kas joms gali nutikti - daugelis žmonių tada nebesupranta skirtumų ir į kiekvieną šventę pradeda žiūrėti kaip į eilinę poilsio dieną.

Reikšmingiausios asmenybės

Reikšmingiausios Lietuvos trisdešimtmečio asmenybės - Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas, rodo portalo Delfi.lt ir žurnalo "Reitingai" apklausa.

Naujienų portalo "Delfi" užsakymu žurnalas "Reitingai" išsiuntė daugiau nei tūkstantį anketų politikams, valstybės tarnautojams, verslininkams, žurnalistams ir paprašė iš 300 asmenybių sąrašo išrinkti trisdešimt reikšmingiausių 1990-2020 metų asmenybių, kurios turėjo didžiausios teigiamos įtakos Lietuvos pažangai ir raidai per pastaruosius 30 metų.

V. Landsbergis pelnė 412 balsų, V. Adamkus - 403, A. Brazauskas - 379.

Toliau sąraše - kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė - 363, krepšininkas Arvydas Sabonis - 310, filosofas Leonidas Donskis - 289, poetas Justinas Marcinkevičius - 282, atlikėjas Vytautas Kernagis - 260, europarlamentaras Andrius Kubilius - 258, muzikantas Andrius Mamontovas - 227.