Buvusi ambasadorė prie UNESCO: nusikaltimas Kuršių mariose turės tarptautinį atgarsį

„Turėkime omenyje, kad skandalas tik dabar prasideda Lietuvoje. Kuršių nerija jau yra labai žinoma pasaulyje. Ir būtent jos įrašymas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą padarė Neringą labai dideliu tarptautinio turizmo traukos objektu. Nepamirškime, kad UNESCO saugomos  Kuršių nerijos bendraturtė yra Rusijos Federacija – Kuršių marias taip pat dalijamės su Rusija.

Tai yra labai rimta problema, kuri gali tapti tarptautine“, – šią savaitę įsisiūbavusį skandalą dėl bendrovės „Grigeo Klaipėda“ į Kuršių marias leistų nevalytų nuotekų Alfa.lt komentavo I. Vaišvilaitė.

Šiemet sueina lygiai 20 metų, kai Kuršių nerija buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinio kraštovaizdžio ir kultūros objektas.

Pasaulio paveldo konvencija numato, kad valstybė prisiima atsakomybę vykdyti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų tarptautinį vertinimą ir kontrolę.

„Tai yra labai labai rimtas nusikaltimas – tikriausiai šitaip įvardyčiau. Ir jeigu pasitvirtintų, kad tai vyko nuo 2012 m., man, kaip pilietei, kyla klausimas, kodėl tai nebuvo fiksuojama. Tiesiog trūksta žodžių. Asmeniškai esu pasipiktinusi. Ir tai švelnus žodis apibūdinti tam, kas atsitiko“, – sakė ambasadorė.

I. Vaišvilaitės nuomone, po šio skandalo gali paaiškėti, kad korupcijai yra neatsparios ne tik mūsų šalies paveldosaugos, bet ir aplinkosaugos institucijos. „Apie paveldosaugą kalbama seniai ir garsiai.

Apie aplinkosaugą taip smarkiai kalbama nebuvo. Bet šiuo atveju galimai padaryta žala gerokai peršoka žalą paveldosaugos srityje, darytą dėl korupcijos ar nekompetencijos. Po Alytaus gaisro, kur buvo akivaizdžių aplinkosaugos problemų, tai antras labai garsus skambutis. Netgi, sakyčiau, labai garsiai skamba varpai“, – vertino ambasadorė.

Ambasadorė kelia klausimą, ar galima vandens tarša labai prisidėjo prie „tragiško Kuršių marių žydėjimo“ pastaraisiais metais.

Nusikaltimas prieš Lietuvos visuomenę

Pasak I. Vaišvilaitės, valstybė į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytus objektus turi saugoti ne tik dėl tarptautinių įsipareigojimų, bet ir pagal savo pačios įstatymus.

„Informaciją žinau tik iš žiniasklaidos, tačiau bet kuriuo atveju Kuršių marių teršimas yra skandalingas, turint omenyje, kiek mes to vandens iš viso turime. Kuršių marios ir taip nebetinka maudymuisi, tik iš dalies – žvejybai. Tai čia pirmiausia yra nusikaltimas prieš Lietuvos visuomenę.

Prie Kuršių marių juk gyvenama, yra gyvenvietės ir Neringoje, ir kitame marių pakraštyje, jos plečiasi“, – pastebėjo I. Vaišvilaitė.

Ambasadorė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos visuomenė dar nėra labai reaguojanti į smulkius pažeidimus, bet dabar kilęs pasipiktinimas ir labai stipri reakcija į Kuršių marių taršą rodo, kad žmonės tikrai jaučia, kad pažeistas bendras Lietuvos – visuomenės ir valstybės – interesas. „Valstybė nėra tik valdžios institucijų sąranga, bet pirmiausia – piliečiai“, – svarstė I. Vaišvilaitė.

Didžiausia žala – prie Kuršių marių gyvenantiems žmonėms

Jeigu valstybė nederamai saugo jos teritorijoje esantį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytą objektą, toks objektas gali būti įtrauktas į Pavojuje esančių objektų sąrašą. „Svarstymas yra viešas dalyvaujant viso pasaulio bendruomenės atstovams, t. y. daugiau kaip 180 valstybių delegacijoms.

Vien dėl to svarstoma valstybė atsiduria labai nemalonioje šviesoje. Žinoma, valstybės ginasi ir prašo malonės“, – pasakojo ambasadorė.

I. Vaišvilaitė pabrėžė, kad Kuršių nerijos apsaugos reglamentas tiesiai Kuršių marių situacijos „tiesiogiai kietai“ neliečia. „Mes saugome ne Kuršių marias, bet visą Neringą kaip gamtinį ir kultūrinį kompleksą. Turbūt šis marių teršimas labai regimos ir iš karto juntamos žalos Kuršių nerijai nesudaro, išskyrus žmonių gyvenimo kokybę. Juk gyvenvietės yra ant marių kranto.

Valstybės dėmesys Kuršių marioms turėtų būti ypatingas, nes jos labai pažeidžiamos. Be to, šalia jų plėtojama turizmo veikla“, – svarstė ji.

Vis dėlto, ambasadorės nuomone, Kuršių marių teršimas paveldosaugos požiūriu yra mažesnė problema negu anksčiau planuoto tilto į Neringą statymas. Anot jos, Kuršių mariose pirmiausia kreipiamas dėmesys į tai, kad nebūtų papildomo industrinio ar kitokio poveikio Neringai. Šiuo atveju ši tarša pirmiausia paveikia Neringos bendruomenę, turizmo Neringoje galimybes.

„Ne tik korupcija, bet ir išdavystė“

„30 metų esame nepriklausoma valstybė. Norisi tikėtis, kad verslas joje skaitosi su visuomene. Kad ne tik gauna naudos, bet ir jaučia atsakomybę. O kas įvyko, visai į tai nepanašu“, – sakė I. Vaišvilaitė.

Jos nuomone, neužtenka priimti aplinką saugančius įstatymus, būtina ir juos sėkmingai taikyti.

„Įstatymas ir teisė patys savaime neveikia. Teisė nėra dvasia ar angelas, kuris, kaip Šventajame Rašte, prisistato su ugnies kalaviju ir duoda per galvą. Teisinės normos turi būti vykdomos žmonių ir priežiūros institucijų.

Tai, be abejonės, šis skandalas liečia ne tik įmonę, bet ir tuos, kurie leido teršti. Kodėl nebuvo vykdoma priežiūra? Kodėl nuo 2012 m. mes nieko nežinojome? Verslas patirs visą baudžiamąją valstybės galią, bet šalia viso šito buvo atsakingi asmenys, kurie turėjo prižiūrėti, kad taršos ribos nebūtų pažeistos.

Tai jau ne tik korupcija, bet ir savotiška išdavystė. Sausio 13-osios išvakarėse“, – apgailestavo ambasadorė.

Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė I. Vaišvilaitė darbą Lietuvos atstovybėje prie UNESCO baigė 2019 m. gruodžio 30 d.

Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmonių sukurtas kraštovaizdis

Dviejų valstybių, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, teritorijoje esanti Kuršių nerija 2000 m. buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos (vėjas, potvyniai ir atoslūgiai), pavyzdys.

Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta dirbant didžiulius XIX a. pradėtus ir iki mūsų dienų tebesitęsiančius apsaugos ir sutvirtinimo darbus.

XVI a. gyvenvietes užpustė smėlis. Iki XIX a. pradžios miškų buvo likę tik keliose nerijos teritorijose, kurių topografija tebėra nepakitusi iki šių dienų. Nuo XIX a. pradžios Prūsijos valstybinė žemės administracija skyrė daug lėšų tam, kad būtų užkirstas kelias tolesnei nerijos erozijai. Pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, turėjęs sustabdyti smėlio pustymą nuo jūros pusės (šis darbas truko beveik šimtą metų), žabų pinučiais buvo tvirtinamos kopos, ant jų atsodinamas miškas.

Dėl šių darbų iki XIX a. pabaigos beveik pusė nerijos buvo paversta mišku. Šiandien miškai užima daugiau negu 71 proc. nerijos paviršiaus ploto.

Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje.

Kuršių nerija yra darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys. Tai išskirtinis žmogaus ir smėlio pusiasalio santykis, žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos ir jos nepažeisti.

Kiekvienai valstybei yra didelė garbė ir atsakomybė savo šalyje turėti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų kultūros ir gamtos paveldo objektų ar vietovių.

Lietuva didžiuojasi keturiomis išskirtinę visuotinę vertę turinčiomis ir pasauliniu mastu pripažintomis vietovėmis. 2019 m. Vilniaus istorinis centras minėjo 25 metų, o Kernavės archeologinė vietovė – 15 metų įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą jubiliejus. 2020 m. Kuršių nerija sulauks 20-ojo, o Struvės geodezinis lankas – 15-ojo jubiliejaus.

Šaltinis: Valstybinė kultūros ir paveldo komisija