Klaipėdos teatro istorijos (6)

Pradžia - 2013 11 22 d. numeryje

1939-ųjų Kalėdų atostogų Balys Juškevičius grįžo į savo gimtąją Nedzingę. To laikotarpio užrašuose - daug asmeninių svarstymų, intymių išgyvenimų apie gyvenimo kelią, sėkmes ir nesėkmes. Jis jautriai reagavo į santykius su savo jaunystės draugais, pavasarį baigusiais amatų mokyklą ir kas kur pasklidusiais.

Sunkus nemėgstamas darbas, nepriteklius, neaiški ateitis, dažna vienatvė slėgė. Tačiau tada, 1939 m. kalėdinių švenčių metu, Tėvas buvo pakilios nuotaikos. Juk grįžo į Nedzingę po ilgo išsiskyrimo su mylima mama.

1939-12-23 - 1940-01-05

Laikas būtų ir pačias atostogas prisiminti. Juk viena aišku, kad tokių daugiau niekados neturėsiu. Kokios jos bus - kas žino, tik ne tokios, kaip šios.

Išvažiavau 23 dieną, šeštadienį, po stipraus ir širdingo atsisveikinimo su Jonu ir Gene. Jau nuo Alytaus prasidėjo staigmenos, kurios supo mane visą atostogų metą.

Sėdžiu Alytaus stoty, laukiam autobuso į Merkinę. Daug kas kalbasi, dalinasi įspūdžiais, atsiminimais. Merkinės žmonės užsikalba apie Petrauskaitę, kuri, pasak jų, dirba Merkinės valsčiaus raštinėje. Skrieja žodžiai vienas po kito, vieni teigiami kiti - ne, bet iš to susidaro įspūdis, kad Petrauskaitė verta būti kalbos objektu. Toms kalboms nespėjus nutilti stotyje netikėtai pasirodo pati Petrauskaitė. Ji susiranda merkiniečius ir su jais kalbasi manęs nepastebėdama. Tačiau kai ji atsigręžia į mano pusę, mūsų akys susitinka ir ji prieina prie manęs. Aišku, visų akys žiūri į mus. Visiems įdomu, kas toks yra tas, su kuriuo pradeda kalbą Petrauskaitė. Pats susitikimas pasibaigia tuo, jog Vladzia pati man pasiūlo nakvynę ir vežimą iki Nedzingės.

Jau pardavinėjant bilietus į Merkinę susigrūdusioje minioje užtinku kažkieno akis, kurios man atrodo pažįstamos. Galvoju, stengiuosi prisiminti ir atmintyje aiškiai iškyla penktas ir šeštas skyrius Nedzingėje.

- Rodos, kad Čaplikas būsi! - sakau jau anksčiau mane pasveikinusiam maloniam gimnazistui.

- Tai tas pats!

Vadinasi, suėjome pradžios mokyklos draugai. Paaiškėjo, kad draugas lanko Kauno VI gimnaziją, gyvena 6 Kranto gatvėje Nr. 11. Štai ir staigmena! Gyvena nuo manęs vos už dešimt minučių kelio, o aš visai nežinau, kad jis Kaune! Susitariame susitikti abiem sugrįžus į Kauną, o dabar, baigiant mus miniai suspausti, sėdame į mašinas, palinkėję vienas kitam gerų švenčių.

NEDZINGĖJE ir dabar stovi Balio Juškevičiaus brolio Zigmo sodyba.

Važiuodamas iš Kauno buvau susirūpinęs, kaip teks pasiekti Nedzingę. Tačiau Merkinėje randu jau atvažiavusius Petrauskaitės gimines, jie mane tą pačią šeštadienio naktį parvežė į Nedzingę. Štai ir staigmena!

Atostogas pradėjau sekmadienį šv. Mišiomis. Nedzingės bažnyčia gana vykusiai restauruota ir palieka gerą įspūdį. Svarbiausią žymę palikęs remontas - tai valstybinio ženklo nutapymas abiejose altoriaus pusėse.

Kalėdų rytą mane užplūsta "Alytus" ir "Kaunas". Tai - galybė gimnazistų. Tiek jų Nedzingėje nesitikėjau. Pasidalinome pirmaisiais įspūdžiais ir išsiskirstėme namo. Aplinkiniai mane sutiko puikiai. Net tie, kurie visai nesidomėjo manimi, dabar su atidumu klausinėja apie gyvenimą.

Po Kalėdų išvažiavau į Liškiavą. Dar Kaune buvau nusprendęs važiuoti į šventę Liškiavoje. Jau rytą su Aliuke nusprendėme apžiūrėti Liškiavos įžymybes, kurių čia daug. Bažnyčia, jeigu neapsirinku, yra bizantiško stiliaus. Graži, iš vidaus su garsiaisiais laiptais į bokštą. Į pirmąją pertvarą, kurį yra už vargonų, buvome įlipę su Aliuke, tačiau į viršutinę perkopą lipti nedrįsau - ji per aukštai. Apžiūrėjom senojo vienuolyno požemius, kuriuose buvo įtaisytas vienuolių kalėjimas. Standžios ir sunkios durys užsidaro į tamsią belangę landynę, kurioje nėra jokio šviesos spindulėlio. Duryse įtaisytas sukamas skritulys, ant kurio būdavo paduodamas maistas.

Stoviu ties ta gyvųjų numirėlių buveine ir širdin smelkiasi keistas jausmas - juk čia gyventa, kentėta, melstasi. Kažkada tos durys atsidarydavo kartą per kelerius metus, kad įleistų nusidėjėlį, pražilusia galva, su drobiniu rūbu ir kaulėtu veidu. Niekas nedrumstė požemio ramybės, nebent nusidėjėlio šauksmas ir dejonės. Vieną kartą atsisukdavo tas durų skritulys ir į nusidėjusio rūsį įsukdavo duonos riekelę ar vandens ąsotėlį, vėl užsidarydavo nuo šviesos ir saulės.

Šiandien durys į tamsią landynę praviros, pačioje landynėje - klebono morkos ir burokai. Tiesa, čia ir dabar retai kas užklysta, tik turistas, pakeleivis ar tarnaitė.

Pro Liškiavą teka Nemunas. Kitoje Nemuno pusėje matosi rusų užimtas kraštas. Vietinių teigimu, jis yra lietuviškas, nes vasaros pavakarį ten dažnai galima girdėti lietuvišką dainą.

Piliakalnis, kuris yra tokio pat tipo kaip ir Merkinės, yra prie pat Nemuno, aukštas, status, su griuvėsių liekanomis, apsuptas romantikos, pasakojimų, legendų.

Vieną faktą reikia paminėti, kuris yra net kiek juokingas. Laiškas, kurį praėjusį rudenį parašiau namo, savo turiniu išplito net į Liškiavą per paštininkės lūpas. Aš buvau žinomas Liškiavoj kaip kandidatas į kunigus. Man tik reikėjo pasirodyti Liškiavoj, tuoj pasigirdo šnabždesiai: "Šitas bus kunigas, jis savo motinai taip laiške rašė." Ir tuo tikėjo visa Liškiava. Vadinasi, viename Lietuvos kampe aš jau esu kunigo vaidmenyje! Maloni staigmena...

1940-01-09

Jau buvau pasidėjęs sąsiuvinį manydamas, kad likusius atostogų įspūdžius baigsiu rašyti parvažiavęs į Kauną. Todėl pasinaudodamas laiko atsarga pabandysiu užrašyti nuotaikas, kilusias šeimoje.

Kai susirgo motina ir išvažiavo į Kauną, šeimoje atsirado didelis nesusitarimas. Vincas (brolis - A. J. pastaba) atsisakė prisidėti prie motinos gydymo, o jam išsikėlus į Liškiavą atsiskyrimas tapo dar labiau apčiuopiamas. Zigmui ir Jonui (abu broliai - A. J. pastaba) neprisiuntus pinigų abu buvo pripažinti kaip beširdžiai. O motinai reikia prieglobsčio Kaune, kitu atveju jos saulėlydis bus daug ankstyvesnis. Tačiau kai aš paklausiau: "Mama, ar važiuotumei į Kauną?", ji atsakė: "Ką aš ten veiksiu? Nenoriu." "O jei aš vienas gyvenčiau, ar pas mane atvažiuotumei?" "Tada atvažiuočiau, aišku, aš tau pagelbėčiau, aš tau valgyt padaryčiau", - su dideliu malonumu ji man atsakė.

Džiaugiuosi tuo mano atidengtu ateities paveikslu, nors jis dar toli, dar už daugelio kliūčių.

Aš žinau, ji laukia iš manęs kunigo. Ką aš galiu į tai atsakyti? Norėčiau aiškiai išdėstyt tas aplinkybes, kurios lyg geležinės grandys mane supa, tačiau bijau sutrukdyti jos viltį, tą viltį, kuria ji dabar guodžiasi. Ta viltis dabar jos gyvenimo saldybė. Atimk ją - ir iš jos pasaulio išnyks paskutinis džiaugsmas. Aš norėčiau, kad ta viltis būtų reali, tačiau tai - Dievo rankose.

1940-01-12

Parvažiavau į Kauną be tikrų vilčių, nes darbą šiuo metu labai sunku gauti. Todėl medžiaginiu atžvilgiu ateitis nekokia.

Kūrybos srityje noro dirbti turiu. Medžiagos, tiesa, ne per daugiausia, bet ir ne badas. Todėl kūryboj reikia darbo - vaisiai bus užtikrinti.

Bus daugiau.