Unikali Klaipėdos teatro istorija

Ilgametę tarnystę Klaipėdai ir jos Dramos teatrui B. Juškevičius aprašė 1999 m. išleistoje knygoje "Teatro šviesose ir šešėliuose", kuri, pasirodžiusi nedideliu tiražu, jau tapo bibliografine retenybe. Tačiau toli gražu ne viskas, kas susiję su Klaipėdos dramos teatru, sudėta į šią knygą.

A. Juškevičiaus ir bendrovės "Bilukas" dėka "Vakarų ekspresas" turi galimybę savo skaitytojus supažindinti su gilius pėdsakus miesto istorijoje palikusio garbaus miestelėno gyvenimu.

PASLAPTIS. "Dienoraščiai buvo lyg ir tėvo paslaptis, apie kurią šeimoje jam nesinorėjo daug kalbėti, o mums - būtinai viską žinoti", - sakė Andrius Juškevičius. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Dienoraščiai buvo rašomi, kol ligos nepalaužė sveikatos. Prieš keliolika metų, tėvui rašant minėtą knygą, ne kartą klausiau, ar bus jis atviras rašydamas apie teatro gyvenimą, savo paties darbą, santykius su aktoriais ir režisieriais, santykius su Kultūros ministerija ir jos valdininkais, miesto vadovais. Tada buvau patikintas, kad viskas, ką galima rašyti, knygoje bus. Tada dienoraščiai buvo lyg ir jo paslaptis, apie kurią šeimoje jam nesinorėjo daug kalbėti, o mums - būtinai viską žinoti. Dabar, tikiuosi, galima atversti ir tai, kas nepateko į knygą "Teatro šviesose ir šešėliuose", - sakė A. Juškevičius.

Anot jo, pradėjus skaityti dienoraščius patraukė gyva kalba, gyvi ir nuoširdūs išgyvenimai, įvykių vertinimai, užrašyti beveik tą pačią akimirką, ekspromtu.

Kaip būsimas teatralas statė Šventosios uostą

Pirmoji publikacija - apie Klaipėdos teatro istorijas - bus dar labai toli nuo teatro.

"Atvertęs tėvo dienoraščių pradžią pagalvojau, kad gal jie labiau tiktų į dienraščio puslapius apie jūrą? Būdamas 18-os metų tėvas atsiliepė į tuometinės Lietuvos Vyriausybės kvietimą ir 1939 metų liepos 22 dieną kartu su kitais savanoriais, atvykusiais į Kretingos geležinkelio stotį, važiavo statyti Šventosios uostą. Teatleidžia man griežti kalbininkai, tačiau publikuodamas B. Juškevičiaus dienoraščių fragmentus, kur įmanoma stengsiuos išlaikyti originalų stilių ir kalbą", - sakė A. Juškevičius.

ŠVENTOJI. Lietuvos Vyriausybė kvietė savanorius 1939-aisiais atstatyti Šventosios uostą. Izidoriaus GIRČIO (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Įdomi seniausiosios dienoraščio dalies detalė - ji rašyta pieštuku.

1939-07-22 (rašyta traukinyje)

Padėjau datą, kuri mano ateityje bus viena iš tų, kuri primins man tą palaimintą laiką ir privers valandėlei mus susimąstyti, o gal reikšmingai paremt į gyvenimo saulėlydį svyrančią galvą.

Nežinau net nuo ko pradėti tos dienos įspūdžius. Taip netikėta ir tiek jų daug. Sunkus uždavinys parašyti viską, ką jaučia širdis. Per daug įspūdžių - aiški išvada. Aktas, kalbos, paskutiniai "sudie", pagaliau pirmoji tolima kelionė. Visi tie veiksniai, kurie šiandien sveria mano vaizduotę ir aš negaliu susikoncentruoti į vieną tašką, bet blaškausi tame minčių chaose nesurasdamas pastovumo ir ramybės, negaliu išreikšti to, kas buvo prieš kelias valandas, todėl parašysiu kur esu, ką matau.

Sėdžiu traukinyje. Monotoniškai dunda jo ratai ir į taktą linguoja visas vagonas.

NELENGVA. B. Juškevičius savo dienoraštyje rašė, kad atstatyti Šventosios uostą buvo nelengvas darbas. 5 minučių trukmės pertraukos buvo daromos kas 25 minutes. Kęstučio DEMERECKO archyvo nuotr.

Kupė esame devyni. Visi važiuojame į Šventąją. Visi į darbo talką. Penki iš mūsų jauni, kiti keturi įvairaus amžiaus, bet seniausias neatrodo turįs daugiau kaip 35-40 metų. Ką veikiam? Vienas skaito laikraštį, seniausias dalyvis sėdi be darbo, svajoja susimąstęs. Likę kalbasi, kažkas dainuoja, snaudžia, o aš rašau.

Dabar važiuojame kažkur apie Radviliškį, gal arčiau. Naktis. Jau antra valanda ryto, bet dar tamsu, nors dangaus skliaute jau brėkšta balsva šviesa.

Žiūriu pro langą, matau siaurą geležinkelio pylimo ruoželį, apšviestą iš vagono lango. Vis labiau švinta, matau niūrų debesį. Ir pagalvoju, kad ir gyvenimas gal bus kaip tie debesys. Bet argi? Juk matau ir čia šviesių vietų štai tuose debesyse, gal ir visos dienos bus šviesios?

TALKININKŲ stovykla buvo įsikūrusi apie 2,5-3 km nuo pajūrio. Kęstučio DEMERECKO archyvo nuotr.

1939-07-23 (pirmoji stovyklos diena, sekmadienis)

Bėga stotys. Traukinys sustoja Kretingoje. Orkestras, gėlės, kalbos. Į stovyklą mus nuveža didelis autobusas. Pravažiuojame Palangą. Pagaliau ir stovykloj. Išlipam, kiek apsitvarkom ir išsirikiavę esame pristatyti stovyklos viršininkui.

Viršininkas aukštas vyras, bet malonus, juokias. Pirmasis patikrinimas. Rikiuotėje stoviu pačiame gale. Kiek nejauku. Prieš akis stovi liūdnas atsisveikinimo vaizdas su tais brangiausiais, kurie liko Kaune. Niekuomet jie man neišdils iš atminties.

Bet nukrypau nuo temos. Po suskirstymo į būrius patekau į IV būrį, Gonta - į II būrį. Gonta palapinę gavo su kitais trimis iš II būrio, o mes - galas, - palapinių pritrūkom. Nors vėliau man tai išėjo į gera, būtent, išvažiavus vienam talkininkui iš stovyklos persikėliau pas Gontą.

Pusryčiai buvo tuoj po susitvarkymo. Gavom kavos, dešros ir sviesto. Patenkinti. Po pusryčių buvome apžiūrėti rūpestingo daktaro. Esu sveikas, nors gydytojas gana ilgai čiupinėjosi.

Po apžiūrėjimo susitvarkėm palapinę, rūbus. Gavom po kostiumą, kepurę ir patalynei reikmenis. Po to kiek atsikvėpiau ir galėjau stebėti apylinkę ir pačią stovyklą.

Stovykla daro gerą įspūdį. Per visą mišką eina kelias, kuris baigiasi aikšte, kurioje supiltas ugniakuras laužui.

Per abi kelio puses tęsiasi ilgos virtinės palapinių, kurios šiandien tvarkomos, ruošiamos.

Apylinkėje kas ypatingai krito į akis - tai didelis vėjo malūnas, toks didelis, kokį aš dar nesu ne tik matęs, bet ir neįsivaizdavęs.

Pajūris nuo stovyklos randasi apie 2,5-3 km. Šiandien vėjas, jo neteks pamatyti, nes esame nuvargę ir nepakankamai susitvarkę.

Visa stovykla šile. Pirmas įspūdis daug menkesnis nei maniau, nes didelis drausmės buvimas, per daug sukarinta tvarka. Tas man, kaip nekaringam žmogui, daro blogą įspūdį.

1939-07-24 (pirmadienis)

Rytą gavę kastuvus išėjom į darbą. Koks darbas? Kasti griovius ir pilt ant pylimo. Nelengvas darbas. Pertraukos kas 25 minutes po 5 minutes. Dirbau tik su triusikais. 10 val. gavom priešpiečius: po pieno puoduką, bandelę ir uogienės.

Pirmą - pietūs stovykloje. Po pietų šiandien dar tvarkomės. Laukiam ministro, 4 valandą atvažiavo, atidarė stovyklą, parodėm kaip dirbam ir t. t.

Po atidarymo - maudynės. Pagaliau viena svajonė virto realybe, pamačiau ir išsimaudžiau jūroj.

Jūra, jūra... Ji paliko man neišdildomą įspūdį. Gal todėl jaučiuos taip atsigavęs ir atsinaujinęs. Tokio vaizdo, kokį šiandien mačiau, nesu matęs. Jis paliko man ilgam laikui.

Šiandien juk atlikau ir jūros krikštą. Krikštas įdomus ir malonus.

Jūra motinėle!

1939-07-26 (trečiadienis)

Visą dieną lyja. Darbą dažnai turėjom nutraukt dėl užėjusio smarkesnio lietaus. Po pietų, kadangi lietus vis lijo, gulėm į palapines ir gulėjom iki vakarienės. Skaitau laikraščius, kurių čia gana apstu.

Pietų metu buvo atvažiavę net dvi ekskursijos: Lietuvos turizmo sąjungos ir lenkų rašytojų, šiuo metu viešinčių Kaune.

Prie jūros nebuvome.

1939-07-27 (ketvirtadienis)

Visas šios dienos centras - jūra. Tokios gamtos didybės nesu matęs.

Šiandien vėjas, jūroj bangos, didelės baltos bangos. Ūžia, šniokščia, krenta. Visą maudymosi laiką juokiausi, buvau per daug laimingas. Jaučiausi kaip mažas vaikas, pamatęs auksinį žaislą.

Tai bent didybė!

Šiandien mus aplankė dvi didelės ekskursijos autobusais ir daug pavienių asmenų ar mažesnėmis grupėmis.

1939-07-28 (penktadienis)

Vakare choro repeticijos metu girdėjom dainuojantį čia stovyklaujantį talkininką Šabaniauską. Padainavo tris dalykėlius, kurie mums visiems sukėlė simpatijų audrą. Tikrai, vakarykštis jo dainų koncertas buvo labai įspūdingas.

1939-07-30 (sekmadienis)

Šiandien dar gyvenu vakarykščiais įspūdžiais, pirmojo mano gyvenime vakaro prie laužo.

Šiandien aplankėm Palangą. Pirmą kartą toje garsioje Lietuvos vietoje. Miestelis labai puikus, graži ir didelė bažnyčia.

Pietus valgėm puikioj policijos sanatorijos svetainėj. Po pietų aplankėm miestą ir kurortą. Atminimui Palangos nupirkau sesei Genei gintaro kryželį.

Vakarui atėjus pasirengėm namo, bet mašina atvažiavo labai vėlai, todėl teko gana ilgą laiką praleisti miške link Šventosios.

Pirmenybę važiuoti namo gavo IV būrys, todėl mes pirmi išvažiavome, stovykloje mus patikrino, nuleidome vėliavą ir sugulėm miego. Kiti būriai į stovyklą parvažiavo tik po 12 val. nakties, nes kelyje į namus įvyko tokia katastrofa.

KAM (Krašto apsaugos ministerijos) sunkvežimis su žmonėmis grįžo iš Palangos į Šventąją ir važiuojant pro judančią eiseną užkliudė vieną talkininką, jam pervažiavo koją. Talkininkas mūsų sunkvežimiu buvo nuvežtas į Kretingos ligoninę, o visi likę turėjo pėsti pareiti namo.

1939-07-31 (pirmadienis)

Mūsų būry šiandien dirbo p. vidaus reikalų viceministras Barkauskas. Po darbo kartu su mumis išsimaudė.

Karinio parengimo metu į mūsų stovyklą buvo atvažiavusi lenkų rašytojų ekskursija, lydima mūsų rašytojų. Rašytojams padainavom keletą dainų.

1939-08-01 (antradienis)

Po pietų saulės sušildytoje palapinėje priguliau poilsio. Užmigau.

Kai prabudau, pirmas veiksmas buvo palapinės atsegimas ir žvilgsnis į taką. Takas buvo tuščias! Supratau, kad stovykla buvo išsirikiavusi kariniam patikrinimui. Greit apsirengiau ir susitvarkiau. Bėgu. Prie vėliavos aikštelės čiupt už galvos... Be kepurės! Bėgu atgal. Pasiimu kepurę ir kiek kojos kabina maunu į rikiuotę. Gaunu pastabą - ir viskas.

Karinių pratimų metu praktikavom kuopos puolimą.

1939-08-02 (trečiadienis)

Karinių pratimų metu girdėjom paskaitą inž. Žemaičio "Kelių statymas ir ardymas karo metu". Paskaita svari ir įdomi.

1939-08-05 (šeštadienis)

Šiandien jau išvažiuojam. Paliekame tą mielą palapinių miestą, kuriame gimė tiek gražių atsiminimų. Paskutinės dienos ypatingai pasižymėjo gražių įspūdžių virtine. Ketvirtadienis parodė iki tol nematytą jūros didybę. Tas kartas vos nepareikalavo ir aukos, tai buvo vienas iš technikų. Pakliuvęs į šėlstančių bangų sūkurius būtų jau neįstengęs pats iš jų išsivaduoti, jei ne greita pagalba iš besimaudančiųjų.

Penktadienis - paskutinė darbo diena. Paskutinį kartą suskambėjo kastuvas, įbestas į pajūrio žemę, paskutinį kartą nukrito žemė ant pylimo. Sušvilpė švilpukas, pranešdamas, kad baigtas tų dviejų savaičių triūsas ir su darbo vieta atsisveikinom.

Nusimaudėme mielam Šventosios vandeny, vėliau, po pietų, Baltijos bangose, ir mūsų daina paskutinį kartą išsiliejo plačiu pajūriu.

Vakare - laužas. Paskutinis atsisveikinimo laužas.

Biografija

Balys Juškevičius gimė 1920 m. mažame Dzūkijos miestelyje Nedzingėje. Nepriteklių kupina vaikystė ir paauglystė anksti suformavo jo tvirtą, užsispyrusį ir atkaklų charakterį, didžiulį norą nugalint pačias nepalankiausias aplinkybes siekti mokslo ir žinių.

Baigiantis pirmajam Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiui B. Juškevičius atvyko į Kauną, glaudėsi savo sesers Genovaitės šeimoje. Kaune jis baigė amatų mokyklą, o širdies paviliotas čia žengė ir pirmuosius žingsnius į teatrą.

Rimtos mokslo studijos ir dar ryžtingesni žingsniai į teatrą buvo Vilniuje. Prieš pat prasidedant vokiečių okupacijai B. Juškevičius Vilniaus universitete tapo laisvuoju klausytoju, lankė režisieriaus R. Juknevičiaus dramos studiją, klausėsi Balio Sruogos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus paskaitų.

Nacių valdžiai uždarius Vilniaus universitetą B. Juškevičius grįžo į Kauną, sunkiai vertėsi dirbdamas fabrike.

Karo pabaigoje vėl atsidūręs gimtojoje Dzūkijoje, baigė Merkinės gimnaziją, po to trumpai mokytojavo Alytuje. Baigiantis pirmiesiems pokario metams lyg atsitiktinai perskaitė skelbimą apie aktorių priėmimą į Klaipėdos dramos teatrą ir 1946 m. sausį jis nedrąsiai pravėrė uostamiesčio teatro duris.

B. Juškevičius 1946 m. liepą dalyvavo pirmajame atgimusio Klaipėdos dramos teatro spektaklyje "Eglė žalčių karalienė".

Aktorius, Klaipėdos srities Meno skyriaus vedėjas, o nuo 1953-iųjų - Dramos teatro direktorius.

1981 m. atsisveikinęs su Dramos teatru B. Juškevičius daug laiko ir jėgų skyrė pedagogo, publicisto, teatrologo veiklai. Iki pat savo 75-mečio jis skaitė Lietuvos teatro istorijos paskaitas Klaipėdos universiteto studentams, publikavo ne vieną dešimtį spektaklių recenzijų.

Sukūręs šeimą su žmona Janina, kilusia iš Kartenos, nuostabaus miestelio Minijos slėnyje, pamėgęs ir įsimylėjęs šio miestelio žmones, B. Juškevičius su karteniškiais artistais-mėgėjais statė, kūrė spektaklius, vaidino juos daugelyje Lietuvos vietų.

Bus daugiau