Nijolė Sabulytė: "Džiaugiuosi patekusi į geriausią teatro laiką"
Prisimindama Klaipėdos dramos teatre praleistus dešimtmečius, buvusius vaidmenis ir scenos partnerius, ji pasididžiuodama sakė: "Labai pasisekė, kad mano geriausi metai, žymiausi vaidmenys teko auksiniam Klaipėdos teatro laikotarpiui".
Vaizduotę žadino afišos
Pirmieji N. Sabulytės žingsneliai į aktorystę prasidėjo dar vaikystėje. Gimusi 1943 m. lapkritį Vilniuje ji paragavo ir karo skonio, ir daugkartinio kilnojimosi su tėvais po Lietuvą sunkiais pokario metais.
"Sunku patikėti, bet tuo metu Vilniuje veikė kino teatrai, teatrai, o mane su metais vyresne sese labai traukė didžiulės kino filmų afišos, kurių netrūko gatvėse. Spoksodamos į tas afišas ko tik mudvi neprifantazuodavome! Tiesiog persikūnydavome į tuos "popierinius" aktorius, aišku, mus traukdavo moterys, kino žvaigždės. Ak, kokiais jos būdavo pavaizduotos apdarais, skrybėlaitėmis, pasipuošusios plunksnomis!.. Mudvi su sese rinkdavomės iš mamos garderobo ir vaizduodavome tai vieną, tai kitą žvaigždę, o aš jau tada pradėjau kalbėti, kad noriu būti aktore ir turėti daug gražių drabužių", - pasakojo pokalbininkė.
STUDIJOJE. Nijolė Sabulytė (kairėje), Povilas Gaidys ir Julija Sakalaitė senojo teatro studijoje.
Nijolė pamena, kad pokario metais tėvai buvo perkelti į Molėtų rajoną, kur mergaitės žaisdavo su lėlėmis. Tie žaidimai buvo ne šiaip paprasti - viskas su vaidybomis, ištisomis procesijomis aplink namą, pasipuošdavo įvairiausiais kostiumais, neretai sunaudodavo net mamos taip saugotas paklodes. Ir taip lašas po lašo viskas vis labiau krypo į vaidinimus.
"Kai mano tėvus vis kilnojo iš vietos į vietą, o jie įvertino, kad aš be meno gyventi negaliu, įtaisė į Panevėžio muzikos mokyklą, mokiausi groti smuiku. Nieko gero aš iš tų laikų neatsimenu, muzikos mokslai buvo ne man, galiu tik gama pasakyti. Panevėžyje mane prižiūrėjo seneliai, o seneliai žinote, kokios geros širdies būna... Pradėjau gauti dvejetus, tėvai mane tuoj atsiėmė iš muzikos, o netrukus tėvai nusprendė įsikurti Kaišiadoryse. Jie įvertino, kad čia gyvenant bus patogu vaikus leisti į mokslus. Taip ir atsitiko. Sesuo Ramutė mokėsi medicinos Kaune, o aš ir brolis Arvydas - Vilniuje", - pasakojo N. Sabulytė.
Nuo reikalavimų krėtė šiurpas
Gyvenant Kaišiadoryse Nijolei vėl pasisekė: mokykla - dabartinė Algirdo Brazausko gimnazija - jau tada garsėjo kaip labai stipri, ruošianti gerus mokinius, joje turininga buvo ir užklasinė veikla, puikūs sportininkai, taip pat garsėjo ir dramos būrelis.
"Šie žingsneliai ir atvedė mane į Vilniaus konservatoriją, į Aktorinio meistriškumo katedrą. Mūsų kursui labai pasisekė. Aktorinį meistriškumą dėstė Juozas Rudzinskas, tuomet dirbęs Akademinio teatro vyriausiuoju režisieriumi, pats buvęs nepaprastai talentingas aktorius. Scenoje aš jį mačiau vienintelį kartą, kai buvo minimas jo 60-metis. Rudzinskas vaidino Skirgailą. Tokį aktorystės poveikį patyriau gal tik kartą gyvenime, kai atrodė, kad scenos rampa prasiskyrė, kai nieko neliko ir tu visas persismelki neįsivaizduojamos įtaigos monologu. O mes tada jau buvome ne tokie "žali", mokėmės ar ne antrajame kurse... Scenos kalbą mums dėstė Vytautas Grakauskas, buvęs vyriausiasis radijo teatro režisierius. Žiaurus jis buvo, na ir žiaurus. Iki šiol šiurpas nukrečia. Užtat visas mūsų kursas gerai skaito, nors kurso nubyrėjimas buvo nemenkas - įstojome 24, o baigėme 11", - prisiminė aktorė.
MAŽVYDAS. Bronius Gražys, Nijolė Sabulytė ir Vytautas Paukštė spektaklyje "Mažvydas".
Pasak Nijolės, studentų baigiamuosiuose spektakliuose artistus teatrams rinkosi Mamertas Karklelis, Povilas Gaidys, Vytautas Čibiras. Taip 1966 m. į Klaipėdą atvažiavo kursiokai Julija Sakalaitė, Vytautas Alsys ir Nijolė.
"Atvažiavome į Klaipėdą ir visi trys buvome apgyvendinti pačiame teatre. Nežinau, ar iki mūsų teatro palėpėse būdavo apgyvendinamos moterys, tačiau mudvi su Julija daugiau nei metus ten praleidome. Valgį gamindavome su elektrine viryklėle. Alsys gyveno apačioje, kambaryje netoli senosios teatro studijos. Įdomių dalykų mes ten pergyvenome, netgi didelį potvynį, kai ar ne visą dieną iš teatro išeiti negalėjome. O Alsys labai mėgo pupas, dažnai jas virdavo. Kartą užsimiršęs taip jas prisvilino, kad visas teatras paskendo pupų svilėsiuose", - prisiminė aktorė.
Kaip tragedija baigėsi kvatojimu
Tik apie 1968-uosius Nijolė, jau tapusi aktoriaus Ričardo Poškaus žmona ir besilaukianti pirmojo sūnaus, gavo butą.
Ji pamena, kad gyvenimas teatre turėjo savo pranašumų - galimybę kas vakarą žiūrėti spektaklius. Visas visų herojų roles mintinai mokėjo, spektaklių dainas dainuodavo ir niūniuodavo. Matė ir skandalingąjį spektaklio "Karalius Edipas" finalą, kai ar ne aštuoni aktoriai viską pabaigė nesuvaldomu juoku!
"Spektaklis buvo užpirktas, veiksmas - lėtas, visiems viskas ganėtinai nusibodę. Kai Juozas Paplauskas finalinėje scenoje ėmė kažką ne taip improvizuoti savo balso intonacijomis, pajutome, kad Venckūnas, Kubilius, Petkevičius taip pat "užsiveda", viskas krypsta į neaišku ką. Andriukomis dar bandė suvaldyti sceną, tačiau nesusiturėjęs pats pirmasis paleido tokį juoką, kad ir publikai nieko neliko, kaip tik pritarti garsiu, nesuvaldomu kvatojimu. Buvo šakės", - pasakojo Nijolė.
Geriausias teatro laikas
"Julija, aš ir Alsys atėjome į teatrą tikrai geru laiku, teatras tada buvo labai geros sudėties. Buvo labai gera aktorių proporcija - apie du trečdaliai vyrų ir trečdalis moterų. Tai yra optimalus santykis, kai tikėtina, jog spektakliuose visi turės įvairių vaidmenų. Taip ir buvo. Mus visus tris iš karto įvedė į spektaklius, pasipylė vaidmenys. Net nesvarbu, kokie tai buvo vaidmenys, svarbiausia - mes dirbome. O apskritai prisiminus Dramos teatrą apie 1966-1968 metus, juk kaip tik tada mūsų teatras ir pradėjo kilti. Justino Marcinkevičiaus "Krintančios žvaigždės", "Mindaugas"... Tik apmaudu, kad publika dar nebuvo subrendusi poezijos spektakliams, "Žvaigždės" pernelyg greit užgeso.
O "Mindaugas"... Tai buvo ypatingo grožio spektaklis, nuostabus dailininko kūrinys, fantastiškas režisieriaus sumanymas, puikus aktorių ansamblis. "Laikrodininkas ir višta", "Pirtis", "Milžino paunksmėje" - labai skirtingi pastatymai, tačiau turėję didžiulį atgarsį ir populiarumą.Taip, mus kankino, netgi prievartavo cenzūra. "Milžino paunksmės" premjera vyko Vilniuje, spektaklio dailininkas buvo Antanavičius. Buvo sumanyta, kad veiksmui vykstant Lenkijoje galinės scenos gilumoje nuleidžiamas Lenkijos herbas, o veiksmui persikeliant į Lietuvą - Vytis. Tik nuvažiavome vaidinti į Vilnių - ir Vytis buvo uždraustas. Dailininkas ieškojo kitų sprendimų, kaip kompensuoti tokį scenografijos praradimą, bet kartą sugadintas vaizdas prarado savo įtaigą ir meninę prasmę.
Lygiai taip pat buvo ir spektaklyje "Mindaugas". Matyt, jau nedaug kas pamena pirmuosius spektaklius, kai vykstant Mindaugo ir Senio dialogui apie Lietuvą vietoje galinės uždangos nusileisdavo visos sienos dydžio veidrodis. Prožektoriai apšviesdavo salę, veidrodžiuose atsispindėdavo žiūrovai, Mindaugas ir Senis puodžius kalbėdavo apie Lietuvą. Tai būdavo ypač įtaigu senajame, mažame mūsų Dramos teatre", - neslėpdama emocijų kalbėjo Nijolė.
Ji pabrėžė, kad visiems jos kartos aktoriams pasisekė, kad atsidūrė laiku ir vietoje. Nuo atėjimo į teatrą per 25-erius metus Nijolė režisieriaus Povilo Gaidžio spektakliuose suvaidino daugybę vaidmenų.
Bus daugiau.
Rašyti komentarą