Baltarusiškas labirintas: pažiūrėkime į veidrodį, ar tikrai mes tokie gražūs? (2)

Antroji dalis (pirmąją galite rasti čia)

Po neseniai įvykusių Baltarusijos Respublikos Prezidento rinkimų paskelbė sankcijas A. Lukašenkos režimo pareigūnams. Ir paragino tai padaryti ES mastu.

ES to padaryti neskuba. Apsiribojama vien tik skambiais vadovų pareiškimais. Iš esmės šiuo metu sprendžiasi Lietuvos galimybių ir autoriteto ES bendrijoje klausimas.

Kuo ilgiau lieka neišgirstas Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių bei Lenkijos balsas, tuo keisčiau atrodome su savo sankcijomis Baltarusijai.

Kurios yra simbolinės ir labai lengvai apeinamos. Na sugalvotų, koks Baltarusijos KGB generolas, kuris yra įtrauktas į Lietuvos juoduosius sąrašus, apeiti sankcijas, nuskristų į Vokietiją ir iš ten lengvai per Lenkiją patektų į Lietuvą.

Nes Vokietija jo į jokius sąrašus neįtraukė, o vidinės Šengeno sienos yra atviros.

Tiesiog nesolidžiai elgiamės, kaip valstybė, kai imamės veiksmų, prieš tai neužsitikrinę ES partnerių palaikymo.

Susidaro įspūdis, kad svarbiausia buvo viešieji ryšiai, kuo skubiau iššokti, o ne pats sankcijų turinys. Kova už demokratiją turi būti efektyvi ir pamatuota.

Neužtenka šaukti, kad pas kaimynus blogai. Reikia mokėti nešti ir skleisti demokratiją. Ir vėl daug judesio vardan proceso, bet ne dėl rezultato. Rizikuojame rytų kaimynų akyse tapti daug ir skardžiai lojančiu, bet nekandančiu šuneliu.

ES su sankcijomis neskuba. Užtat baltarusiškas Batka ilgai nelaukė. Iš pradžių pareikšdamas, kad baltarusiškų krovinių tranzitas iš Baltijos šalių uostų bus nukreiptas į Rusijos uostus, o vėliau pagrasindamas, kad iš viso uždarys Baltarusijos vakarines sienas.

Įtampai sparčiai augant imta svarstyti, kokį poveikį Lietuvos ekonomikai turėtų Baltarusijos autoritarinio Prezidento grasinimų išpildymas.

Oficialusis Vilnius ir žinomiausi mūsų ekonomikos ekspertai ėmė raminti, kad Baltarusijos ekonominės sankcijos didelės žalos Lietuvai neatneštų.

Viena tarptautinė audito kompanija paskaičiavo, kad Lietuvos biudžetas prarastų "tik" apie 150 mln. eurų.

O vieno banko ekonomistas Ž. Mauricas pareiškė, kad: "Klaipėdos uostui reikėtų mažiau kliautis srautu iš Rytų į Vakarus".

Garsus ekspertas pataria Klaipėdos uostui pagalvoti apie savo ateitį ir kaip užtikrinti konkurencingumą kitais būdais.

Tokie samprotavimai šokiruoja.

Pirmiausiai dėl savo paviršutiniškumo ir orientacijos stokos. Dėl nesigaudymo Lietuvos transporto sistemoje. Jo siūlymus galima būtų palyginti su siūlymais bankui nebeišdavinėti kreditų, nebepriimti indėlių, o pagalvoti iš kur kitur užsidirbti lėšų.

Visgi ekonominis karas su Baltarusija turėtų katastrofiškų pasekmių, bent jau visai Lietuvos transporto grandinei.

Baltarusiški kroviniai sudaro didelę apyvartą lietuviškoje transporto grandinėje. 2019 m. jie sudarė 30,5 procentų visos uosto krovos (14,1 mln tonų iš 46,3 mln).

Lietuvos geležinkeliai per metus perveža apie 18-19 mln. tonų baltarusiškos produkcijos.

Tai leidžia jiems uždirbti apie 100 mln. eurų. Tai tik du svarbūs segmentai visoje Lietuvos transporto sistemoje.

O kur dar krovos kompanijos, dirbančios uoste, sausumos vežėjai, logistikos kompanijos, sandėliai?

Naujausiais skaičiavimais, Lietuvos transporto sektorius sukuria apie 14 proc. Lietuvos BVP. Todėl teigti, kad baltarusiško krovinių srauto praradimas Lietuvai yra nereikšmingas, yra melas ir esamos situacijos neišmanymas.

Dar labiau šokiruoja ekonomistų pareiškimai, kad Lietuvai reikia keisti tranzito strategiją, nebesiorientuoti į rytų-vakarų kryptį.

Tai yra visiška nesąmonė. Nuo pat nepriklausomybės pradžios, jau trisdešimt metų, visa Lietuvos transporto infrastruktūra buvo vystoma būtent šia kryptimi.

Toks nuoseklumas, valstybinių įstaigų ir privačių kompanijų kryptingas bendradarbiavimas ir atvedė prie to, kad Lietuva šiandien yra baltarusiško tranzito lyderė visame regione.

Rytų-Vakarų koridorius, einantis per Lietuvą, yra įtrauktas į Europos sąjungos strateginių kelių tinklą TEN - T žemėlapyje.

Šis koridorius vadinamas IX B koridoriumi. Lietuva, vystydama šį transporto koridorių, jau investavo milžiniškas ES Sanglaudos fondo lėšas, buvo ir yra investuojamos valstybinių ir privačių įmonių nuosavos ir iš bankų skolintos lėšos.

Taip taip, iš tų pačių bankų, kurių ekonomistai dabar taip lengvabūdiškai vertina situaciją.

Įmonės, praradusios baltarusiškų krovinių srautus, nebegalės atsiskaityti su tais pačiais bankais. Gerbiamas Mauricas bent tiek turėtų tai suprasti ir įžvelgti.

Todėl praradimų pasekmės kur kas skaudesnės, negu bandoma pavaizduoti.

Dar apie kaštų ir naudos analizę, kurią taip mėgsta mūsų ekonomistai. Nuo 2013 iki 2019 m. į Klaipėdos uostą vien tik Uosto direkcija investavo 215,2 mln Eur.

2019-2022 m. į Klaipėdos uosto tobulinimą planuojama investuoti apie 470 mln. Eur. Yra žinoma, kad vienas euras investuotas į uosto infrastruktūrą, paskatina dvigubai didesnes verslo investicijas. Taip galima nesunkiai suskaičiuoti, kiek per paskutinį dešimtmetį į Lietuvos transporto sistemą investavo privatus verslas.

2018-2022 m. Lietuvos geležinkelių infrastruktūros plėtros strateginiame plane aiškus prioritetas numatytas rytų-vakarų krypčiai.

Būtent vystant šio transporto vektoriaus infrastruktūrą planuojama panaudoti apie 1,1 mlrd. eurų. Jau anksčiau modernizuota Kenos geležinkelio stotis, kuri yra strateginis mazgas rytų-vakarų tranzito sistemoje.

Naudojant ES Sanglaudos fondo, iš bankų skolintas ir nuosavas įmonės lėšas planuojama elektrifikuoti maršrutą Vilnius-Klaipėda, taip pat didinti jame greitį.

Taip pat įsipareigota plėtoti Klaipėdos geležinkelio mazgą, užtikrinant Klaipėdos uosto krovos kompanijoms iki 50 mln. tonų pajėgumų per metus.

Į vis labiau konkurencingą tranzito sistemą investuota milijardai, ji neša solidžias pajamas valstybės biudžetui, suteikia gerai apmokamo darbo dešimtims tūkstančių žmonių.

O iškilus ekspertas rimtu veidu samprotauja - keiskite kryptį. Jūs rimtai? Gal pasakysite, kaip ir kokiu būdu?

Ir kas atsakys už milijardus nepasiteisinusių investicijų? Vienintelis multimodalinis projektas pietų-šiaurės kryptimi taip ir užgeso, rimtai neįsitvirtinęs.

"Vikingu" jis vadinosi. Ir buvo skirtas turkiškomis prekėmis užversti Šiaurės Europą, bet taip ir nepasiteisino.

Netolimas laikas parodys, kiek rimti A. Lukašenkos ketinimai pasukti krovinių srautą link Rusijos uostų. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad anksti bandymai patyrė fiasko.

Politiniai pareiškimai nesutapdavo su ekonominės naudos skaičiavimais. Jie visada buvo Lietuvos tranzito naudai. Tiek dėl kaštų, tiek dėl kokybės.

Rusija dar 2016 metais, siekdama privilioti Baltarusijos krovinius, nustatė 25 procentų nuolaidą Baltarusijos benzinui, dyzelinui ir mazutui, jeigu jis gabenamas link Rusijos uostų Suomijos įlankos pakrantėje.

Bet to neužtenka, ne mažiau svarbu yra atstumas, greitis, aptarnavimo kokybė, infrastruktūros išvystymas. Reikia suvokti, kad Lietuva yra laimėjusi didžiulį konkurencinį mūšį dėl tranzitinių krovinių visame regione.

Bet norėdamas išlaikyti krovinius, turi kiekvieną dieną įrodinėti, kad esi geriausias.

Apima nuojauta, kad Lietuvos valdžios institucijos to neįvertina, visa tai priima kaip duotybę. Kad taip visada ir turi būti. Iliuzija. Viską, ką kūrėme daug metų, galime labai greitai prarasti.

Nepretenduoju į apibendrinimus, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad, norėdami būti stiprūs ir tvirti, turime labiau gerbti vieni kitus, vertinti kiekvieno indėlį, ne menkinti, o padėti vienas kitam.

Deja, šiandien tariamą valstybės interesų gynimą uzurpavo tie, kurie garsiau rėkia, ūbauja, isterikuoja ir panikuoja. Gal ateis pagaliau suvokimas, kad kur kas nuoširdžiau yra valstybės interesus ginti racionaliai, nuosekliai ir išmintingai, tačiau nenuolaidžiaujant ir nepametant vertybių.

Buvęs LR Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis