Tituluotasis Klaipėdos karatistas Japonijoje tapo reklaminiu veidu

24-erių sportininkas visada pabrėžia, kad aukštumų tiek gyvenime, tiek sporte padeda pasiekti tik profesionalus požiūris į atliekamą veiklą ir begalinis užsispyrimas.

Kolekcijoje - per 50 taurių

"Aš mėgstu posakį: "Ką darai, daryk gerai." Šia filosofija ir bandau vadovautis", - akcentavo tituluotasis atletas.

Jo trofėjų kolekcijoje yra daugiau nei pusšimtis įvairiausių nugalėtojo taurių, dalis jų - įspūdingo dydžio ir neapsakomo grožio. Karatistų apdovanojimai aukščiausio rango varžybose būna išties išskirtiniai.

"Kažkada dar bandžiau skaičiuoti, kiek turiu medalių ir taurių, dabar jau tai padaryti būtų labai sudėtinga, kadangi dalis jų yra pas tėvus gimtojoje Naujojoje Akmenėje, dalis namuose Klaipėdoje", - sakė karatistas.

E. Gužausko keliai į Klaipėdą pasuko prieš šešerius metus, kai baigus mokyklą reikėjo pasirinkti universitetą ir profesionalų karatė klubą.

Evento Gužausko trofėjų kolekcijoje yra daugiau nei pusšimtis įvairiausių nugalėtojo taurių, dalis jų - įspūdingo dydžio ir neapsakomo grožio. Rankose jis laiko pasaulio 6 vietos trofėjų.

Algimanto BRAZDŽIAUS nuotr.

"Tėvų ir trenerio paragintas pasirinkau studijas Klaipėdos universitete ir Klaipėdos "Shodan" karatė mokyklą. Žinojau, kad Klaipėdoje labai profesionaliai dirba mano pirmojo trenerio Vladimiro Silvaškos auklėtinis Lukas Kubilius. Taigi, atsidūriau jo vadovaujamoje karatė mokykloje ir tuo labai džiaugiuosi. Tai neabejotinai profesionaliausia Lietuvos karatė mokykla. Tą atspindi ir rezultatai Europos ir pasaulio čempionatuose", - akcentavo E. Gužauskas.

Jis pabrėžė, kad Klaipėdą jau vadina savo namais ir čia kuria savo ateities gyvenimą.

"Įsimylėjau Klaipėdą, Lietuvos pajūrį. Tai - mano namai", - akcentavo tituluotas karatistas.

Apkeliavo pasaulį

Eventai, prisimink, kaip ir kada tavo gyvenimas buvo susietas su karatė sportu?

Į pirmąją karatė treniruotę pas trenerį Vladimirą Silvašką mane atvedė tėtis, kai man buvo vos septyneri. Tuomet Naujojoje Akmenėje pasirinkti nebuvo labai daug sporto šakų. Svarbu buvo, kad treniruotų geras specialistas.

Taigi, šiuo sportu jau užsiimu gerokai daugiau nei pusę savo gyvenimo - net 17 metų. Per tą laiką treniruotėse yra išlieta išties daug prakaito, apkeliauta beveik visa Europa, aplankyta ir egzotinių šalių, pabūta ir Tekančios Saulės šalyje Japonijoje, ir Kazachstane, teko stovyklauti ir Prancūzijos kalnuose. Atsiminimų ir įspūdžių - begalybė. Kiek per tą laiką sutikta gerų žmonių, kiek patirta džiaugsmo ir kitų nepamirštamų emocijų...

Karatė sporto šaka, kuri mane patį pakeitė kaip žmogų, kaip asmenybę, išugdė tikslų ir svajonių siekimo jausmą.

Kad ir, tarkime, pavyzdys iš mokyklos laikų. Prieš kontrolinius ar egzaminus bendraklasiai labai stresuodavo, daliai jų nuo įtampos net drebėdavo kūnas, rankos, vos nulaikydavo rašiklį rankose, o man stresas, adrenalinas per varžybas buvo toks įprastas, kad aš jau šį jausmą išmokau valdyti.

Sportas mane išmokė susitvarkyti su stresu ir kritinėmis situacijomis.

Sportas, valia, užsispyrimas, pergalių siekis ir atkaklus darbas išugdo tvirtą charakterį. Tada supranti, kad prisišaukti sėkmės paukštę gali tik nuoširdžiu darbu.

Aš nuo vaikystės labai stengiausi išsikovoti lyderio poziciją - nuo dešimties metų skyniau pergales Lietuvos čempionatuose. Penkiolikos metų pirmą kartą dalyvavau Europos čempionate ir likau antras, po metų jau tapau Europos šešiolikmečių čempionu. Europos pirmenybėse triumfavau ir tarp septyniolikmečių, kelis kartus tarp jaunimo ir suaugusiųjų. Prieš kelias dienas lygių neturėjau ir Belgijoje vykusiame Europos pilno kontakto karatė čempionate. Kiekviena pergalė yra savotiškai svarbi ir įsimintina.

Iš Japonijos - nepamirštami įspūdžiai

Jei reikėtų įvardyti vieną skambiausią savo sportinės karjeros pasiekimą, kurį išskirtumei?

Tikriausiai tai būtų pasaulio absoliučios karatė kategorijos čempionatas, kuris vyko 2019 metų lapkričio mėnesį. Tai vadinamoji karatistų olimpiada, kadangi vyksta tik kas ketverius metus. Tarp, regis, 160 viso pasaulio geriausių karatistų iškovojau aukštą šeštąją vietą. Tai išties puikus rezultatas, žinant tai, kokio tai rango varžybos ir kokio lygio karatistai varžėsi šiame čempionate.

Man didžiulė garbė būti tarp pasaulio karatė lyderių.

Būtent minėtame pasaulio čempionate Japonijoje, kuris vyko vos prieš porą mėnesių, buvai matomas visur: ir metro, ir ant didžiulių ekranų mirgėjo reklamos su tavo atvaizdu. Koks jausmas, kai matai save tokio rango varžybų stenduose ir vaizdo siužetuose?

Geras jausmas... Labai malonu, tačiau aš to labai nesureikšminu ir nesipuikuoju. Tiesiog prieš tai vykusiame Europos čempionato finale aš savo varžovą pasiunčiau į nokautą efektingu smūgiu, atlikdamas kūlverstį. Apskritai Europos ar pasaulio čempionatų finaluose nokautai būna labai retas reiškinys, kadangi finale jau susitinka patys stipriausi, vienas kito verti priešininkai. Manau, kad būtent dėl to nokauto ir patekau į tuos stendus.

Kokių smagių nutikimų įvyko Japonijoje? Kaip japonai priėmė? Ar gatvėje rikiuodavosi gerbėjų, prašančių autografų, minios?

Gal kažkokių smagių nutikimų taip greit neprisiminsiu.

Tiesiog japonai į mus, gana aukštus ir sunkiasvorius žmones, žiūrėjo kitomis akimis, su savotiška pagarba. Kai Lietuvos rinktinė eidavo gatve, žvilgsnių ir nuostabos reakcijų sulaukdavome išties daug.

Mano treneris Lukas Kubilius - nesmulkus žmogus... Apskritai visi Lietuvos rinktinės nariai, kurie vyko į Japoniją, svėrė apie 90 ar net per 100 kilogramų. Japonijos mastais - itin galingi vyrukai.

Plečia nuosavą verslą

Vienu labiausiai tinkamu sakiniu apibūdink, ką tau reiškia karatė sportas?

Tai - gyvenimo būdas. Karatė sportas mane suformavo kaip žmogų ir ši patirtis gyvenime visur padeda.

Tavo dabartinis treneris klaipėdietis Lukas Kubilius yra labai tituluotas (triskart Europos ir dukart pasaulio prizininkas). Kokios patirties pasisėmei iš jo?

Trenerio filosofija, charakteris, pozityvas, kurį skleidžia ir įkvepia labai daug vaikų ir jaunimo keisti gyvenimo būdą, sportuoti, siekti rezultatų.

Man labai patinka tai, kad niekada per treniruotes nebūna pykčio, tik geros emocijos. Treniruotės prasideda ir baigiasi tik su šypsena. Tiesiog grįžti namo pilnas teigiamų emocijų.

Tiek treneris, tiek visa jo vadovaujama "Shodan" organizacija dirba itin profesionaliai. Manau, kad tai pats aukščiausias lygis visoje Lietuvoje. Mes esame aprūpinti viskuo: papildais, inventoriumi, galime kada norime eiti sportuoti į sporto klubą ir panašiai. Sąlygos - idealios.

Žinau, kad esi vienas iš tų profesionalių sportininkų, kurie ne tik siekia sportinių aukštumų, bet ir rūpinasi mokslais ir kuria savo verslą. Papasakok apie tai.

Klaipėdos universitete baigiau prekybos vadybos studijas.

Klaipėdoje turiu savo nuosavą verslą - vaikiškų prekių parduotuvę. Užsiimame ir internetine prekyba.

Būtent internetinį verslą pradėjau dar prieš studijas Naujojoje Akmenėje. Kai išėjau iš tėvų namų ir persikėliau gyventi į Klaipėdą, verslą teko suaktyvinti - atidarėme parduotuvę. Po truputį augame, vietoje nestovime.

Pasipiršo širdies draugei

Esi jaunas, talentingas, sportiškas ir verslus žmogus. Ar klaipėdietės turi vilčių užkariauti tavo širdį, galji jau užkariauta?

Ne, merginos vilčių neturi. Šešeri metai esu kartu su širdies drauge Karolina. Ji - taip pat iš Naujosios Akmenės, gyveno ir Vilniuje, tačiau atvyko į Klaipėdą ir taip pat įsimylėjo šį miestą. Mes esame susižadėję ir ne šią, o kitą vasarą planuojame vestuves.

Gal kaip nors ypatingai pasipiršai?

Nežinau, ar ypatingai, bet kad netikėtai - tai tikrai. Druskininkuose žaidėme tenisą, o aš neseniai buvau po skaudžios pilvo traumos, ilgai atlikau reabilitaciją. Jau ruošiausi pasaulio čempionatui... Taigi, bežaisdamas tenisą suklupau, suvaidinau, kad atsinaujino pilvo trauma. Karolina išsigandusi pribėgo, o aš priklaupiau, išsitraukiau žiedą ir pasipiršau.

Turi kokių prietarų prieš svarbias varžybas?

Kai buvau jaunesnis, nesiskusdavau barzdos ir panašiai. Iš kitų prisižiūrėdavau... Dabar tuo nebetikiu. Mąstau, kad pats esi savo likimo kalvis. Turi viską padaryti pats, kas susiję sus sportu, mityba ir poilsiu, tada viskas bus gerai. O kažkokie prietarai ar prisigalvojimai nieko nekeičia.

Kaip leidi laisvalaikį? Ar turi kokių nors išskirtinių pomėgių?

Prieš kelias vasaras atradau tenisą, patinka būti su šeima, dažnai nueinu į pirtį. Nuvažiuoju prie jūros, bet, atvirai pasakius, nedažnai. Tiesiog nėra laiko. Vien žinojimas, kad jūra šalia, nuteikia pozityviai. Po treniruočių ir intensyvių darbų norisi tiesiog ištiesti kojas lovoje ir ilsėtis.